Spausdinti

       Atsargiai skaitykite šiuos atsakymus! Nors juos atiduodu spaudai, bet tai dar nereiškia, kad sutikčiau su kiekviena mintimi. Tik noriu, kad paaiškėtų šių dienų žmonių pažiūros į taip svarbius šeimos gyvenimo klausimus. Vėlesniuose laiškuose ne tik bus atsakymas ponui Chrizui, bet panagrinėsime ir čia atspausdintus atsakymus krikščioniškosios dorovės šviesoje. O dabar štai dar du įdomūs ir reikšmingi laiškai iš mielųjų skaitytojų.

 
Kunigas Jonas
 
Vedęs šeimos tėvas:
 
      “Atrodo, kad žmona kažkodėl nebuvo įtraukta nei į kultūrinį, nei į visuomeninį gyvenimą nei į materialinį darbą. O gal dėl per didelio liuksuso jai net namų apyvokos užsiėmimai buvo kuriam laikui nuimti. Toks dykiniavimas pastumia net ir gerą žmogų bodėtis, neapkęsti monotoniškos kasdienybės ir ieškoti vėjavaikiškų užsiėmimų ir jais vėliau žavėtis. Tai galima pataisyti, duodant jai jos pačios priimtą naują gyvenimo planą.
 
      Ir didžiausią meilę visada ir be išimčių atšaldo nepasitikėjimas. Chrizo, atrodo, žaista su ugnimi, ypač jei žmona buvo tikrai įsižiūrėjusi į kitą vyriškį. Dabar atgauti jos pasitikėjimą jau neįmanoma, nes sukurti toje pačioje širdyje antrą kartą ugnelę, reikia, kad išorinės aplinkybės vyrą jai padarytų vėl nepakeičiamą. Tai be galo sunku, jei ji jau pastebėjo, kad taip jai geriau: mažiau susensta ir išlaiko daugiau žavumo.
 
      Jei žmona savo galvosena, savo padėtimi ir visu kuo yra žymiai pranašesnė už vyrą, tai ji, neturėdama kūrybinio užsiėmimo, vis tiek jį kada nors paniekins.
 
      Peršasi išvada: tegul Chrizas gyvena su ja, per daug jos nepersekiodamas, nes ji nebuvo jam bloga, nei nemetė jo ilgesnės ligos metu”.
 
“Chrizo žmona” aiškinasi
 
      Atrodo, kad viena “L. L.” skaitytoja turėjo labai panašių pergyvenimų su savo vyru, kaip p. Chrizas su savo žmona. Ji, matyt, įsitikino, kad jos vyras kreipėsi į kun. Joną, prašydamas patarimo ir todėl nori Chrizui paaiškinti, kodėl ji šiandien yra tokia, o ne kitokia. Bet galime nuoširdžiai paliudyti, kad čia pasirašiusi “Chrizo žmona” nėra jo žmona. Jos laišką dedame tik dėl to, kad jis yra labai būdingas mūsų laikams ir išduoda daugelio moterų galvoseną. Tiek p. Chrizas, tiek kiti ras jame įsidėmėtinų minčių.
 
“Chrizai!
 
      Tavo laišką skaičiau. Jis primena man labiau kaltinimo aktą, negu išpažintį, nes išpažintis yra veidrodis, kuriame matome savo blogumus, o ne svetimus. Tu sakaisi esąs be galo geras ir prieš Dievą teisus, nes esi įvykdęs visus savo prie altoriaus duotus pažadus. Tik aš viena esanti bloga, ir tau ir Dievui sulaužiusi savo priesaiką.
 
      “Laimingos šeimos visos panašios, bet kiekviena nelaiminga turi savo atskirą kelią” (L. Tolstojus). Aš nenorėčiau teisintis. Noriu tik pravesti tave tuo keliu, kuriuo aš ėjau ir iš kurio mūsų šeimos gyvenimas iškrypo į šunkelius. Jei ėjome prie altoriaus, tai esame tikintieji. Bet tikėjimas nėra tik pripažinimas Dievo buvimo, o taip pat ir pripažinimas Jo įsakymų, kuriuos mes turime vykdyti. Yra pasakyta “mylėsi savo artimą, kaip pats save”. Tad ištarę, kad mylėsime vienas kitą, davėme priesaiką, jog tą įsakymą vykdysime savo tarpe labiau, negu tarp kitų žmonių.
      Mes ėjome prie altoriaus ne vien tik prisiekti, bet ir priimti moterystės sakramento, kuris uždeda ir pareigas. Pareigas būti tėvais ir būsimąją kartą auginti taip, kad ji patiktų Dievui. Vadinas, mes savo vaikus turim mokyti pažinti Dievą, Jį mylėti ir vykdyti Jo įsakymus. Sakydamas, kad aš laužau prie altoriaus duotą priesaiką, tu nė žodeliu neužsimeni šitų pareigų, o mini tik savo aklą ir nežabotą meilę, kuri tau atrodo esanti svarbiausias moterystės tikslas ir apie kurios buvimą aš sužinojau tik po mūsų rankų surišimo.
 
      Mums susipažinus, tu sakei, jog džiaugiesi sutikęs mane. Sakei kad mes vienas kitą pilnai suprantame, kad mūsų sielos papildo viena kitą ir todėl mes galime drąsiai susijungti. Tu džiaugeisi, kad aš esanti nekalta ir naivi, kaip vaikas. Tuos žodžius tardamas, tu turėjai žinoti, kas nėra naivumas. Ruošdamasis šeimos gyvenimui, tu nepraskleidei geležinės uždangos nuo savo aklosios meilės, bet mane iš karto pastatei prieš ją. Ar tu mane mylėjai? Juk aš, mylėdama vaiką, nepastatau jo ant žemės ir nesakau: “dabar eik!” Aš jam padedu kilnoti kojytes iki išmoksta vienas vaikštinėti...
 
      Taip, tu pildai pažadus ir man uždirbi duoną. Bet ar nėra pasakyta, jog “ne viena duona žmogus gyvena”? Ir tu tai užmiršai. Tu dirbai visas dienas, o aš visad namie viena, nes mano pažįstami visad tave erzina. O kai bandydavau pasikalbėti, pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, tada būdavai visada pavargęs ir neturėjai laiko klausytis niekų...
 
      Kai aš pajutau savyje naują gyvybę, kaip laukiau tos minutės, kada tau galėsiu pasakyti, jog ir tu esi tėvas, nes maniau, kad bus ir tau didžiausias džiaugsmas juo būti, kaip aš džiaugiausi, tapusi motina. Tų man pasakei, kad aš neturinti darbo ir todėl niekus galvojanti, kad tau dabar rūpėsią, kaip išlaidas padengti ir išmaitinti naują burną. Jau tada aš mylėjau savo vaiką ir net savo judesius dabojau, kad tik nepakenkčiau jo gyvybei. O tu tada ar atsisakei savo nežabotos aklos meilės?
 
      Ar pameni mūsų vaiko pirmuosius verksmus, kurie man atėmė miego naktis? Tu manęs ne tik nepaguodei, bet dar susierzinęs sakei, kad dingęs tavo poilsis, kad aš įkyrinti savo kvailomis kalbomis, o vaikas savo verksmu. Tada aš nutariau, kad mes nebegalime turėti daugiau vaikų, nes tu nesijauti ir nemoki būti tėvas. Dievas žinojo, ką darąs, kai davė moterims gimdymo skausmus. Be blogo nepažinsi gero, o be skausmo — džiaugsmo. Tad, gal būt, ir tie skausmai yra duoti tam, kad motinos meilė vaikui būtų didesnė už tėvo. Dėl tos motinos meilės aš atsisakiau kito vaiko. Paaukojau vieną, kad kitas turėtų motiną.
 
      Tu sakai, kad tavo meilė akla ir nežabota. O juk Dievas davė tau akis, kad matytum, davė įsakymus, kad savo palinkimus žabotum. Tu su savo akla ir nežabojama meile pasidarei pragarą ir prisipažįsti priėjęs paskutinę ribą ir nebežinąs, kas gali įvykti. Tai ir yra bloga. Jei esi geras tėvas ir myli savo vaiką, tai paruošk jį gyvenimui, kad nebūtų aklas ir mokėtų save pažaboti. Ar tu tai darai? Tu sakai, kad vaikas lanko katalikišką mokyklą ir ta jį išmokysianti pažinti Dievą. Bet kas išmokys vaiką laikyti Dievo įsakymus, žabojant save? Mokykla to vaikui neduos. Tai yra ilgas, lėtas, įkyrus tėvų darbas. Čia ir nebėra, kas tai darytų, nes man atrodo, kad tai yra tavo pareiga”.
 
      (Toliau per porą puslapių ji primena Chrizui, kaip ir kur jis apsileidžiąs vaiko auklėjime. Tie puslapiai bus panaudoti vėliau, rašant vaikų auklėjimo klausimais. Kun. Jonas.).
 
      “Vien dėl to, kad tu nejunti tėvo pareigų, nebudi dėl savo vaiko sielos auklėjimo, aš nenoriu turėti daugiau vaikų, nors mes juos galėtume puikiausiai išlaikyti. “Ne ta yra motina, kuri pagimdė, bet ta, kuri užaugino”, sako priežodis. Aš esu bejėgė viena užauginti tokį vaiką, kokį auginti prisiekiau, priimdama moterystės sakramentą. Būtų dar daug kas pasakyti, bet ką padės? Geriau prašyk kunigą pamokyti tave, kaip pažaboti savo aklą meilę, kaip atlikti tėvo pareigas, kad nors tas vienas mūsų vaikas būtų laimingas ne tik dabar, bet ir po mirties”.
 
Tavo žmona