Spausdinti

KRIKŠČIONIJA

     Daugelis vienuolių ordinų ir kongregacijų jau turėjo savo suvažiavimus, kuriuose svarstė, kaip pritaikyti Vatikano II suvažiavimo gaires vienuolynam atnaujinti. Bet tai tik pradžia.

     Pasikeitimai pastebimi dviejose srityse: struktūroj ir idėjose. Struktūrini pasikeitimą paprastai atneša naujų apaštalavimo darbų ieškojimas; taip pvz. IHM (Marijos Nekaltosios Širdies) moterų vienuolių kongregacija pasidalino į dvi grupes: tradicijas tebepalaikančiųjų ir persiformuojančiųjų. Kitos visiškai nebesitiki išsitekti tradicinėse formose: taip pvz. 1967 m. 22 vienuolės išstojo iš Kryžiaus Dukterų vienuolyno Luizianoj sudaryti naują laisvesni apaštalavimo institutą Milwaukee.

     Plinta ir naujos idėjos, pervertinančios bendruomeninį, dvasinį gyvenimą, bet ypač pačius vienuolyninius įžadus. Idėjų linkmės vaizdą galima susidaryti kad ir iš prel. A. Siguro pastabų viename vienuolių suvažiavime: “Neturtas didelei daugumai vienuolių nėra realus: tad kam sakyt, jei tai netikra. Skaistybę teks persvarstyti. Skaistybė reiškia naujai atrastą meilę. Iki šiol problema buvo ne tai, kad būtų stokojama suvaržymų ar perspėjimų meilės atžvilgiu, bet tai, kad nepasisekė krikščioniškai išmokyti žmones mylėti. Pasišventinto gi esmė yra ne skaistybė, bet meilė... Nėra sveika nei šventa mokyti ar tikėti, kad viskas, kas pačių vyresniųjų ar jų autoriteto vardu yra sakoma ar daroma, yra automatiškai dieviška, teisinga, tikslu ir gera”. Už paklusnumą pavieniams viršininkams daugumos “sutarimas yra prasmingesnis būdas, nes jis turi visos bendruomenės užnugarį”. Panašiai kalbėjo ir tėv. F. F. Cardegna, S. J., vienam JAV vienuolių viršininkų suvažiavime, kad ateity vienuolynuose nebebus trijų įžadų, bet tik vienas viešas pasižadėjimas pastoviai pasišvęsti vienai bendruomenei.

     Praeity buvo laikas, kada krikščionija buvo per daug “suvienuolinta”: atsiskyrusi nuo pasaulio, asketiškai griežta. Šiuo metu tam tikrose srityse vyksta “nuvienuolininimas” ne tik bendrai Bažnyčioj, bet ir pačiuose vienuolynuose. Kai kas teigia, kad vienuolynai — tokie, kokie jie buvo iki šiol — visiškai išnyks. Tik ateitis parodys, kas išnyks, kas pasikeis. Šių dienų idėjinės ir struktūrinės permainos vienuolynuose kaip tik rodo ne tai, kad vienuoliai vaiko laiko vėjus, bet kad ieško savo vietos moderniuos laikuos. Nuo to ieškojimo pasisekimo labiausiai priklausys vienuolynų ateitis.

K. T.

“LAIŠKU LIETUVIAMS” tradiciniame parengime 1969 m. kovo mėn. 8 d. Jaunimo Centre Čikagoje bus statoma G. B. Pergalesi komiška opera “La Serva Padrona”. Atvaizde matome tariantis dėl šios operos pastatymo: dail. J. Daugvilą (dekoracijos), redaktorių K. Trimaką, S. J., akt. J. Valentiną (režisūra ir vaidybinė partija), D. Kučėnienę (soprano partija) ir Vyt. Naką (baritono partija). Akomponuoia pianistas M. Motekaitis. Libretto i lietuvių kaišvertė ir muzikiniai dainininkus paruošia Iz. Motekaitienė. Kostiumams škicus sukūrė N. Banienė.