SOFIJA PIPIRAITĖ
Kai naktį tamsiausiąją, naktį miglotą
Žvaigždė sužibės — ir viltis mums atgyja.
Virš riedančių tankų, virš trenksmo armotų
Sužibėk, sužibėki, Marija.
Jautri tu be galo, labai gailestinga.
O žemėj vien ašaros, kraujo upeliai.
Ir kerštu mums lyja, neapykanta sninga,
Ir tako surast nebe galim.
Ir tu juk, o Motin, stovėjai po kryžium,
Iš skausmo alpai: “O sūnau, o sūneli...”
Taip daugel išėjo, taip daugel negrįžo...
O širdį taip gelia, taip gelia...
Tau savąjį skausmą padėsiu po kojų,
Ir viltį padėsiu, lyg palaužtą leliją.
O spindėk, o žibėk, o nušviesk mums rytojų,
O tyliausioji žvaigžde, Marija.