Kai atėjau pas savo senąjį draugą, radau jį sėdantį į automobilį.
— Atrodo, kad ne laiku pataikiau, — apgailestavau, — kur ruošiatės vykti?
— Visai arti, tik 20 mylių. Po poros valandų būsiu namie. Siūlyčiau važiuoti drauge. Supažindinsiu su savo seseria.
— Kur ji yra?
— Lovelande.
— Loveland — meilės kraštas. Keistas vardas. Ką ji ten veikia?
— Mokosi tekėti.
— Tekėti? Ar ir tam reikia mokslo? Tur būt, juokaujate.
— Visai ne. Lovelande yra institutas, kuris mergaites parengia moterystei.
— Keistas institutas. Pirmą kartą girdžiu.
— Visai nenuostabu. Tai yra visai naujas išradimas. Šis institutas yra įsteigtas tik 1944 m., Cincinnati vyskupui vadovaujant. Važiuokim. Ne tik išgirsi, bet ir pamatysi.
— Važiuokim, — ilgai negalvojęs, sutikau.
Nepaprastai gražioje apylinkėje, dideliame, panašiame į vilų miestelį ūkyje, mes radome apie pusantro šimto mergaičių, ir ne vien tik iš Amerikos, bet net iš Europos ir Azijos. Mano įdomumas dar padidėjo, kai iš pokalbių su jomis išgirdau, kad pasiruošimas vedyboms buvo tik viena dviejų metų programos dalis. Pagrindinis instituto tikslas paruošti jauną moterį nešti Kristų į gyvenimą modernioje aplinkoje, moderniais būdais plėsti Jo karalystę. “Nė vienas krikščionis negali būti tikru krikščioniu”,— girdėjome jas skaitant suruoštoje pietų metu svečiams pagerbti programoje, — “nebūdamas kokiu nors būdu apaštalas”.
Kokiu būdu bus tas apaštalavimas vykdomas — šeimoje, mergaujant ar vienuolyne — antraeilis dalykas. Jų programoje instituto tikslas taip nusakytas: “Duoti krikščioniško moteriškumo sąvoką ir padėti moderniai moteriai pritaikyti krikščionybės principus visose gyvenimo sferose; paruošti ją vadovauti modernaus gyvenimo krikščioniškame atnaujinime”.
— Prieš atvažiuodamas girdėjau, — kalbu su viena bebaigiančia institutą laureate iš Clevelando, — kad mergaitės čia ruošiasi vedyboms, bet iš to, ką pamačiau ir išgirdau, atrodo, kad esate kunigų seminarijoje. Tik Kristus, apaštalavimas, o apie vedybas tai, atrodo, niekam nė į galvą...
— Jeigu mūsų mokyklą lyginate su kunigų seminarija — jai didelė garbė. Bet jos vardas, kaip matote, visai ką kita sako: “Pasauliečių apaštalavimo mokykla”. Jeigu kas jums sako, kad čia mergaitės ruošiasi vedybiniam gyvenimui, teisingai sako. Dauguma mūsų išteka. Ne viena jau ir dabar susilaukia apsilankant savo sužieduotinio. Tik maža dalis visam laikui pasišvenčia jaunimo vadovavimui organizacijose, spaudai arba vyksta į misijas, kaip misijonierių pagelbininkės. Dar mažiau išvažiuoja į vienuolynus.
— Tikrai įdomi mokykla. Kokias vartojate priemones savo kilniam tikslui pasiekti ?
— Pirmoj vietoj antgamtines: tikro religingumo ugdymas savyje, savo sielos Kristaus malonėmis praturtinimas. Antras —-intelektualinis auklėjimasis, pagilinant tikėjimo tiesas, literatūrą, meną. Mokomės muzikos, šokių. Čia išmokau net lietuviškąjį “Karvelėlį”... Ypač lavinamasi savo palinkimų bei talentų srityje. Trečioj vietoj — praktiški darbai: visa, kas yra žinotina motinai namų apyvokoje. Net ir daržuose kai kurioms nemaža laiko tenka praleisti.
— Kodėl manote, kad mūsų laikų moteriai būtinai reikalinga tokia mokykla? Jei ji auga geroje katalikiškoje šeimoje, be to, dar lanko seserų vedamą mokyklą, viso to, ko čia siekiama, gali ten gauti.
— Aš kaip tik esu viena iš tokių. Man to neužteko. Iš akademijos išsinešiau tik gerą valią ir norą ką nors gero padaryti. Bet buvau tokia neišmananti nei ką nei kaip pradėti. Todėl visomis jėgomis stengiausi, kad tėvai čia mane leistų. Šiandien ir katalikiškose šeimose tiek daug šlamšto prisirinko, kad Kristus joje jau sunkiai sau suranda kampelį... Mane namie daug dalykų taip išblaškydavo, ypač kai tėtis nupirko televizijos aparatą, kad būdavo sunku net trumpai maldelei susikaupti. Dažnai jausdavaus, kaip atskirta nuo Kristaus ir ištremta į didelę sielos tuštumą.
— O kaip jaučiatės čia?
— Čia visos, kiek galėdamos, stengiamės suartėti su Kristumi. Tik dabar pastebėjau, kiek tam reikia rimto pasiaukojimo ir pastangų. Kiekvieną dieną mes pradedame trumpu mąstymu bažnyčioje, mišiomis, bendra komunija. Liturgija mums yra šventumo mokykla.
— Turite taip pat koplyčią, kapelioną?
— Ne. Kas rytą einame į parapijos bažnyčią, tik viena mylia.
— Tolis Amerikoje nesvarbu. Mokyklos pripratę distancijas trumpinti autobusais.
— Bet mes neturime autobuso, visuomet einame pėsčios.
— Net ir tada, kai lyja ar sninga?
— Taip, net ir tada. Kasgi čia ypatinga? Džiaugiamės, kad atsiranda proga pareikšti Dievui, jog mes branginame tai, kas Jam brangu.
— O kokia programa dienos metu? Juk vien malda nepasitenkinate. Ji be gerų darbų, tai prieangis be namų.
— Jei jūs maldą prilyginate prieangiui, nuoširdžiai galiu tvirtinti, kad mes per tą prieangį įeiname į Kristaus namus ir visą dieną juose gyvename.
— Kaip tai suprasti?
— Labai paprasta. Stengiamės visur pagarbinti Dievą. Mišios ir Komunija — mūsų dienos širdis. Sekmadienis — savaitės vainikas Dievo garbei: jis ypatingu būdu atšvenčiamas, ypatingu būdu atžymimas, kaip Dievo diena. Mes stengiamės suprasti Bažnyčios liturgiją ir ją išgyventi. Ir ne tik bažnyčioje. Liturgijos mintys bei nuotaikos tęsiamos ir realizuojamos mūsų kasdieninių tylių užsiėmimų metu.
— Bet moteriai neužtenka vien pamaldumo. Jai reikalingas taip pat praktiškas pasiruošimas. “Ir dangus padeda sau išmintingai padedantiems”. Tai ne vieno šventojo pasakymas.
— Tur būt, galvojate, kad moteris turi mokėti skaniai virti ir kepti arba daug pinigų uždirbti, — nusijuokė ji. — Esu daug šeimų stebėjus: šeimos laimė nėra turte. Amerikos šeimose per daug liuksuso. Joms trūksta krikščioniškojo paprastumo. Šeimos laimei labiausiai reikalingi moters moraliniai turtai: aukos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kantrybė. Bet ypač mokėt mylėti... mylėti ne vien ta meile, kuri praeina, bet kuri per amžius lieka: mylėti Kristuje. Šiuose dalykuose lavintis mes gauname pakankamai progų. Be to, neapleidžiame ir tų dalykų, kuriuos reikia žinoti namų apyvokoj. Tik ne jie, o antgamtiniai statomi pirmoje vietoje.
— Bet apie praktišką, specialų pasiruošimą man dar nieko nepasakėte.
— Esame susiorganizavusios į įvairius būrelius, kuriuose, vadovaujant prityrusiems asmenims, gilinamasi į apaštalavimo galimybes misijose, organizacijose, spaudoje. Yra būrelių, kurie studijuoja apaštalavimo galimybes šeimoje. Prie jų priklausau ir aš. Juose ne tik išdiskutuojame įvairias šeimos bei auklėjimo problemas, bet atliekame net tam tikrą praktikos stažą. Esame siunčiamos į čia studijavusių gausias šeimas, kur praktiškai tenka perimti motinų bei šeimininkių pareigas, realiai pajusti kietas sunkenybes, ugdyti atsakomybės jausmą. Matote nesame vien tik teoretikės. Ką išmokstame, tuojau ir realizuojame.
—- Daug pamokų turite per dieną?
— Reguliariai pamokų mes neturime. Yra tik specialių ratelių vadovės. Paskaitoms dažnai yra kviečiami įvairūs specialistai išsitarti mums rūpimais klausimais.
— Apie kokius dalykus daugiausia girdite paskaitų?
— Tie dalykai labai įvairūs. Apie viską, kas naudinga žinoti moteriai modernioje aplinkoje. Kai kurie dalykai išspausdinti. Galėsite gauti susipažinti.
— Dėkoju, panele. Einant pasaulio vieškeliais, kiek daug daug moterų tenka sutikti, kurios yra pasaulio ardytojos, Kristaus Bažnyčios griovėjos. Kaip džiugu sutikti tokias, kurios, būdamos jos dieviškojo mokslo realizuoto jos, įsijungia į viso pasaulio atnaujinimą Kristaus dvasioje.
Perėję su mūsų palydovėmis per moderniškus ūkio įrengimus, per rankdarbių dirbtuvėles, per klases ir šokių sales, kur, lietuviškai plokštelių muzikai grojant, pora mergaičių mus palinksmino lietuvišku “karvelėliu”, išvažiavome pilni gražiausių įspūdžių.
— Ne be reikalo šiai vietai yra duotas “meilės krašto” vardas, — mąsčiau grįždamas. — Tai karšta ir tyra Kristaus meilės ugnimi degančios širdys. Jos didžiausia palaima ir paguoda Bažnyčiai ir visai žmonijai. Ir mes bent kartą visam laikui turėtume įsidėmėti, kad nė vienas krikščionis negali būti tikras krikščionis, nebūdamas tuo pačiu metu apaštalas.
Kas šia mokykla domėtųsi ir norėtų smulkesnių informacijų, tesikreipia šiuo adresu:
Miss Judith Hines,
Grailwille School of Apostolate, Loveland, Ohio.
Kitame numeryje Gerbiamiesiems Skaitytojams patieksiu keletą minčių moterims iš šio instituto programinių paskaitų.
V. Gutauskas, S. J.