Spausdinti
(Tremties Vaizdelis)
 
      Dar karšta Bavarijos rudenio saulė kaitina geležinkelio stoties ir aplinkinių namų dulkėtus griuvėsius. Iš požeminio perėjimo laiptais aukštyn skubėdama kemšasi, grūdasi žmonių minia. Toje minioje akysna krinta kelios moterys, kurios kitų spaudžiamos ir aplenkiamos, labai pamažu kopia aukštyn. Tai išblyškusi senelė, kuriai, tvirtai paėmusios už rankų, dvi kaimynės padeda kopti, senelės marti su sunkiu lagaminu ir dukrelė Aldutė už rankos vedina.
 
      — Marija, — taria marti vienai kaimynei — paimk mano lagaminą, aš bėgu su Aldute traukinin užimti vietos. Jei taip eisim, tai nė senelė negaus sėstis.
 
      Perdavusi savo nešulį, ji tekina ima bėgti laiptais.
 
      Visos moterys yra tremtinės iš sodžiaus ant Nemuno kranto. Dabar jos turi keltis į kitą tremtinių stovyklą. Senelė, kurios sūnų bolševikai sušaudė, buvo paliegusi, bet pasiliko mylinti savo martelę. Nesiskundė ji savo vargais ir nedejavo. Ir dabar, sunkiai kopdama laiptais, tyliai, tyliai širdyje kalbėjo maldą ir galvojo, kaip mūsų Viešpats su kryžiumi ant pečių turėjo kopti į Kalvarijos kalną. “Tu žinai, Viešpatie, kodėl taip yra ir nereikia, kad kas tavęs klaustų”, — kartojo ji mintimis žodžius, skaitytus maldaknygėje.
 
      Į naują stovyklą senelė atvyko dar silpnesnė. Mažame kambarėly turėjo jos visos trys sutilpti. Dabar ji jau nebegalėjo palikti savo lovos ir išeiti į “Dievo saulutę”, kaip ji mėgdavo sakyti. Vienintelis jos dienų nuskaidrinimas liko mažoji šešiametė Aldutė. Dažnai ji sėdėdavo ant lovos krašto prie sergančios senelės ir klausydavo jos pasakojimų apie paliktą ant plataus Nemuno kranto žaliąją sodybą, apsuptą žydinčių sodų, plačiašakių ąžuolų pavėsiuose skendinčią. Deja, dabar ten maskoliai keikiasi..
 
      —    Aldute, — tarė kartą senelė — ar tu žinai, kad visai arti diena, kada aš keliausiu į mūsų Tėviškėlę?...
 
      — Prie Nemuno?
 
      —    Gaila, ne! Bet ji yra daug, daug gražesnė, negu ta, apie kurią aš tau pasakojau. Ji yra amžinoji mūsų Tėvynė. Kas į ją sugrįžta, tam nereikia bijoti, kad kada nors ją praras. Ten nei bolševikų, nei kitų blogų žmonių nėra. Ten Viešpats Jėzus ir Marija. Jie mus myli ir pasiilgsta, mūsų belaukdami. Ten visi dangaus šventieji ir visi Dievo angelai auksinėmis kanklėmis skambina ir negali atsidžiaugti Dievu, todėl vis gieda “Alleluja”. Matai, dukrele, čia ne pasaka. Taip yra šventam Rašte parašyta...
 
      — Jei jau tu, močiute, rengiesi važiuoti, paimk ir mane. Ką aš čia veiksiu viena be tavęs, —- liūdnai taria Aldutė.
      —    Ne, Aldute! Tu turi palaukti, kol galėsi vėl grįžti ant Nemuno- kranto į savo gimtinę. Tau reikia parvažiuoti į Lietuvą ir pamatyti, kokia ji graži. Ten, pakelėje prie sodo tu rasi dar savo diedulio pastatytą ąžuolinį kryžių Atsimink prie jo pasimelsti už mane. Bet ir Lietuvon sugrįžus neužmiršk, kad aš tavęs lauksiu ten, aukštai, kur renkasi visi geri žmonės.
 
      Po dviejų dienų senelė mirė, galima sakyti, ant klebono rankų. Jos skaudi auka pasibaigė. Ant išbalusio ir sudžiūvusio, raukšlėto veido buvo nuriedėjusių ašarų žymės. Klebonas, marti, keletas kaimynų ir Aldutė su sudėtomis maldai rankutėmis, kaip ją senelė mokė, stovėjo prieš didžią, nebylę mirties paslaptį. Kiekvienas galvojo apie savo kelio pabaigą, apie amžinybę ir šio gyvenimo menkumą, kuris niekas kitas, kaip mirties grobis... Tik niekas nepagalvojo, niekas nepamanė, kad senelės gyvenimo ir mirties skausmo ašaros, susijungusios į vieną išganymo srovę su Kristaus ir visų Dievo vaikų išverktomis ašaromis, plaudamos nuodėmingosios žmonijos nusikaltimo dėmes, nuplaukė į amžinojo gyvenimo okeanus. Ta srovė gaivina ir prislėgtą Lietuvą, gydo jos žaizdas ir daigina naujo gyvenimo sėklą. Reikia, kad ji gaivintų ir visas žemės tautas.
 
      Pagaliau klebonas padarė didelį kryžiaus ženklą ir pirmasis, taip sau, lyg neturėdamas ko kalbėti, kreipėsi į Aldutę:
 
      —    Na, ar negaila senelės?
 
      —    Labai gaila...
 
      —    Netikiu. Jei gailėtų, verktumei...
 
      — Ko aš turiu verkti, jei ji iškeliavo į daug gražesnę tėvynę už Lietuvą. Ten nė bolševikų nėra. Ten angelai ir dangaus šventieji su Marija ją pasitiko...
 
      —    Tai reikėjo ir tau su ja kartu keliauti.
 
      —    Ji manęs prašė, kad aš sugrįžčiau į Lietuvą ir už ją pasimelsčiau prie senelio kryžiaus. Ji pažadėjo iš Lietuvos mane atsiimti.
 
      —    Dievas žino, dukrele, ar tau teks kada nors tą Lietuvą pamatyti, — labai liūdnai tarė motina.
 
      Klebono rimtas, beveik rūstus veidas suspindo giedria šypsena:
 
      —    Būk tikra, motin! Aldutė tikrai išvys savo Pažadėtąją Žemę — Lietuvą.
 
K .Vabalkšnis.