Spausdinti
Mielasis!
 
      Priimkite mano užjautą! Kaip spėjote, taip ir įvyko: Jūsų daugelis nesuprato. Ne vienas patarėjų įtrynė stambios druskos Jūsų žaizdon. Be blogos valios, tas tiesa. Bet druska lieka druska.
 
      Kone visi palaikė Jūsų laišką vienpusišku žmonos kaltinimu ir savęs aukštinimu. Pabrėžė, kad būtų reikalinga išklausyti ir antrosios pusės, be ko esą negalima patarti Jums nieko tikro. Su tuo pilnai sutikti negalima. Ir štai dėl ko:
 
      Jūs man rašėte laišką, ne diskusinį straipsnį “Laiškams”, kur būtų svarbu gauti viršų. Rašėte kaip išpažintį net bijodamas kad aš jos nepalaikyčiau “idijotiška”. Kaip kiekvienoje nuoširdžioje išpažintyje, taip ir Jūs čia aiškiai apkaltinote save. Štai Jūsų paties sakiniai: “O kas kaltas? Aš pats. Kalta mano meilė žmonai... Aš mylėjau aklai. Kaip dabar matau, čia ir buvo mano klaida”. Ar bereikia aiškesnio apsikaltinimo?
 
      Nerandu Jūsų nė galutinio žmonos pasmerkimo, nė to pariziejiško savęs aukštinimo. Juk visą Jūsų laišką galima suimti į šiuos kelis sakinius: “Taip elgiasi mano žmona. Aš bandžiau reikalą šitaip sutvarkyti, bet nepavyko. Dalykai eina blogyn. Kunige, jūs patarkite, kas man toliau daryti”. Tiek čia pariziejiškumo, kiek ant kulno plaukų !
 
      Neturiu nė mažiausio pagrindo įtarti, kad Jūs norėtumėte kunigą prigauti. Todėl tikiu Jūsų nuoširdumu, kaip per išpažintį, ir stengiuos surasti, kas Jūsų ir žmonos elgesyje buvo negera, nurodyti, kas ir kaip būtų taisytina.
 
Didelis nesusipratimas
 
      Visa eilė patarėjų nesuprato Jūsų “aklosios meilės” žmonai. Jie pagalvojo, kad Jūs tiek apsunkinate ją savo reikalavimais, kad jai tai įgriso iki gyvo kaulo ir todėl ėmė
 
      Jūsų nebeapkęsti. Todėl jie pataria Jums “pažaboti savo meilę”. Man gi Jūsų laiškas sako, kad žmona Jūsų nesibaido, o tik reikalauja saugotis prieauglio. Jei taip darytumėte, ji nuo santykių neatsisakytų. Ar to nepatvirtina kad ir tas Jūsų sakinys: “Pažabota meilė baisiai žiauriai veikė mane, net atstumiančiai, ir aš pradėjau tos meilės vengti, nes ji mūsų neartino, o vis tolyn viens nuo kito stūmė”. Vadinas, žmona sutiko jus “mylėti”, jei tik nebus pasėkų, jei tik “pažabosite” savo meilę. Jūs kurį laiką taip ir darėte, ir žmona tada buvo patenkinta. Ji “sustreikavo”, tik įsižiebus naujai gyvybei, ir padarė tai, ką grasino tokiu atveju padarysianti.
 
      Visa tai įrodo, kad Jūsų “akloji meilė” žmonai nereiškia neriboto savo aistrų tenkinimo, o tai, kad Jūs neprotingai ir nekrikščioniškai mylėdamas žmoną, sutikote net su nedorais jos reikalavimais; neturėjote vyriškos ir krikščioniškos drąsos pasipriešinti žmogų pažeminantiems veiksmams. Jei Jums būtų rūpėję tik savo aistras patenkinti, tai nebūtumėte ėmęs vengti “pažabotos meilės”, nebūtumėte porą metų kankinęsis ir darbu ir pasninku bebandydamas visiškai numarinti įgimtus palinkimus. Būtų pakakę paklausyti žmonos patarimo, “pasisaugoti”, ir viskas būtų buvę “tvarkoje”. Todėl Jums mesti p. Aldonos ir “Žemaitės” kaltinimai yra skaudžiai neteisingi.
Ar kalta žmona?
 
      Be abejo, žmonos elgesys atrodo neteisėtas, neteisingas ir be lašelio meilės. Tai jauste jaučia ir Jums rašiusieji patarėjai. Nė vienas iš jų, nė p. Aldona su griežtąja Žemaite, nedrįso pagirti Jūsų moters. Jie stengėsi kaip nors ją pateisinti, rasti tokio jos elgesio priežastis.
 
      Kaip į tai žiūri Bažnyčia, ta dorovinio šeimų gyvenimo puoselėtoja? Jos žodis yra lemiantis, nes kaip tikėjimo taip ir dorovės klausimuose ji yra neklaidinga.
 
      Bažnyčia primena vedusiems šv. Povilo Apaštalo žodį: “Moteriškė neturi valios savo kūnui, bet vyras; taip pat ir vyras neturi valios savo kūnui, bet moteris. Nesišalinkite vienas nuo kito, nebent kuriam laikui, kad užsiimtumėte malda; ir vėl susieikite, kad šėtonas negundytų jūsų...” (1 Kor. 7, 4-5).
 
      Moterystės branduolys ir yra tas suteikimas viens kitam teisių į savo kūnus, patvirtinamas priesaika prie altoriaus. Jis galioja iki vėlyvos ar ankstyvos vieno mirties, o ne iki katras nors pradės ožiuotis. Reiškia, be rimtos priežasties, nei vyras, nei moteris neturi teisės, kitam nesutinkant, atsisakyti sutartį vykdyti. Garbingas vyras ir moteris nelaužo nė paprasto savo žodžio, juo labiau nelaužys tokio svarbaus ir iškilmingo kontrakto. Kas laužo, tas sunkiai nusideda. Nuodėmės sunkumas kyla ir iš to, kad yra išniekinama Dievo vardu padaryta priesaika bei Jo tvarka, ir iš to, kad yra labai nuskriaudžiama nekaltoji pusė ir iš to, kad šeimos židinys išstatomas rimtam pavojui iširti. Žmonos patarimas “pasiieškoti kitų” parodo, kad ji yra praradusi ne tik krikščioniško šeimos gyvenimo nuovoką, bet ir kilnios pagoniškos moters padorumo jausmą.
 
      Bažnyčia draudžia duoti išrišimą tiems vyrams ir moterims, kurie užsispyrę, be rimtos priežasties, atsisako pildyti moterystės luomo, laisva valia, prisiimtas pareigas. Reiškia, jei Jūsų žmona, be jokios rimtos kaltės iš Jūsų pusės, atsisako normalaus vedusiųjų gyvenimo, jei, Jums rimtai prašant, atsisako duoti daugiau vaikučių, ji elgiasi prieš Dievo ir prigimties įstatymus ir prieš savo iškilmingą priesaiką. Todėl jos elgesys yra neteisingas ir negarbingas.
 
      Pagaliau Jūsų žmonos atsisakymas išsikalbėti ir su Jumis rimtai išsiaiškinti kilusius nesusipratimus yra ne geros valios ženklas, o kaltos ir išdidžios širdies aklas užsispyrimas. Nekaltas ir geros valios žmogus niekada nevengia tartis ir ieškoti kelių nesusipratimams pašalinti.
 
Kas Jums daryti?
 
      Prisipažįstu, Broli, kad į tą praktišką klausimą laišku atsakyti yra labai sunku. O sunku todėl, kad nepažįstu nei paties nei žmonos dvasinio stovio. Kiekvienas gydytojas patvirtins, kad tą pačią ligą dviejuose ligoniuose ne retai tenka gydyti skirtingomis priemonėmis. Vienam, pav., galima pavartoti peilį, kitam negalima. Panašūs dalykai yra ir dvasios reikaluose.
 
      Iš Jūsų laiško nėra aišku, ar Jūs esate tikįs vyras ar netikįs. Jei tikįs, dar reiktų žinoti, ar dažnai, ar retai naudojatės sakramentais, kaip dažnai meldžiatės, ar esate giliai įsitikinęs, kad malda yra ir didi jėga. Nepasakote kokiomis religijos teikiamomis priemonėmis esate iki šiol pasinaudojęs. Nė žodeliu neužsimenate nė žmonos tikėjimo. O visa tai žinoti man yra labai svarbu. Netikinčiam žmogui tokioje nelaimėje aš nematau jokios pagalbos. Silpno tikėjimo vyrui tektų patarti vienas, stipraus tikėjimo — kitas priemones. Ir kadangi aš negaliu susitikti Jūsų ir gauti papildomų žinių, tenka atsakyti aklai, ir galiu nepataikyti. Bet kadangi Jūs, pagaliau, kreipėtės patarimo į kunigą, tai esu linkęs manyti, kad dar turite bent šiokį tokį tikėjimą. Todėl prileidžiu, kad tikite į Kristų, į amžinąjį gyvenimą ir į Katalikų Bažnyčią, kaip Kristaus paliktą vadovę laikinon ir amžinon laimėn. Tuo atveju atsakau:
 
      “Nebėk iš kovos lauko!” — kaip Jums nuoširdžiai patarė Neringa. Nesuardyk savo šeimos skyrybomis. Blogiu pikto nenugalėsi- Kiekviena suardyta šeima yra šlykšti ir baisiai pavojinga atvira žaizda tiek tautos, tiek Kristaus mistiniame kūne.
 
      Ką Jūs laimėtumėte atsiskyręs? Nieko! Kaip tikįs vyras kitos vesti negalėsite, o žmoną tikriausiai pastūmėsit kito vyro glėbin ir sunaikinsite paskutinius šansus jai susiprasti ir pasitaisyti. Jūsų gyvenimo uždavinys yra būti savo žmonos išganytoju, kovoti ir laimėti! Kovoti ne su žmona, o su ją apsėdusiu blogiu.
 
      Kaip kovoti? Panaudoti visas priemones : ir žmogiškas ir dieviškas.
 
      Naudingų patarimų galėjote rasti anksčiau čia atspausdintuose laiškuose. Nors pasitaikė juose perdėjimų ir nesupratimų, bet visuose buvo po vieną kitą grūdą tiesos. Tokiame, pav., Aldonos laiške žėri tiesa, kad yra vyrų, kurie “palaipsniui tą buvusią mylimą mergaitę paverčia dalimi inventoriaus”, kad “visam kam turi laiko, tik ne žmonai”. Tokių vyrų yra. Jiems žmona yra lėlės ar futbolo vietoje — pažaisti. Vieną valandą ją mušęs, koliojęs, kitą — prašo meilės!
 
      Daug karčios tiesos iškelia “Chrizo žmona”, nors ji ir nėra Jūsų žmona. Ne tik Jūs, bet ir visi vyrai gerai padarytų dar kartą perskaitydami jos laišką ir, sakinį po sakinio apsvarstydami, patikrintų savo elgesį su žmona ir vaikais.
 
      Labai simpatiškas Neringos laiškas turi sveikų natūralių, psichologinių patarimų, kaip bandyti atgaivinti žmonos simpatijas. Yra tiesa, kad prieš vestuves vaikinai iš kailio neriasi mergaitės širdžiai ir rankai laimėti, o po vestuvių ne vienas jų tiek apsileidžia, kad pamiršta net paprasčiausias mandagumo ir padorumo taisykles. Mat, dabar mergaitė jau yra jo “nuosavybė”, kam čia besistengti! Bet meilei palaikyti reikia ne mažiau, gal net daugiau pastangų, kaip jai laimėti.
 
      Pagaliau prileiskime, kad Jūs viską padarytumėte, ką gero tie laiškai Jums pataria, ir tai aš labai abejoju, kad to pakaktų laimei sugrąžinti. “Jei Viešpats nestato namų, veltui kamuosis, kurie juos stato” įspėja 126 psalmė.
 
      Gerai žinau, jog eilei skaitytojų tolimesni mano patarimai nepatiks. Jie atrodys perdaug “davatkiški”, negyvenimiški, “mistiški”. Vienas Bičiulis jau atsiliepė, kad iš iki šiol tilpusių atsakymų teisingiausias buvęs “Nevedusiojo vyro” birželio mėnesį, o menkiausi paskutiniai du rugpiūčio numeryje. Tie esą “tolimi, neįvykdomi ir gal vargu pasitaikantys realybėje”. Baigdamas jis prašo: “Tad daugiau realybės, mažiau tikybinės mistikos “L. Lietuviams”.
 
      Mielas Chrizai, kaip kunigas, kuriam yra tekę stebėti Europos ir Amerikos tautų gyvenimą, susidurti su dešimtimis tūkstančių žmonių ir pamatyti pačias jų sielos gelmes šiaip jau neatveriamas nė artimiausiems draugams, kaip kunigas buvęs ir tebesąs didžių dvasios kovų, laimėjimų ir pralaimėjimų liudininkas, aš galiu Jus nuoširdžiai užtikrinti, kad tie du laiškai yra patys svarbiausi ir gyvenimiškiausi; kad juose aprašomi dalykai “dažnai pasitaiko realybėje”; kad tų laiškų patarimai yra galimi įvykdyti ir tik pasinaudojant jų pagrindiniais dėsniais yra vilties pasukti Jūsų gyvenimą tikrosios laimės keliais. Kaip aš džiaugiuosi, kad tuos laiškus parašė pasauliečiai, vedę vyrai, o ne aš, kunigas! Man belieka tik šis tas pabrėžti ir papildyti.
 
Būkite išganytojas!
 
      Tokią garbingą pareigą jums uždėjo moterystės sakramentas. Vyras — moters galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva; jis — to savo kūno Išganytojas- Vyrai mylėkite savo moteris, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir pats save atidavė už ją, kad ją pašventintų...” (Efez. 5, 23, 25). Vadinas, Kristus susikūrė savo Bažnyčią ne iš šventųjų, bet iš nusidėjėlių, atiduodamas save kančiai ir mirčiai už jų pašventinimą. Jūsų šeima yra tos Kristaus Bažnyčios dalelė, galima sakyti, maža bažnyčia, kurioje Jūs esate Kristaus skirtoji ir moterystės sakramentu pašvęstoji galva. Jūsų uždavinys yra tas pats, kaip ir Kristaus: išganyti, pašventinti savo šeimą: žmoną ir vaikus. Kristus savo kančia ir mirtimi prie kryžiaus nugalėjo visuotinį blogį; Jums yra skirta, sujungtomis jėgomis, nugalėti paskirą blogį, beatgyjantį Jūsų žmonoje. Jei Jūs atsisakysite nešti savo kryžių ir aukotis už žmonos pašventinimą, ji gali žūti amžiams. Nuo Jūsų sutikimo būti ar nebūti žmonos išganytoju pareina, ar Dievas, ar demonas laimės kovą jos sieloje. Jūsų rankosna yra sudėtos neapskaičiuojamos, amžinosios vertybės.
 
      Marija Fatimoje sakė vaikučiams, jog daug sielų einą pragaran, “nes nėra kas už jas melstųsi ir kentėtų”. Argi jų tarpe turėtų atsidurti ir Jūsų žmona, nes už ją, kaip sakosi, mylįs vyras atsisakė melstis ir kentėti?
 
      Nesakykite: aš ne Kristus, ne Dievas, o silpnas žmogus, aš negaliu tiek pasiaukoti. Pirmiausia, Dievas nereikalauja iš žmogaus negalimų dalykų. Antra, jei ko reikalauja, visada yra pasirengęs padėti įvykdyti tuos reikalavimus.
 
      Prisiminkite, kad ne Jūs vienas mylite savo žmoną! Kristus ją myli ne mažiau, nes ir už ją mirė prie kryžiaus. Argi Jūs numotumėte ranka ir lengva širdimi leistumėte Kristaus kraujui nueiti niekais, bent kiek jis liečia Jūsų mylimos žmonos išganymą?
 
Tai kas Jums daryti praktiškai?
 
      1. Melskitės pats, prašykite kitų (vienuolių, vargšų) maldos, eikite dažniau šv. sakramentų trokšdamas, kad Viešpats duotų Jums stiprybės ištverti kovoje, nesibijoti jokių aukų, ir kad suminkštintų žmonos širdį, kad ji suprastų savo klaidą.
 
      2- Gyventi su žmona, kaip ir be žmonos, klausytis jos priekaištų ir paniekinimų yra, be abejo, sunkus kryžius. Priimkite jį, kaip Kristus priėmė savąjį. Su Kristumi nešamas tas kryžius taps Jūsų pergalės įrankis. Pagoniškos galvosenos žmonėms tas patarimas atrodys kvailybė. Žydiškos galvosenos gudruoliams (kurie tik savo laikinosios naudos ir malonumo teieško) papiktinimas. Tikram krikščioniui Kristaus kryžius yra visų didžiausioji išmintis ir gyvenimo jėgų šaltinis. Ir Jūs tai patirtisite, jei turėsite drąsos jį apkabinti abiem rankom ir sykiu su Kristumi nešti.
 
      3. Ir su geriausiais norais pasiėmus tą kryželį nešti, ateis labai tamsių nusiminimo momentų, ims pagunda drėbti jį į šalį, “Kuriems galams?.. Jokios naudos nematyti”... Tokios ir panašios mintys puls Jus, lyg uodų spiečiai. Vargiai atsiginsite jų be kunigo pagalbos. Todėl labai patariu, pasiieškokite gerą nuodėmklausį, atverkite jam savo problemas, pasisakykite savo tvirtą pasiryžimą kovoti ir laimėti, ir paprašykite, kad jis vadovautų Jums kovoje. “Kur du stos, visados daugiau padarys” tinka ir čia.
 
      Sutinku, tie patarimai yra tik gairės, tik principai. Jie, kaip kompasas, rodo, kuria kryptimi turi eiti Jūsų pastangos. Dėl smulkesnio jų įgyvendinimo diena iš dienos tarkitės su savo dvasios vadu.
 
      “Meilė yra kantri, maloninga. Meilė neieško savo naudos. Viską nukenčia, visa tiki, visko viliasi, visa pakelia” (1 Kor. 13.). Jūsų žmona yra paklydusi, todėl reikalinga užuojautos, kantrybės. Kaip kiekvienas dvasios ligonis, taip ir ji, reikalinga didelio Jūsų savęs išsižadėjimo ir geros širdies. Jei kartais nebežinotum, kas su ja daryti, kartok Kristaus žodį: “Tėve, atleisk jai, nes ji nežino, ką daranti”. Būkite tikras, Jūsų pastangos ir aukos nenueis veltui. Tegu ji niekada šiame gyvenime Jūsų pasiaukojimo neįvertintų, kaip daugelis neįvertina Kristaus, vis tiek Jūs būsite kovojęs už tiesą, už meilę, kovojęs meilės ginklais, ir tai bus Jūsų paguoda.
 
      Prašydamas Viešpatį Jums ryžtingumo ir ištvermės,
 
Jus gerbiąs
 
Kunigas Jonas.
 
      P. S. Visiems trumpesniais ar ilgesniais laiškais prisidėjusiems prie p. Chrizo iškeltų vedybinio gyvenimo sunkenybių išryškinimo tariu nuoširdžiausią ačiū! Vieną kitą mintį iš tų laiškų jau pabrėžiau ir rekomendavau šitame mano paskutiniame žodyje. Tačiau matau reikalinga, kada nors vėliau, pasidalinti su Jumis ir kitomis įvairių laiškų mintimis ir jas įvertinti dieviškųjų tiesų šviesoje. Tad dar nesakau “su Diev”, o tik — iki kito karto !
 
K. J.