Čikagos Marquette Parko pirmosios komunijos mišių pernykštis epizodas nėra niekam malonus. Nors pats įvykis vietinio pobūdžio, bet jo priežastys visuotinės. Čia jis prisimenamas ir svarstomas tik surasti būdus tokių skaudžių ivykių išvengti. Faktu nutylėjimas problemų neišsprendžia. Jas išsprendžia: 1) gera valia, 2) teisių pripažinimas kitiems ir 3), neišvengiamai esant nuomonių skirtumui, bendros pastangos ieškant išeities. Už teisių pripažinimą lietuviškų mišių norintiems tėvams “L. L.” redakcija pasisakė 1968 m. lapkričio nr. (398 psl.); šiame numeryje rašo tu teisiu pažeidimu sujaudinta motina (29 - 30 psl.), o 30 psl. spausdinamas platesnis reportažas, siūlantis kai kurias išvadas ieškant išeities.

"...visa logika, tėvų teisės ir II Vatikano nutarimai pasiliko tik žodžiai ant popieriaus".

     Sakoma, kad viskas iš perspektyvos kitaip atrodo. Tai priklauso, žinoma, nuo paties dalyko ir nuo perspektyvos dydžio. Po įvykio, kuris man ir iš perspektyvos kitaip neatrodo, praėjo dar labai mažai laiko, tačiau jaučiu, kad nei už metų, nei už kitų, to įvykio skaudumas neatbuks. Tai konfliktas, įvykęs tarp Marquette Parko parapijos lietuvių tėvų dėl mišių lietuvių kalba pirmosios vaikų komunijos metu. Kad tų mišių buvo žodžiu bei raštu parapijos vadovybė daug kartų prašyta ir kad tie prašymai nebuvo patenkinti, jau plačiai žinoma. Bažnyčia, nors ir dieviška institucija, deja, administruojama tik žmonių, kurių žmogiškosios klaidos ir silpnybės kartais sukelia tikinčiųjų nusivylimą. Tą jautrų faktą paliekant nuošaly, apie minėtą įvykį noriu pasisakyti tik kaip motina, asmeniškai to įvykio paliesta.

     Kai buvo renkami parašai tėvų, norinčių lietuviškų mišių pirmos komunijos metu, naiviai stebėjausi, kad tėvams klasės, susidedančios iš bent 93% lietuvių kilmės vaikų, lietuviškos mišios nėra savaime suprantamas dalykas. Argi ta lietuviška parapija nebuvo įsteigta, kad lietuviams teiktų religinius patarnavimus gimtąja kalba? Ar ne tuo principu įsteigtos visos šio krašto tautinės parapijos?

     Kaip ne kartą tenka gyvenime patirti, taip atsitiko ir šiuo atveju, kad visa logika, tėvų teisės ir II-jo Vatikano susirinkimo nutarimai pasiliko tik žodžiai ant popieriaus. Skaudžiausia buvo tai, kad lietuviškų mišių prašymo kelią ypatingai apsunkino ne kokie šio krašto valdžios parėdymai, ne aukštųjų Bažnyčios instancijų nutarimai, bet... kai kurios lietuvės motinos.

     Jau nuo 1968 m. vasario mėn. mokyklos kiemas pavirto savotiškos “kampanijos” būstine. Čia grupė pirmos komunijos vaikų motinų nuolat tikinėjo ne tik viena kitą, bet lietuviškos ir nelietuviškos kilmės amerikietes, kad tokios mišios “suskaldys” parapiją, nuskriaus angliškai kalbančiąsias šeimas ir, bendrai imant, eis prieš demokratinius šio krašto principus.

     Kodėl, iš tikrųjų, tos motinos taip stengėsi nuteikti parapijiečius prieš lietuviškas komunijos mišias? Ar čia veikė pražūtingasis lietuvio menkavertiškumo kompleksas, ar nelogiškoji tolerancija svetimtaučiui saviškio sąskaiton, ar gal tai, kad tų motinų vaikai į jas kreipiasi jau angliškai? O gal tokį elgesį apsprendė mus vis labiau apvaldanti šio krašto pragmatiškoji dvasia: kas neneša apčiuopiamos naudos — nereikalinga. O lietuvių kalba, deja, materialinės naudos neatneša. Vietoj to, dar pareikalauja daug pastangų, sudaro daug rūpesčių...

     Į šiuos klausimus sunku rast atsakymus, nes jie slepiasi asmens gelmėse, tačiau viešosios priežastys, kurias daug kartų per tuos ilgus įtampos mėnesius teko girdėti, buvo:

     a)    kadangi pirm. komunijos klasėj yra keletas nelietuvių, mišios lietuviškai pažeistų jų teises ir būtų nedemokratiška.

     b)    čia Amerika, ne Lietuva.

     c)    anksčiau ar vėliau vaikai lietuviškai vis tiek nekalbės.

     d)    X, Y, Z šeimos parapijai aukoja šimtais. Dolerį duodantieji neturi drįsti statyti bet kokius reikalavimus.

     e)    tėvai, prašą lietuviškų mišių, eina nelegaliu keliu. Tam reikalui apsvarstyti ir nutarti turėjo būti sušauktas visuotinis tėvų susirinkimas.

     Gal tos priežastys ir teisingos, nors sunku sutikti, kad tik tam tikra suma pinigų garantuoja religinius patarnavimus. Kad visų lietuvių vaikai ateityje lietuviškai nekalbės, irgi nėra 100% tikra, nes vis dėlto yra nemažai šeimų, kuriose lietuvių kalba tebėra pagrindinė susižinojimo priemonė. Ar tėvų, pageidaujančių liet. mišių savo vaikams, prašymas buvo nelegalus be specialiai sušaukto susirinkimo aprobatos, klausimas irgi pasilieka atviras. Kažkaip sunku tikėti, kad pvz., jei grupė lenkų ar italų prašytų mišių savo kalba lietuviškoj parapijoj, specialus susirinkimas už juos nutartų, ar tas prašymas yra legalus.

     Priežasčių už ir prieš lietuviškas I komunijos mišias išdėstymas per tuos mėnesius gal buvo reikalingas, lygiai kaip ir atskirų šeimų apsisprendimas, kokia kalba atlikti religinę praktiką. Tačiau trukdymas už lietuvišką kalbą apsisprendusiems savųjų teisių siekti, vis dėlto pasiliko už ribų tolerancijos, kuria jau minėto įvykio opozicija grindė savąjį nusistatymą. Sunku tikėti, kad toleranciją vienai pusei galima pasiekti kitos pusės netoleravimu ir jog daugumos balso nepaisymas, kad mažuma neužsigautų, yra tas demokratinis principas...

     Taip praėjo didžiosios lietuvių parapijos vaikų pirmoji komunija. Atsileido įtampa, nutilo vienų kitiems pasakyti pikti žodžiai. Gal kitais metais nebeatsiras tėvų, kurie norės lietuviškų mišių savo vaikų komunijai, ir jauki kasdienybė tekės įprasta vaga niekieno nesutrukdyta. Vėl bus ramu mokyklos kieme. Vaikučius palydėjusios, vėl kalbės mamos apie orą, ar sekantį balių, ar kokią grandiozišką lietuvių šventę... Juk užsiangažuot lietuvybei patogiau ten, kur nereikia susidurt su nemalonumais, kur nereikia pastangų... Storas nebesusipratimo stiklas vėl dengs visas, įvairiais pavidalais kraipydamas įvairius įsitikinimus.

     O vaikai? Kaip reagavo jie į tai, kas dėl jų vyko? Galiu kalbėt tiktai už savąjį, per naujo rožančiaus ir naujų drabužių žavesį nepastebėjusi net tos, tiek karčių komentarų iš visų pusių sukėlusios, demonstracijos prieš parapijos vadovybę. Bet porą savaičių prieš komuniją kilo reikalas paaiškint, kad visos kalbos Dievo lygiai leistos, bet su Juo kalbėtis tinkamiausia ta, kuria vaikas kasdien šnekasi su savo mylimiausiais žmonėmis — tėte ir mama.

     Baigiant, prisimenu mažutį incidentą iš tos komunijos ryto, kada viena ponia, rodydama į demonstranto nešamą plakatą su užrašu “Mes norime lietuviškų mišių” trumpai paaiškino savo kaimynui: “Tie komunistai!” Kas gali tvirtinti, kad lietuviuose net ir tragiškos padėtys neįgauna komiškų bruožų? Taip, kaip ir mūsų nesibaigiančios kovos su... vienas kitu...

Pirmajai Komunijai lietuviškų mišių pageidavusi motina.