ATSAKANT

Pasikeitimų laikotarpy tikintiesiems kyla daug neaiškumų. Vienas jų svarstomas šiame atvirame pokalbyje.

PONIA ONA: Bažnytinės reformos palietė kiekvieną kataliką ir kiekvieną kiek skirtingai, savaip, žodžiu, individualiai. Tačiau kiekvieną, išskyrus fanatikus, privertė susimąstyti.

KUNIGAS TRIMAKAS: Tai tiesa. Žmonija pergyvena stambius ekonominius, socialinius ir idėjinius pasikeitimus. Savaime suprantama, kad ir Bažnyčios instituciją paliečia keitimosi banga. Vieni gi žmonės yra linkę permainoms, kiti — ne. Panašiai ir katalikai. Permainą priimti sunkina dar du dalykai: 1) permainoms nepripratimas ir 2) permainų nesupratimas. Pirmasis sunkumas: ligšiolinė Bažnyčios institucija daug dalykų “užkonservavo” — katalikai nepripratę, kad kas bažnytinėj santvarkoj keistųsi. Antroji sunkenybė: Bažnyčiai keičiantis, kai kurie, nesugebėdami atskirti, kas esminga, kas ne, ima jaustis, jog iš po jų kojų smunka pagrindas.

PONIA ONA: Pirmiausia, galvojanti kataliką nustebino ne tiek liturginiai pakeitimai apeigose, kiek esminiai, susiję betarpiškai su tikėjimu, su katalikų dogmomis.

KUNIGAS TRIMAKAS: Jūs galvojate, kad Katalikų Bažnyčioj įvyko esminių pakeitimų? Leiskit man atvirai pasakyti, kad aš nei vieno tokio esminio pakeitimo nepastebėjau. Rodos, kad nei Katalikų Bažnyčia jokio pakeitimo neprileido. Gal vienas kitas pavienis teologas bando kitaip kai kuriuos tikėjimo dalykus aiškinti, bet tikrai ne pati Bažnyčia. Prašau duoti pavyzdi, ką Jūs turite galvoj, tai sakydama.

PONIA ONA: Štai nuo amžių šv. Juozapas, buvęs Marijos globėju ir sužadėtiniu, staiga visose maldose pasidarė jos vyru (husband). Paaiškinimo jokio. Bent mūsų parapijoj. Vadinasi, nieko tik negalvok! Skelbėme, kad sužadėtinis — turėjai tikėti, dabar sakome, kad jis buvo Marijos vyras — priimk kaip tiesą... ir baigta. Bet ar ne protestantai netiki Marijos Nekaltu Prasidėjimu?

KUNIGAS TRIMAKAS: Leiskit man iš karto pasakyti, kad visa, kas yra susiję su šv. Juozapu, nėra esminis dalykas krikščionybei, nes šv. Juozapas nėra centrinis krikščionybės asmuo. Legaliai, t. y. pagal žydų Įstatymą, šv. Juozapas buvo Marijos vyras, o Marija — jo žmona (žr. Mato 1, 19 ir 24), bet jis “jos nepažino, kol ji pagimdė” Jėzų (Mato 1, 25). Marija Jėzų pradėjo “iš Šventosios Dvasios” (Mato 1, 18, tarp kita ko, toks pradėjimas Jėzaus, Marijai liekant mergele, nėra Nekaltas Marijos Prasidėjimas; šia pastarąja privilegija Marija buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės). Marijos skaistumui užakcentuoti buvo imta Juozapą vadinti jos sužadėtiniu, o mene jį vaizduoti seniu, su praplikusiu pakaušiu. Šiais gi laikais, grįžtant prie tikrovės, Juozapas vėl vadinamas Marijos vyru (mišių kanone lotyniškai — sponsus; angliškai — husband, nors lietuvių vertime netiksliai — sužadėtinis). Taigi, nieko esminio nepakeista.

PONIA ONA: Kai šiandien kunigas po šv. mišių su liturginiais rūbais eina į prieangį, kad pasisveikintų su parapiečials, ar tai nėra sekimas protestantų-liuteronų bažnyčių papročių? Tegul visa tai ir tos vienybės siekimo vardan, bet ar tikslas pateisina priemones? Jeigu Katalikų Bažnyčia yra vienintelė, kaipo neklaidingą, tai kaip ji gali daryti tokius pakeitimus ne tik išorinėse apeigose, bet ir esminiuose dalykuose? O yra protestantų, kurie šypsosi taip lyg ir su ironija, taip lyg pergalingai... Girdi, katalikai dabar jau visai susikompromitavo...

KUNIGAS TRIMAKAS: Kunigui eiti po pamaldų pasisveikinti su parapiečiais yra gražu, krikščioniška ir prasminga, bet tai ne esminis dalykas, net ne kulto veiksmas.

     Kai žmonės susipyksta, paprastai ima neigti tiek savo kaltę, tiek priešininkuose esant ką gero. Deja, taip atsitiko ir tarp besiginčijančių krikščionių. Ir katalikai ilgai nepripažino, 1) kad ir jų pusėj buvo kaltės ir 2) kad pas protestantus yra daug krikščioniškos tiesos ir gėrio. Tik dabar imama pripažinti. II Vatikano suvažiavime popiežius ir vyskupai pasakė: 1) “Jei sakytume: nenusidėjome, mes darome iš jo (Dievo) melagį” (1 Jn. 1, 10). Tai pasakytina ir apie nusikaltimus prieš vienybę. Todėl nuolankiai prašome Dievą ir atsiskyrusius brolius atleisti mums, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”; 2) “katalikai privalo džiaugsmingai pripažinti ir įvertinti atsiskyrusiuose broliuose sutinkamas vertybes, kylančias iš bendro paveldėjimo. Teisinga ir išmintinga pripažinti Kristaus turtus ir galią žmonėse, kurie jį liudija” “(II Vatikano dokumentai”, lietuv. vert. II, 33 ir 31 psl.).

     Už pasisveikinimą prie bažnyčios prieangio yra daug svarbesnių krikščioniškų dalykų, kurie buvo pas protestantus puoselėjami, o katalikų apleisti, kaip pvz. pasauliečių svarbi vieta ir atsakomybė bažnytinėj bendruomenėj, Šv. Rašto skaitymas (po Reformacijos katalikų Bažnyčioj pasauliečiams buvo net iš viso uždrausta jį į gimtąją kalbą versti ir skaityti). Bet yra ir Katalikų Bažnyčioj krikščioniškų dalykų, nepuoselėjamų pas protestantus. Dabar visus tuos dalykus reikia priimti, pasisavinti — ne kitai grupei patikti, bet Kristui sekti.

PONIA ONA: Bendrai tos visos naujovės, pakeitimai būtų lengviau suprantami ir priimami, jeigu Katalikų Bažnyčia nebūtų taip nuo amžių užakcentavusi to savo neklaidingumo. Daug kas tikrai seniai jau turėjo būti pakeista. Juk jeigu mišiose dalyvaudavo vyskupas, tai prieš jį kunigai - asistentai daugiau linkčiodavo, negu prieš Švč. Sakramentą. Puiku, kad sumažintas tas bereikalingas liturgijoj blizgesys, sumažintas vyresniosios dvasiškuos kultas ir kt.

KUNIGAS TRIMAKAS: Tiesa, neklaidingumo malonė yra didelė Dievo dovana Bažnyčiai, bet žmonėms nelengva pažinti, kur Bažnyčia ją turi... O pakeitimų tai tikrai daug reikia, nes konservatyvioj, nerangioj centralizuotoj santvarkoj daug kas buvo per ilgai užšaldyta — ypač liturgijoj ir bažnytinėj santvarkoj.

PONIA ONA: Aišku, vieniems vienoki pakeitimai daugiau prie širdies, kitiems kitoki, bet faktas, kad tie pakeitimai daro Katalikų Bažnyčią vis panašesnę į protestantų ar kitų sektų. Anie buvo atskirti, ekskomunikuoti kaip klaidatikiai, bet jie šiandien jokių žymių pakeitimų nedaro, prie nieko jie nesitaiko. Taikomės mes, t. y. taikosi ta neklaidingoji Katalikų Bažnyčia. Netrukus viskas bus taip, kaip pas protestantus.

KUNIGAS TRIMAKAS: Teoretiškai suidealizavus Katalikų Bažnyčią, atrodytų, kad ji negali nei keistis, nei krikščionėti... Bet pažiūrėjus į ją realiai, tikroviškai, matome, kad jos santvarkai ir pačiai jos dvasiai dar įmanoma labai daug sukrikščionėti — ir tam, atrodo, niekad nebus galo (manome, kad tą patį galėtų teigti protestantai apie save, nes ir jie patys pripažįsta nuolatinės reformos reikalą). Tegul tik nei katalikai “neprotestantėja”, nei protestantai “nekatalikėja”, bet visi tegul krikščionėj a — pagal Kristaus mokslą... tada pasidarys panašesni Kristui, na — ir vieni kitiems... žinoma, gera prasme.

     Paviršutiniškai žiūrint, atrodo, kad Katalikų Bažnyčia panašėja į protestantų. Apsvarsčius giliau pakeitimų tikslus, esmę ir motyvus, suvokiama, kad svarbieji pakeitimai (nors jie pakol kas daug kur nelabai ryžtingai pravedami) katalikus vis labiau sukrikščionina: pavyzdžiui, pasauliečių atsakingas įsijungimas liturgijon ir bažnytinin gyveniman, vyskupų apaštališkas kolegiškumas, dialogas Bažnyčioj ir už jos ribų, Šv. Rašto didesnis vertinimas, konkretus socialinių problemų sprendimas pasauly bei paskiruose kraštuose ir kt. (Kai kurie šie pakeitimai pas protestantus jau įvykdyti ar vykdomi; kai kurie — ne).

O nekatalikai krikščionys katalikų nebevadinami “klaidatikiais”. Pagrindinai jie, — t. y. tie, kurie tiki Dievu, Švč. Trejybe, Kristumi kaipo Dievo Sūnumi — yra kristotikiai (krikščionys) kaip ir katalikai.

Žinoma, šie atsakymai temos neišsemia. Patariu perskaityti visus II Vatikano susirinkimo dokumentus, kurie šiuos klausimus nagrinėja nuodugniau ir autoritetingiau; katalikų ir kitų krikščionių santykius specialiai aptaria Dekretas apie Ekumenizmą.