Spausdinti
SOFIJA PIPIRAITĖ
Kai naktį tamsiausiąją, naktį miglotą 
Žvaigždė sužibės — ir viltis mums atgyja.
Virš riedančių tankų, virš trenksmo armotų 
Sužibėk, sužibėki, Marija.
 
         Jautri tu be galo, labai gailestinga.
         O žemėj vien ašaros, kraujo upeliai.
         Ir kerštu mums lyja, neapykanta sninga,
         Ir tako surast nebe galim.
 
Ir tu juk, o Motin, stovėjai po kryžium,
Iš skausmo alpai: “O sūnau, o sūneli...”
Taip daugel išėjo, taip daugel negrįžo...
O širdį taip gelia, taip gelia...
 
         Tau savąjį skausmą padėsiu po kojų,
         Ir viltį padėsiu, lyg palaužtą leliją.
         O spindėk, o žibėk, o nušviesk mums rytojų,
         O tyliausioji žvaigžde, Marija.