Spausdinti

       Tai atsitiko Romoje prieš keletą metų. Buvo pats pavakarys. Saulė jau blėso, kaip paskutinės anglys krosnyje. Aš sėdėjau po milžinišku eukaliptu prie mažo išblukusios geltonos spalvos staliuko.

 
      —    Du puodelius kavos, — paprašiau patarnautojo.
 
      —    Signore, ar jūs laukiate svečio?
 
      —  Ir dar kokio, — nusijuokiau.
 
      —    Tai gal geriau atnešiu kavą, kai jūsų svečias atvyks ?
 
      —    Jis jau ateina, — parodžiau ranka į kitą aikštės pusę.
 
      Pro Portą Pia Vartus išlindo vyro figūra. Vyras buvo stambus, o jo rankos — kaip didelės valties irklai — judino visą kūną ir stūmė į priekį. Vienoje rankoje jis nešėsi skrybėlę, kuri prieš dešimtį metų galėjo būti mėlynos spalvos, o šiandien atrodė, kaip chameleonas: žiūrint, prie kokios spalvos ją pridėsi. Aš stebėjau jį einantį sunkiu, bet drąsiu žingsniu. Laikas nuo laiko jo kairys bato užkulnis užkliūdavo už dešinės kelnių klesnės. Tada jis automatiškai atsisukdavo į užpakalį, o tik paskiau mesdavo akis į dešinę kelnių klešnę ir nusišypsodavo, lyg sakydamas: “Dar ne”. Priėjęs prie eilės po eukaliptais sustatytų staliukų, jis pradėjo dairytis. Aš pakėliau ranką ir pradėjau mojuoti. Ranka, matyt, užkliuvo už jo akių, nes jis vėl nusišypsojo — šį kartą visu veidu — kaip vaikas, gavęs pinigų ledams nusipirkti. Prisiartinęs prie mano staliuko, dribo į kėdę, kaip paleistas bulvių maišas. Net kėdė suspiegė. Jis judino rankoje skrybėlę galvodamas, kur ją padėti. Skrybėlė atrodė, kaip vaivorykštės juosta purvinoje baloje. Tik išblukusios geltonos staliuko spalvos joje trūko. Po keliolikos sekundžių jis atsargiai padėjo ją ant žemės.
 
      — Na, kas naujo? — paklausė jis. Dar karšta. Grįžtu iš Colosseo. Dar turėsiu eiti į Pantheon. Primink man, kai bus devynios valandos. Žinai, negaliu praleisti dienos, nenuėjęs į abi vietas. Juk tai seniausi Romos pastatai. Du tūkstančiai metų įrašyti jų sienose ir žemėje. Kiek veidų jos matė, kiek paslapčių sugėrė. Ir kiek kraujo?... Žinai, man baisiai patinka kraujas. Ypač kūdikio kraujas. Toks šviežias, karštas ir gaivus. Svaiginantis, sakyčiau.
 
      Aš nusišypsojau. Kai mes susitikdavome, paprastai, jis kalbėdavo.
 
      —    Na, tai kas naujo? — jis vėl paklausė.
 
      —    Nieko, — atsakiau abejingai. Baigiu rašyti straipsnį apie motiną.
 
      Jo veidas susiraukė.
 
      —    Kodėl apie motiną? Ar negalima rasti rimtesnės temos? Žinoma, — jis staiga atslūgo — priklauso, ką pats nori rašyti apie motiną. Motina. — Jis ciaptelėjo lūpomis. — Koks žodis. Ir kokia tragedija.
 
      — Liūdnas šypsnys nuskrido jo veidu. — Žinai, kai ateina Motinos Diena, kai skaitau tas marias skystų žodžių, keliančių į aukštą dangų motinos dorybes, tarsi ji neturėtų jokių ydų, man pasidaro šlykštu. Taip, šlykštu. — Jis aplaižė savo sausas lūpas. — Kas man motina? Ką aš jai skolingas?
 
      —    Gyvybę, — pasakiau ramiai, žiūrėdamas į besiraitantį cigaretės dūmą.
 
      —    Gyvybę? — jis pašoko. Pats nebūk juokingas. Tai pati natūraliausia motinos funkcija. Kitaip ji nebūtų motina.
 
      —    Bet ar to neužtenka būti motina?
 
      —    Žinoma, kad neužtenka. Mes norime ir laukiame ko nors pozityvaus. Vaikus gimdyti dar ne viskas. Tai tik pati pradžia. Juk visa gyvoji gamta gimdo. Bet motinos žudo vaikus. Taip, žudo. Dar vakar skaičiau. Viena statistika sako, kad kiekvienais metais visame pasaulyje nužudoma apie 50.000.000 kūdikių. Kas juos žudo? Motinos. Motinos arba jų priprašytos bobutės ir šundaktariai. O šiandien ir diplomuoti chirurgai, kuriems pinigas svarbiau negu mažo ir dar svetimo kūdikio gyvybė. Įsivaizduok motiną, mokančią pinigus už savo kūdikio nužudymą.
 
      —    Tai yra išimtys, — ištariau atsidusdamas.
      —    Pats šį vakarą kalbi visiškai juokingai. Ar gali priimti taisyklę, turinčią 50.000.000 išimčių? Mes jau perdaug dažnai, kaip papūgos, kaip garsiakalbiai, kartojame žodžius, nesigilindami į jų prasmę.
 
      —    Bet pats nepaneigsi, kad yra šimtai milijonų motinų, kurios yra dieviškos meilės įsikūnijimas žemėje.
 
      —    Dieviškos meilės įsikūnijimas! — jis sušnypštė. Geriau pastudijuok tikrą gyvenimą. Kitaip tavo rašinys bus tik fikcija. Štai, kur aš gyvenu Piazza del Fiume, tuose namuose gyvena ir italė motina, kuri nuolat mirkčiojasi ir šnibždasi su svetimu vyru. Kai jos kūdikis pradeda rėkti, ji, mėty-damasi įvairiais nemoteriškais žodžiais, lekia pas kūdikį, uždrožia jam per dugnelį ir vėl tęsia nebaigtą pokalbį.
 
      —    Aš turėjau galvoje motinišką instinktą.
 
      —    Kas iš to instinkto, jei jo nepaisoma Paimkime kitą gyvenimo sferą, sakykime, vaikų auklėjimą. Kiek motinos sugadina vaikų! Kartais jų ir Dievas nebepataiso. Paimkime religijos problemą, — jo mintis skrido, kaip peteliškė nuo vieno vystančio žiedo prie kito — kokių nesąmonių mes prisiklausome iš motinos burnos. Kokią nevykusią Dievo sąvoką sugeria mūsų vaikiškas protas. O kur etinis pasaulis...
 
      —    Bet nestatykime motinai reikalavimų, taikomų kunigui ir...
 
      —    Aš dar nepabaigiau, — jis pertraukė mane. Mūsų tikėjimas tampa perkrautas prietarais, perdėjimais ir iškraipymais. Pati dorinė sąvoka? Kokia ji plokščia ir nepilna. Paskiau. Kas pasidaro iš motinų, kai jų sūnus veda ar dukra išteka? — Jis vėl metėsi į naują temą. — Ar ne tikros raganos jos tampa savo žentams ir marčioms? Arba, vaikeli, jei tu nebūsi kunigas, tu nebe mūsų sūnus!
 
      —    Tai būdavo žiloje senovėje, — numojau ranka.
 
—    Ką reiškia “būdavo”? Mielas bičiuli, yra, tebėra.
 
      Atrodė, kad staiga jame prasiveržęs ugniakalnis rimo. Jis giliai alsavo. Nežinau, ar iš nuovargio ar iš susijaudinimo. Jo veidas buvo įraudęs. O gal tik vakaro purpurinė saulė jo veide švytėjo?
 
      —    Tu pasakei eilę labai naujų minčių, — kalbėjau iš lėto, pabrėždamas žodį “naujų”.
 
      — Staiga jo veidas atgijo. — Bet aš nedrįsčiau manyti, kad tu visa šita taikytum savo motinai.
 
      Jo veidas susiraukė, lyg skausmingų konvulsijų sutrauktas.
 
      —    Būk malonus ir neprimink man motinos, — jis metė žodžius, žiūrėdamas į žemę. Paskiau jis pažvelgė man tiesiai į akis, lyg gailėdamasis pasakytų žodžių, ir pradėjo kalbėti labai švelniai ir labai lėtai.
 
      —    Aš nežinau, kas tai yra, bet kai kas nors man sumini motiną, mane, tarsi, šiurpas nukrečia. Man atrodo, kad aš pradedu sapnuoti baisų sapną. Aš retai teprisimenu savo motiną. Vengiu prisiminti. Bet nelieskime tamsios praeities... Visa, ką aš turiu ir kas esu, — jo visas veidas nušvito ir akys degė iki šiol nematyta šviesa — priklauso mano tėvui. Ir... Dievui, — jis pridėjo. Staiga jis atsisėdo tiesiai ir sunėrė rankas po riebuliu smakru, alkūnes pasidėdamas ant staliuko. Atrodė, kad jis sekė elektrinius autobusus, švilpiančius Via Nomentana. Bet jo akys žiūrėjo į praeitį.
 
      —    Aš nuolat prisimenu savo tėvą. Nors aš nesu pamaldus, bet nėra vakaro, kad nesukalbėčiau Tėve Mūsų ir Sveika Marija jo intencija. Nežinau, ar jis dar gyvas? Gal apledėjusias egles kerta Šiauriniame Sibire? Dievas žino. Užtenka man prisiminti tėvas, ir visa praeitis atgyja prieš mano akis, kaip stebuklingas vasaros rytas. Žodžiai “tėvas” ir “laimė” mano žodyne yra sinonimai. Atsimenu vieną kartą, kai aš buvau kokių šešerių metų — motina tą dieną žydams skalbė baltinius — buvo vasaros pavakarys — užrakintas kambaryje, atsiklaupęs ant kėdės pro langą sekiau gatvę. Staiga pamačiau iš darbo pareinantį tėvą. Mano širdis pradėjo dainuoti iš džiaugsmo. Jis atrakino duris, paėmė mane į rankas ir iškėlė aukštai, kad aš vos galva lubų nesiekiau. Paskui mane stipriai pabučiavo ir tarė: “Sūnau, eisime žvejoti. Tu, tur būt, labai alkanas?” Nuėjome prie upės. Tėvas žvejojo keliomis meškerėmis, o aš — sena šakute rankoje — po akmenimis kilbukų ieškojau. Ach, tai buvo laikas! Kažkaip man pasitaikė nuklysti prie gilesnio vandens. Gal pataikiau į vandens duobę? Pradėjau skęsti. O vanduo buvo sraunus!.. Atvėriau akis tik ant kranto. Atsimenu tėvo laime žydintį veidą. “Sūnau”, — jis man tarė, — “kitąsyk šauk visa burna, o svarbiausia, žiūrėk, kur koją dedi. Tau nevalia nuskęsti: tavęs laukia ilgas ir didelis gyvenimas”.
 
      Jis vėl sustojo, bet tik momentui.
 
      —    Vieną kartą aš supykau ant kito berniuko, primušiau jį ir partrenkiau ant žemės. Jis nešaukė, tik verkė. Aš apsisukau ir pradėjau bėgti į namų pusę. Žiūriu, mano tėvas ateina. Jis stipriai paėmė mane už rankos ir vedėsi su savim tolyn gatve. Po kiek laiko jis man tarė: “Sūnau, tu turi vikrų ir stiprų kūną. Stenkis kitus pakelti nuo žemės, bet ne pargriauti. Aš atsiprašysiu to berniuko. Ir tu būk geras jo atsiprašyti”. Mes ėjome toliau. Priėjome prie kino. Nežinau, ar jis tyčia norėjo vesti mane į kiną ar tik proga pasitaikė. Aš niekada neužmiršiu tos nuotaikos, įspūdžio ir tos filmos. Filmą sukosi apie laimingos šeimos laimingą gyvenimą, kur tėvas buvo šeimos saulė ir gyvybė, o motina — jo ištikima draugė ir palydovė. Jau buvo tamsu, kai mes ėjome namo per nutilusį parką. Jis vėl paėmė mane už rankos, paskiau savo ranką uždėjo ant mano peties. Aš jaučiausi, kaip didelis vyras.
 
    —    Sūnau, kaip tu manai, ar lengviau griauti ar statyti?
 
      —    Griauti, — atšoviau.
 
      —    O dabar pasakyk man, kas geriau ir vyriškiau: statyti ar griauti?
 
      — Man atrodo, kad statyti, — aš filosofavau.
 
      —    Teisingai pasakei. Užtat nebūk žiaurus ir piktas, nes tai reiškia griauti.
 
      Visi kaimynai pažino mano tėvą ir sveikino. Atrodė, kad jiems garbė pažinti mano tėvą. Net kaimynų maži vaikai, pamatę jį, tekini bėgdavo pas jį. Visi apylinkės šunys laižydavo jo kojas ir rankas. Jis niekada nepraeidavo pro mažą verkiantį vaiką, jo neužkalbinęs ir nepaglostęs. Niekada elgetos tuščio nepaleisdavo. Jis visada būdavo linksmas namuose ir su kitais žmonėmis. Kur jis pasirodydavo, ten jis tapdavo dėmesio centras. Kai aš buvau jau gerokai paūgėjęs, jis man dažnai sakydavo: “Nenuliūdink ir neprislėk kito savo vargu ir liūdesiu. Neapsunkink kitų savo paslaptimis. Nepyk ant kitų, jei jie išduoda tavo paslaptį. Jei tu neištveri, kitiems savo paslapties nepasakęs, kaip gali pykti ant jų, jei ir jie neištveria; Pyk ant savęs”. Man tėvas būdavo labai griežtas. Nedaug pinigų jis man teduodavo. Aš pats turėdavau prosyti savo kelnes. Jis negalėdavo pakęsti, jei mano batai būdavo nešvarūs ar plaukai nerūpestingai sušukuoti. Kiek kartų aš turėdavau pertvarkyti savo knygų lentynėles. Kai jis dirbdavo, dirbdavo kietai, atidžiai ir meistriškai. Nebuvo tokio dalyko, kurio jis nežinojo ar nemokėjo. Dar ir šiandien aš abejoju, kas geriau virdavo: mano tėvas ar motina? Jis niekada nesijaudino, ką žmonės apie ji galvodavo ar sakydavo. Manęs niekada negirdavo, nors mano gabumai architektūroje buvo neabejotini, bet mokėdavo mane paraginti, padrąsinti ir įkvėpti. Tėvas visada kalbėdavo su manim, kaip su sau lygiu. Turėdamas mane nubausti laukdavo, kai jis būdavo visiškai ramus. Ir tada jis kalbėdavo ne plokščiomis frazėmis ar dievobaimingais moralais, bet stengdavosi parodyti mano pasielgimo neteisingumą ir nelogiškumą, manęs neįžeišdamas.
 
      Jis sustojo, išsitraukė cigaretę, užsidegė ir, žiūrėdamas į degantį degtuką, tęsė toliau.
 
      — Jis nebuvo praktikuojantis katalikas, bet atidžiai stebėdavo, ar aš lankau bažnyčią ir einu sakramentų. Atsimenu, jis man sakydavo: “Tikėjimas yra didelis ir būtinas dalykas, bet aš turiu idealą, kuris man atstoja tikėjimą. Tą dieną, kurią grius mano idealas, aš eisiu ieškoti šviesos ir jėgos tikėjime”, Taip ir buvo. Po eilės metų atėjo keletas savaičių. Mano tėvas buvo, lyg nesavas. Vieną naktį šviesa ilgai degė jo kambaryje. Per ilgai. Kitą dieną jis man prisipažino: “Sūnau, dabar mano metas laikyti žodį. Aš nesu buvęs išpažinties 40 metų. Nežinau, ar net jėzuitas mane išrišti galės”. Jis nuėjo išpažinties pas vyskupą. Kai mes atsisveikinom, man išvažiuojant studijų į Romą, ore jau kvepėjo parakas ir plaukė grėsmės debesys — jis man tarė: “Niekada nepamiršk seno tėvo žodžių: lengviau griauti, negu statyti, bet geriau statyti, negu griauti. Niekada negriauk, neturėdamas ko statyti.
 
      — Aš turiu suprojektavęs savo tėvui paminklą. Kai būsiu turtingas, — jis metė žvilgsnį į savo sudėvėtą skrybėlę ant žemės,   — aš pastatysiu paminklą — (jo veidas degė, kaip vidudienio saulė) — ir savo ranka iškalsiu žodžius:
 
      JIS BUVO GERIAUSIAS TĖVAS IS VISŲ TĖVŲ.
 
* * *
 
      Eidamas namo, aš pasukau į Villa Borghese. Didžiuliai medžiai ošė nuostabioje gilaus vakaro tyloje. Ir kur tik aš ėjau tą vakarą, iš visų pusių į mano ausis veržėsi tie paprasti ir stebuklingi žodžiai: Jis buvo geriausias tėvas iš visų tėvų.
 
Judas Vėtra
 
 

      “L. L.” platinimo vajuje dalyvavo kelios dešimtys asmenų. Ypatingai pabaigoje buvo smarkiai lenktyniuojama dėl pirmųjų vietų. Štai rezultatai:
 
      I-oji    dovana — $150 teko Juozui Jonikui iš Čikagos, surinkusiam 229 skaitytojus;
 
      II-oji    dovana — $100 — E. Pauliukonienei iš Worcester, Mass., surinkusiai 170 skaitytojų;
 
      III-oji    dovana — $50 — Vytautui Aušrotui iš Toronto (Kanada), surinkusiam 114 skaitytojų.
 
      Laimėtojus sveikiname. Esame nuoširdžiai dėkingi ir visiems kitiems, prisidėjusiems prie šios talkos. Kiti, daugiau išplatinusieji, gaus dovanų knygomis. Plačiau apie visus platintojus parašysime kitame numeryje.