Skyrybos Lietuvoj: kiek ir kodėl?

     “Paskelbus 1965 metų gruodžio 10 dienos TSRS Aukščiausiosios Tarybos įsaką, palengvinanti skyrybų procedūrą, Lietuvoje ir Baltarusijoje skyrybų bylų skaičius išaugo dvigubai... Statistika rodo, kad pakartotinų santuokų skaičius didėja kartu su skyrybų skaičiumi. Pakartotinos vedybos jau ne išimtis, o taisyklė... 1966 metais mūsų respublikoje buvo 5370 skyrybų ir 3777 pakartotinos santuokos, 1967 metais 5402 skyrybos ir 3938 pakartotinos santuokos.”

     Skyrybų faktoriai: technikos progresas; migracija; urbanizacija; moterų ekonominio savarankiškumo augimas; jaunimo ekonominio savarankiškumo didėjimas; nevienoda socialinė vyro ir moters padėtis; demografinis ir psichologinis 1941-1945 metų karo atgarsis, karas padidino vyrų ir moterų disproporciją; nevykusiai suprasta skyrybų laisvė ir piknaudžiavimas skyrybų teise.

     “Didžiausias skyrybų skaičius tenka miestams: Vilnius — 499 (1965 m.), 1045 (1966 m.), 1049 (1967 m.); Kaunas — 479, 931, 938; Klaipėda — 300, 531, 652. Industrializacija, migracija ir urbanizacija visų pirma veikia miesto šeimas. Todėl neatsitiktinai Lietuvoje darbininkai ir tarnautojai sudaro 82,3 procento visų besiskiriančiųjų, o kolūkiečiai — 10,1 procento. Visi kiti — 7,6 procento... Lietuvoje per pirmąjį 1964 metų pusmetį 49,5 procento skyrybų įvyko reikalaujant vyrams ir 50,5 procento — moterims” (“Švyturys”, 1968 m. spalio nr.).

Pigiai ir nemokamai

     Džiaugiamės tuo, kas mūsų pačių tautiečių pastangomis tėvynėj atsiekta. Džiaugiamės, kas yra jų pačių padaryta ir jų pačių gerovei. Tik nepritariame, kad kas nors iš komunistuojančiųjų ar "pažangiečių" ima priskaityti visus laimėjimus tarybinei santvarkai. Kad ir, pavyzdžiui, vieno okupuotą Lietuvą 3 kartus aplankusio lietuvio kai kurie pagyrimai (žr. "Tiesą", 1968 m. lapkričio 13 d.) toli prasilenkia su faktais, aprašytais to pat laikraščio kitose laidose. ]is giria, kad ir vaistai pigūs, ir medicininė priežiūra nemokama. Vaistai pigūs, bet ar jų yra, ar jie geri? O medicininė priežiūranemokama, bet ji kai kada iš viso neprieinamair kaip tik dėl tarybinės santvarkos, dėl to, kad visoj jos sistemoj nepakankamai atsižvelgiama į žmones bei jų gerovę. Štai du epizodai...

     “Vilnietis V. Morkūnas žūt būt turėjo gauti motinai vaistų. Žmogus pradėjo žygį po sostinės vaistines. Ne visur vienodai jį sutiko. Vienur išgirdo šaltą: “Neturim. Sekantis!” Bet atsirado ir nuoširdžių žmonių. Tamsiaplaukė mergina vaistinėje Nr. 2 jam surado 10 tablečių. Vaistinės Nr. 3 darbuotoja pažadėjo atvežti šių vaistų iš Kauno, jeigu ten jų bus, o vaistinėj Nr. 8 dirbanti moteris, kankinama panašios, kaip ir V. Morkūno mama, ligos, pažadėjo atnešti 30 tablečių iš namų” (“Tiesa”, 1968 m. spalio 20 d.).

     “Eidamas į darbą, paslydau ir pargriuvau. Atsikėlęs nebegalėjau pristoti kaire koja. Teko iškviesti greitąją medicininę pagalbą. Ji atvežė į Vilniaus pirmosios tarybinės ligoninės poliklinikos skyrių. Medikai nustatė kelio sąnario patempimą. Mane nusiuntė gydytis pagal gyvenamąją vietą — į Vilniaus miesto antrosios ligoninės polikliniką. Čia turėjau priiminėti parafino procedūras. Tuoj pat kreipiausi į poliklinikos registratūrą. Budinti paaiškino: pas mus tokios procedūros nedaromos, eik į Aukštųjų mokyklų polikliniką.

     Nušlubuoju ten. Veltui. Parafino procedūras antros poliklinikos ligoniams, pasirodo, daro miesto ketvirtosios ligoninės poliklinikos skyrius. Grįžtu į antrąją polikliniką teiraujuosi, kokiu laiku ketvirtojoje poliklinikoje galima bus atlikti procedūras. “Nežinau”, — trumpai atšauna registratorė. Vėl vilktis su skaudančia koja per visą miestą į ketvirtąją polikliniką? Prašau registratorę paskambinti ir išsiaiškinti. Į mano prašymą ji nereaguoja. Prašau leisti pačiam pasinaudoti telefonu. Irgi negalima!

     Rytojaus dieną skambinu į ketvirtos ligoninės polikliniką. Skambus registratorės balsas atšauna: “Kreipkitės į savo polikliniką. Procedūrų grafiką ligoniams jie nustato patys”. Dar kartą bandau laimę. Antros poliklinikos registratorė, išklausiusi mane, padėjo ragelį. Štai ir viskas. Sėdžiu namuose” (rašo aukštas pareigas einąs ekonomistas “Komjaunimo Tiesa”, 1968 m. balandžio 2d.).