JAUNYSTĖ
Sutinku su pagrindiniu Amerikos lietuvio pasisakymu (žr. “L. L.”, 1968, 383 p.), kad lietuviai išeiviai turi ypatingos neapykantos negrams...
Daug lietuvių yra ne tik nacionalistai, bet taip pat ir šovinistai. Bet taip pat yra tiek pat, jei ne daugiau, gerų patriotų, kurie myli ne tik savo tėvynę, bet ir gerbia kitų tautų žmones.
Patriotizmo reikia. Amerikos lietuvis minėjo, kad jis norėjęs užsirašyti į Taikos Korpą, bet tėvai uždraudę. Jei jis būtų buvęs amerikietis, būčiau pataręs jam vis tiek išvykti. Bet kadangi jis yra lietuvis, jis taip pat turi įsipareigojimą pirmiausia rūpintis lietuviais... jis galėtų dvejus metus dirbti, pavyzdžiui, Vasario 16 gimnazijoj Vokietijoj.
Amerikos lietuvis sako, kad mūsų karta negali savo problemų spręsti lietuviškuose žurnaluose ir laikraščiuose. Tai klaidingas galvojimas. Žinoma, senesniųjų lietuvių dypukų laikraščiuose, kurie jaunimo nesistengia suprasti, to padaryti neįmanoma. Bet laikraščiuose, kurie interesuojasi jaunimu, vertėtų pasisakyti. Lai tėvai kaltina mus visus, bet juk per amžius tėvai savo vaikus kaltino, ir mes taip kada nors darysime.
Aleksandras Pakalniškis Jr., 18 m., Čikaga
Aš dabar skaitau “Ateitį”, kartais tėvų “Draugą” ir “Dirvą”, bet vienašališkumo nemačiau. Amerikos blogybės yra daugiau minimos Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose.
Dievint J. F. Kennedy gal gerai... Atsimenu, kad jis, išrinktas prezidentu, nesigynė, kad kilęs iš airių tautos. O kodėl jauną Amerikos lietuvį piktina tai, kas primena Lietuvą?
Jis rašo, kad Lietuvoj buvo tas “hero”, kas daugiau konjako išgerdavo. Tas atrodo netikra. Mano tėvai sakė, kad butelis konjako Lietuvoj kainavo virš 30 litų — tai gal tik labai aukštam valdininkui prieinama kaina.
Mano nuomone, mūsų generacijai būtų lengviau, jei straipsniai būtų trumpesni ir aiškesni...
Karolė Veselkaitė, 15 m., Detroitas
Laiške yra daug gerų minčių, bet kalbama bendrybėmis. Mes sutinkam su daug kuo, bet negalima sakyti, kad “visi” lietuviai tokie. Laiške irgi matoma tik viena pusė.
Sutinkame su laiško autorium, kad kai kurie žurnalai vienpusiški, bet yra išimčių (pvz. “Laiškai Lietuviams”, “Tėviškės Žiburiai”, “Metmenys”). Gal jis ir kiti jaunuoliai galėtų plačiau skaityti.
Pasigendam spaudoje straipsnių apie Amerikos problemas, pvz. negrų, jaunimo, miestų. Mes norim prisidėti prie Amerikos problemų, nes esame jos dalis. Kad išlaikytume savo tautybę, būtinai turim įsijungti į Amerikos gyvenimą, nes organizmas, užsidaręs savyje, negali sveikai gyventi nei vystytis.
Mes irgi esame sutikusios žmonių, kurie Ameriką vadina “durnių” kraštu. Bet tai dažniausiai sakoma tų, kurie neseka Amerikos kultūrinio gyvenimo ir, bendrai, patys yra žemos kultūros arba siauros dvasios. Ar tokie žmonės yra geri lietuviai — tai kitas klausimas. Pagarba kitam kraštui suponuoja pagarbą savajam — ir priešingai. Neįmanoma kitą kraštą peikti ir savąjį mylėti.
Yra idealas, kad lietuviai būtų “geros širdies, dievoti ir nuoširdūs”; taip, aišku, dažnai nėra. Dažnai girdime neigiamus išsireiškimus prieš žydus, lenkus, vokiečius, rusus ir kitus, ne vien negrus. Mums atrodo, kad mes ypatingai turėtume šias kenčiančias tautas ar grupes žmonių užjausti, nes esame panašioje situacijoje. Pirmiausia turėtume pripažinti, kad patys turime tokių neigiamų nusiteikimų, tada savyje tai gydyti. Aišku, tai nereiškia, kad turime užmerkti akis mus supančiom blogybėm: turim pareigą parodyti Amerikos socialines klaidas, bet konstruktyviai. Siūlome jaunimui iškelti šitokias problemas, kad galėtų lietuviams parodyti teisingą, objektyvų vaizdą.
Mes esame patyrusios, kad daug lietuvių neleidžia savo vaikų į, pavyzdžiui, Taikos Korpusą (“Peace Corps”). Čia matosi tam tikra: prieštaravimas: tėvai bando vaikus augint idealistais arba bent stiprius idealus turinčiai: — pvz. mylėk kad ir toli esančią tėvynę, jai aukokis, bet, kai vaikas tuos idealus perkelia kitai tarnybai, kuri tuo pačiu ir Lietuvai tarnautų, tėvai sukompromituoja save, vaikus ir tuos sunkiai įdiegtus idealus. Aišku, yra daug laimingų išimčių ir šitam. Bet apgailėtina, kad tenka patirti, kaip lietuviai tėvai nustato savo vaikų ateitį, pvz. būsi inžinierius. Ar čia nėra materializmo ženklai ir mūsų tarpe? “Turėsi pinigų, gerą darbą, profesiją, namus...”
A. Valiūnas, Toronto, Ont. “Gamtos abstraktas” (laimėjo atžymėjimą). Monochromatinis audinys, su aukso spalvos akcentais.
Būna daug tuščių kalbų, nesuprantamų ir neaktualių prakalbų. Daug kas gyvena praeitimi, nei nebandydamas tos praeities suderinti su dabartiniu gyvenimu čia. Bet yra ir daug reikšmingų paskaitų, įdomių diskusijų.
Ar pasitraukiant nuo situacijos ar nuo žmonių, galima ką pakeisti? Juk ir jaunimas negali užsidaryti, bėgti. Dialogu išspręsim. Mes negalime užsidaryti ir neturime bijoti.
Mūsų atsakymai į laišką yra fragmentiški, nes sunku atsakyti į bendrybes ir sunku vesti tokį tolimą pokalbį raštu. Mes su daug kuo sutinkame (ypač, kad yra nelaisvės spaudoj, neigiamų nusiteikimų ir kt.), bet negalime apie tai kalbėti bendrybėmis. Mes, šalia tokių žmonių, pažįstame daug puikių, turiningų, kultūringų lietuvių.
Reikėtų vengti terminų “jų Lietuva, mūsų Amerika.” Juk yra “mūsų Lietuva ir mūsų Amerika. Gal jau daug tremtinių gali irgi sakyti “mūsų Amerika” — juk taip turėtų būti.
Yra sociologinis dėsnis, kad kiekviena tauta, ypač mažesnė, nori save statyti aukščiau už kitas, užsidaryti. Bet tai nėra teisinga — taip neaugama.
Gal mes visi galėtume būti tiltais savo tarpe ir su kitais. Būtų daug naudingiau Lietuvai ir visam pasauliui.
Aldona, Elenutė, Mary Ann, Marytė Studentės iš Annhursto Kolegijos