Spausdinti
     Pirmiausia Grand Rapids, Michigano valstybėje. Atseit, miestas, kurs apšauktas, kad ten lietuviškumas merdi. Merdėjimas merdėjimu, bet faktai faktais. Pasisakysiu atvirai, nei aš to merdėjimo ieškinėjau nei tų faktų. Radau, mačiau — ir viskas. Taigi, ten atsitiktinai užėjus tris šeimas (negalėčiau guldyti galvos, kad nėra ir daugiau), tris šeimas, kur tėvai, vaikai ir vaikų vaikai moka lietuviškai, vadinas, visos trys kartos.
 
     Tokių faktų Čikagoje bus žymiai daugiau. Čia aš kartą ėmiau angliškai kalbinti Amerikoje gimusios motinos dukterį, manydamas, kad su ja kitaip nesusikalbėsiąs, mat, mergaitė buvo ūgtelėjusi ir lankė aukštesniąją mokyklą. “Kalbėk su ja lietuviškai”, mane nustebino jos motina! Dar gražesnis dalykas buvo Baltimorėje. Kadangi pavardė itališka, tai pradėjau angliškai. Amerikietė motina tuoj prašneko lietuviškai. Kadangi tėvas nelietuvių kilimo, tai, manau, sau, duktė kalbės tik Amerikos kalba. “Ką, tamsta, ji moka puikiai lietuviškai !” Iš tikrųjų mergaitė lietuviškai, kaip riešutus krimto. “Kur išmokai, juk namie tik angliškai?” — “Mokykloje. Seselės išmokė”, drąsiai atsakė.
 
     Taigi, nustebino trys kartos. Antras dalykas tai rūtos. Vaikštinėju Waterburio klebonijos darželyje, ogi... lietuviškos rūtos! “Kur, kaip?” — klausiu šeimininkės. “Atvežtos iš Lietuvos”, — atsako, — “mūsų parapijoje daug kas turi”. Tur būt, gerai pašniukštinėjus, Amerikos plotuose būtų galima rasti tų pačių augalų, bet tai laukinės rūtos ir neturi tos reikšmės bei pagarbos, kaip lietuviškos. Mūsų brangioji gėlė angliškai tariama “rū” (rašoma “rue”). Lietuviškas jos vardas yra iš lotyniško “rūta”, kuris yra kilęs iš graikiško žodžio.
 
     Trečias dalykas tai bažnyčios. Kitą tokią gryną, gražią ir brangią gotinio stiliaus bažnyčią, kaip Baltimorės lietuvių, vargu ar berasi visoje Amerikoje. Tokie Dievo namai ir Europoje reti. Čikagos “Šventas Kryžius” yra lietuvių pasididžiavimas ir gali drąsiai lenktyniauti su įspūdingiausiomis amerikiečių bažnyčiomis. Tokią dabar pastatyti reikėtų penketos milijonų dolerių. Seserų kazimieriečių Čikagos koplyčia yra tikra pažiba.
     Vėl, tas Bostono giedojimas! “Pulkim ant kelių”, “Šventas Dieve”... visa bažnyčia... jungia, traukia, kelia... kaip Lietuvos žemėje... kur Amerikos lietuviai lopšyje margomis juostomis buvo vystomi... kur “Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios” krikštyti... kur pirmą kartą “Viešpatie, nesu vertas, kad įeitum į mano širdį" ištarė...
 
     Taigi, nuostabūs dalykai. Kitas pasakys, jog ne visur visos trys kartos lietuviškos, jog kartais ir su atvažiavusiais iš Lietuvos gimtąja kalba sunkiai susikalbėsi, jog ne visur yra rūtų, ne visos bažnyčios gražios, ne visur galėsi “Šventas Dieve” bendrai giedoti. Bet vis dėlto, ką aš parašiau, yra šventa tiesa.
 
     Aplankęs nuostabias vietas ir išgirdęs nuostabių dalykų, negaliu atsikratyti minties, jog visa tai senosios kartos nuopelnas. Jaunieji yra krikščionys, katalikai tik senųjų nuopelnu. Visus tuos vyrus ir moteris aš nepaprastai gerbiu, juos iš visos širdies myliu. Manau, ir Tamsta, tėve Redaktoriau ?
 
Kun. Jonas Matusas