Spausdinti

AKIRAČIAI

Pasisako lietuvių evangelikų - katalikų ratelio dalyviai

Tiek Katalikų Bažnyčia, tiek daugelį krikščionių apjungusi Pasaulio Bažnyčių Taryba nuoširdžiai pritaria visų krikščionių bendravimui. Iš katalikų pusėsII Vatikano suvažiavimas į tas krikščionių vienijimosi pastangas "žvelgia su džiaugsmu", nes jo paties "vienas pagrindinių... tikslų yra atstatyti vienybę tarp visų krikščionių" (žr. "II Vatikano dokumentus", lietuv. vert., II, 23-24 psl.). Iš kitų krikščionių pusėsPasaulio Bažnyčių Taryba savo visuotiniame suvažiavime Uppsaloje 1968 m. nutarė siekti kuo glaudžiau bendradarbiauti su Katalikų Bažnyčia. Ekumeninis sąjūdis plinta visose tautose. Palankiai ir net su džiaugsmu jis priimtinas ir lietuvių išeivių tarpe. Keli asmenys čia pasisako, kokią reikšmę jiems turėjo dalyvavimas lietuvių ekumeniniame ratelyje, kuris Čikagoje veikiajau 3 metus.

     Manyje slypi nenumalšinamas noras daugiau pažinti, daugiau suprasti, kas vyksta tikėjimo srityje. Lietuviai reformatai ir liuteronai tebuvo pažįstami vien iš geografijos vadovėlių skaitlinių ar užuominų mūsų istorijoje. Bet raidės ir skaičiai prisimiršta, nepalikdami tokio įspūdžio, kaip žmogaus susipažinimas, suartėjimas.

     Toks atmintinas pirmasis susitikimas! Stovėjome melsdamiesi, garsiai išpažindami tikėjimą Kristumi ir ieškodami kiekvienas savyje brangiausio žemėje daikto — jo meilės šviesos.

     Metai bėga. Mes susitinkame lyg seni bičiuliai su naujais įspūdžiais. Ir lietuvis liuteronas tapo artimas ir mielas savo gilia meile evangelijai. Su pasididžiavimu klausiausi p. Dilienės pasakojimų. Pasaulinio masto suvažiavime ji kalbėjo už savo tylią, kenčiančią tautą ir jos tikinčiuosius. Dabar supratau, kad visi jie, buvę tolimi ir nepažįstami, yra gyva mūsų tautos dalis su savo įnašu į gyvenimą.

Gailutė Valiulienė

     Ekumeninis judėjimas remiasi giliu troškimu, kuris buvo paties Kristaus išreikštas žodžiais “... kad būtų viena”. Šiais laikais jaučiamas pagyvėjimas siekti dvasios vienybės krikščionių tarpe. Mūsų aplinkoje tos dvasios konkreti apraiška yra lietuvių protestantų ir katalikų ekumeninis būrelis. Mano manymu, pats faktas, kad mes, drauge susirinkę, galime bendra malda kreiptis į Dievą per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, duoda vilties, kad toks bendravimas padės mums suartėti. Artimesnis ryšys duoda galimybių nuoširdžiau ir atviriau paliesti mums visiems rūpimus klausimus religinėje plotmėje, o taip pat pasidalinti laiko keliamais rūpesčiais, liečiančiais visus žmones.

     Tokio būrelio svarba ir yra mūsų atsivėrimas vienas kitam ir prisidėjimas prie tos Kristaus maldos savo asmeniniu veikimu.

Irena Kairytė

     Man atrodo, kad pirmaisiais metais mes per daug apribojom savo pokalbius — mes džiaugėmės esą kartu ir nuolat pabrėžėm, kad mes, katalikai ir protestantai, turime susitikti ir kalbėtis. Ar nereiktų eiti toliau, tiesiog prie bendro teologijos studijavimo? Ką šiandien reiškia būti krikščioniu — to negalime suprasti, atmetę vieną (protestantų ar katalikų) teologinio mintijimo tradiciją. Ar nebūtų prasminga bandyti kartu į tai gilintis?

Aušrelė Liulevičienė

     Per tuos porą metų susipažinom, susidraugavom — bet tik būrelio nariai. Neįstengėm draugystės ryšiais sujungti mūsų bažnytinių bendruomenių. Aišku, jau daug padaryta, jei vieni į kitus vis rečiau žaibais besisvaidom, tačiau ir katalikų, ir protestantų bendruomenės dar vis junta, kad mes galim gyventi vieni be kitų. O tai negerai, nes tai neteisybė. Manau, kad tik tada pajusim priklausą tai pačiai šeimai, jei rasime progų kartu dirbti ir kartu melstis. Ar neturėtume daugiau apie tokias progas pagalvoti?

Arūnas Liulevicius

     Per ilgai tarp katalikų ir protestantų nebuvo pozityvios komunikacijos. Kristaus mokslo viena pagrindinių idėjų yra meilė. Tačiau mes, krikščionys, jo mokslo sekėjai, per šimtmečius neįstengėme ar nenorėjome vieni kitus pažinti ir suprasti. Tai vienas liūdniausių krikščionybės reiškinių. Mes kalbame apie meilę artimui, net priešui, bet jos nejaučiame savame tarpe.

     Ekumeninis judėjimas bando šį mums taip jautrų reikalą išspręsti pozityviai, per komunikaciją. Pradėdami vieni su kitais kalbėtis, mes galime vieni kitus pažinti, suprasti ir vieni kitiems padėti. Tai būtini žingsniai broliško sugyvenimo kryptin.

Irma Laisvėnaitė

     Aš esu išauklėtas tiksliai aptartomis katalikiškomis religinėmis sąvokomis ir esu įsąmonintas pareiga būti joms ištikimas. Dėl to kiekvienas religinis mišinys man savaime neatrodė viliojantis.

     Tačiau kai aš, kai kurių asmenų paveiktas, įsijungiau į ekumeninį sąjūdį, aš ne tik nepajutau kokio religinio nuostolio, bet, priešingai, mano religinis gyvenimas pasidarė intensyvesnis. Aš kai ko išmokau iš brolių protestantų, nepatirdamas nuostolio savo katalikiškumui. Sis bendravimas atidengė man kai kuriuos krikščioniškus bruožus, prie kurių aš ir anksčiau ne kartą sustodavau savo mintyse, bet jie man nepasidarydavo labai praktiški. Šių bruožų pavyzdžiu gali būti krikščionio atvirybė kiekvienai tiesai ir kiekvienam gerui, nepaisant to, kur jis bebūtų randamas ar sutinkamas.

     Mūsų laikais, kaip sakoma, pasaulis darosi mažas. Įvairios tiesos iš visų žemės pakraščių mus veiks, juo toliau, juo labiau. Dėl to sugebėjimas kritiškai, bet kartu ir pozityviai įvertinti kiekvieną dorinę ar religinę tiesą darysis vis labiau ir labiau reikalingas. Dėl to man atrodo, kad protingai dirbamas ekumeninis darbas yra mūsų laiko diktuojama pareiga.

     Negana to. Man nauju ryškumu kyla prieš akis faktas, kad pagrindinė kliūtis, kliudanti žmonijoje krikščionybės apaštalavimui yra ne išorinė, bet išvidinė, būtent krikščionių konfesinis suskilimas. Kol mes, krikščionys, negalime pasiekti žmoniško dialogo tarp įvairių krikščionišku konfesijų, kol ne kartą vieni griauname, tai, ką kiti statome, tol mes nesame tinkami žmonijos misijonieriai. Aš nesiūlau jokio tiesų išsižadėjimo ar lengvo kompromisinio visų problemų išsprendimo. Tačiau aš siūlau dialogą su krikščioniu, nepaisant to, kad jis kai kurias tikėjimo tiesas formuluoja kitaip negu aš.

Kun. Vytautas Bagdonavičius, M.I.C.

     Lietuvių evangelikų - katalikų ekumeninis būrelis Čikagoje veikia jau trejus metus. Daug yra nuveikta, bet jeigu abiejų konfesijų lietuviai parodytų daugiau krikščioniškos meilės, galėtume veikti dar geriau ir plačiau. Tuo tarpu tas veikimas liečia beveik tik būrelio narius. Ekumeninė dvasia jame stovi gana aukštai. Gal būt, ekumeninio būrelio nariai — greičiausiai dėl laiko stokos — užtenkamai neišvysto veiklos skleisti tą kilnią idėją tarp lietuvių. Plačiausiai veikti galėtume per radiją, televiziją, o ypač per spaudą.

     Ekumeninis susipratimas yra labai lėtas procesas. Todėl, nežiūrint didelių veikimo atsiribojimų, turime savyje gyvą viltį, kad ekumeninei idėjai priklauso ateitis.

     Kol kas reikia pasidžiaugti, kad mūsų būrelio dėka vis tik daug pasiekta. Jame nutolimo ir nesupratimo dvasia kaip ir išnyko. Linkime, kad abiejų konfesijų bažnyčių vadovybės suprastų geriau, negu iki šiol, šio laiko uždavinius ir išeitų iš savo bažnyčios kolektyvinio egoizmo.

Kun. Povilas, Halina ir Erika Diliai

     Ekumeninis sąjūdis lietuvių tarpe tėra vakar gimęs kūdikis. Jis tegyvena vien tik idealistų ir entuziastų būrelio dėka. O tačiau, turint galvoje, kad mūsų maža tauta naikinama tėvynėje ir nyksta čia nutausdama, mums reikia susirūpinti, kaip visiems lietuviams vis labiau susijungti. Ekumeninis sąjūdis kaip tik ir jungia visus, nes juo bandoma pastatyti tiltus tarp konfesijų, iki šiol mus skiriančių viens nuo kito. Jis mūsų tarpe ugdo tą krikščionišką nuotaiką, kurios lenkiami mes, lietuviai, ar tai katalikai, ar kitų bažnyčių krikščionys, galime su meile žiūrėti vieni į kitus.

Kun. Alfonsas Grauslys

     Per 3 metus pastebėjau abiejose pusėse (kiek tai dar galima krikščionis skirstyti į “puses”) esant daug nuoširdžių pastangų vieni kitus suprasti; pamačiau pasišventimo ir pasiaukojimo bendram labui; patyriau esant krikščioniškos dvasios pas vienus ir pas kitus.

     Blogos valios užmetinėjimų išvengiame; skirtumus aiškinamės; randame daug bendrų krikščionybei priklausančių esminių bruožų — ypač maldoj ir tikėjime Kristumi. Visa tai griauna sienas ir artina vienus prie kitų.

     Taip yra mažam rately. Tuo tarpu evangelikų ir katalikų visuomenės tebesilaiko atokiai viena nuo kitos. Jose vyrauja nesidomėjimas draugiškumu kitiems krikščionims, o retkarčiais prasiveržia su krikščionybe visai nesiderinantys veiksmai. Todėl visai teisėtai vienas ratelio dalyvių nuolat klausia: “Kodėl kiti nesidomi? Ar žmonės tikrai tiki ar tik šiaip priklauso kokiai denominacijai?”

     Tik bloga valia galima galvoti, kad krikščionims krikščioniškai suartėti nereikia. Krikščioniška yra trokšti sugyvenimo — ypač tarp pačių krikščionių. Patriotiška yra to siekti lietuvių tarpe. Tam rateliui matau didelį, nors nelengvą uždavinį: būrely susikūrusią dvasią paskleisti plačiau. Šie pasisakymai jau viešai byloja, kad, pagal Šv. Rašto žodžius, “gera yra broliams būti kartu”.

Kun. Kęstutis Trimakas,S. J.