Spausdinti

Krikščioniškos aplinkos sukūrimas tėra vienintelis atsakymas šių dienų kryžkelėse ir maišatyje, kurioje slypi didžiuliai sunaikinimo pavojai.

II

JUSTINAS PIKŪNAS

PAVOJAI JAUNIMUI

     Pavojai jaunimui, kurie egzistavo prieš 20 ar 30 metų, gyvai jaučiasi ir šiandien: ignoracija, alkoholis, rūkalai, seksas. Prie šių ankstyvesniųjų pavojų prisijungė visa eilė naujų pavojų, didesnių už anuosius. Pradėkime nuo bendrojo auklėjimo stokos. Per paskutiniuosius 20 metų visoje Amerikoje sparčiai plėtėsi nuolaidumas — laissez-taire laikysena— vaikų ir jaunimo auklėjime. Nuolaidumais paremtą tėvų ir mokyklos laikyseną rėmė gausūs psichoanalizės atstovai, ypatingai Benjamin Spock, kurio įvairių laidų Baby And Child Careir kitų knygų buvo parduota 21 milijonas egzempliorių. Bet ir kiti žymieji, kaip G. Stanley Hall, John Dewey, Arnold Gesell, Maria Montessori, ir bendrai žymi dalis auklėtojų, pediatrų ir psichologų rėmė nuolaidumo mintį. Leisk vaikui daryti, ką tik jis nori, tenkink jo užgaidas, kelk jį iš skyriaus į skyrių, ar jis ką išmoko, ar ne. Daryk visa, kad vaikas nepatirtų frustracijos ar konflikto, kurie galį jam psichiniai pakenkti.

     Reikia pažymėti, kad dabartinis viešųjų mokyklų mokymas praktiškai ribojasi "neutralių faktų apie neutralius dalykus" pateikimu be jokių teigiamo auklėjimo minčių. Religija, vertybių samprata, moralinio charakterio ir asmenybės ugdymas, viens po kito visi tapo pašalinti iš mokyklų, nes jie nepatiko kuriai nors gyventojų grupei. Galop, aukščiausis JAV teismas užtvirtino visų krikščioniškųjų vertybių pašalinimą, nes beveik visa, kas yra žmoguje vertingo, rišosi su religija, o ši JAV konstitucijos yra atskirta nuo valstybės. Tiesioginiai ar netiesioginiai viešosios mokyklos tapo bedievybės ugdytojos, nes bedievybė nėra atskirta nuo valstybės. Dar prieš 15 metų daugelyje viešųjų mokyklų buvo meldžiamasi, rengiamos Kalėdų ir Velykų programos, buvo kalbama apie asmenybės ugdymą ir bendrąjį prisitaikymą; prieš 10 metų jau tik daug kalbama apie seksualinės informacijos būtinumą. Gi šiuo metu kai kuriose mokyklose teliko seksualinių iškrypimų aiškinimas, matomai, kad vaikai žinotų ir išvengtų šių besiplečiančių nenormalumų. Bendrai mokyklose teliko mažai reikalingų žinių krovimas ir kibernetikos šviesoje ateičiai daug nebetinkamų sugebėjimų vystymas, kurie vaikus ir jaunuolius tik apsunkina, ypač trūkstant auklėjamo pobūdžio momentų. Įvairios direktyvos mokytojams paprastai neleidžia taisyti, ką tėvai ar televizija jau sugadino, o gadinti toliau -— beveik niekas netrukdo.

     Geras auklėjimas yra tarsi noras paversti gabalą granito meno kūriniu — reikia daug sugebėjimo ir daug darbo. Reikia gerai žinoti, kas norima vaikui įdiegti. Bloga pradžia, namuose auklėjimą perleidžiant televizijai, duoda blogą emocinės ir socialinės plėtros kryptį, kuri yra toliau vedama į šunkelius didžiumoj Amerikos mokyklų, kurios paneigia krikščioniškąsias vertybes ir vertybių auklėjimo reikalingumą. Prof. T. Brameld, savo ir S. Elam redaguotoje knygoje Values in American Education(1964), sako, kad, išskiriant parapijines mokyklas, moralinių ir kitokių vertybių auklėjimas JAV jau nebeegzistuoja. Painformavęs apie vertybių pažinimą ir auklėjimą kituose kraštuose, jis įsakmiai ragina "ligi šiol patamsin nustumtų vertybių esmę ir prasmę pastatyti rūpestingo dėmesio centre visose švietimo pakopose — nuo pat vaikų darželio iki universiteto". Savo mintis Brameld užbaigia šiais desperacijos žodžiais: "Su šia būtinybe auklėjime nė akimirkos daugiau negalima prasilenkti, nebent, žinoma, norima sunaikinti patį auklėjimą su ta gyvūnijos rūšim, kuri vienintelė auklėjimą padarė įmanomu".

     Jeigu mokyklos nepasikeis ir masinės susižinojimo priemonės paliks kaip buvę, humaniškumas bus su mažomis išimtimis išraunamas iš augančiųjų kartų ir, reikia pridurti, Amerikoje atsivers "pragaras". Vis didėjančiais žingsniais Amerika tampa viena iš pačių brutaliausių ir vulgariausių, tautų visame pasaulyje, kurios jaunuomenė padaro daugiau didelių nusikaltimų, negu visų kitų tautų jaunimas. Televizija, ta "elektroninė kriminalizmo mokykla", tampa vis sėkmingesnė, nes čia, statistikos žiniomis, vaikas ir jaunuolis praleidžia daugiau laiko negu mokyklos suole. Reikia tik stebėtis, kad dar yra daug nesugadinto jaunimo, kovojančio už visų laisvę bei civilines teises, prisijungiančio prie Taikos Korpo ir kitų humanistinių projektų. Reikia stebėtis ir džiaugtis lietuvių organizuoto jaunimo didžiuma ir jų idealizmo gausiu pasireiškimu.

     Ankstyvesnės negerovės, kurios paprastai paliesdavo suaugusius, persimetė į vis jaunesniųjų eiles. Gėrė suaugusieji, pradėjo gerti ir studentai, vėliau ir moksleiviai ir vis didėjančiais kiekiais. Rūkė vyresnieji, pradėjo rūkyti ir moksleiviai, ir berniukai, ir mergaitės. Prasidėjo marijuanos rūkymas amerikiečių tarpe — ir vėl tas pats... ir vėl iki pradžios mokyklos vaikų. Šiuo metu Amerikos didmiesčių pradžios mokyklose, net ir kai kuriose katalikų mokyklose, marijuana yra lengvai gaunama. Neretai aukštesniųjų mokyklų pobūviuose į stiklus įmetama LSD tablečių. Maždaug prieš 15 metų marijuaną ir narkotikus pradėjo naudoti mažytė studentijos dalis; dabar ji yra labai didelė, ypač kas liečia marijuaną, bet taip pat ir lengvai pagaminamą LSD-25. LSD vartojimas dabar jau smarkiai plečiasi 15-17 metų amžiaus jaunuoliuose. Yra faktų, kurie rodo, kad lietuvių jaunimo dalis nebeatsilieka nuo kitų.

     Jeigu marijuanos vartojimas nėra grynai narkotinio pobūdžio, jis vienok dažnai nuveda prie "sugadintų" grupių, o, žinovų nuomone, jos imama vartoti vis didesniais kiekiais. Šalia gėrimo ir rūkymo, marijuana būtų trečioji panašaus masto blogybė — specialistų nuomone, bet kuriai visuomenei trijų blogybių yra per daug žmonių fizinei gerovei apsaugoti. Prie šių blogybių savaime prisijungia vis didėjantis seksualinis palaidumas. Meskalinas ir LSD yra, žinoma, pavojingi, panašiai kaip opiumas ir kiti narkotikai.

     Jau seniai Amerika buvo palyginta su didžiule Pandoros dėže, į kurią yra sukrautos pačios didžiosios blogybės. Paskutinieji dveji metai liudija, kad ši dėžė yra vis daugiau atveriama ir kad visos piktybės veržiasi iš jos. Šiuo metu Amerikoje drumstis yra didžiulė, daugelis negrų rajonų ir universitetų bendrabučių stačiai kunkuliuoja. Čia yra kuriama masinio sunaikinimo psichozė. Po eilės metų sistemingo revoliucinių idėjų skiepijimo universitetuose ir kolegijose, vadinamosios naujosios kairės celės išaugo į dideles grupes, kurios dabar pereina į destruktyvinį aktyvumą, priešingųjų grupių užspaudimą ir į administracijos efektingumo sugriovimą.

     Jeigu palyginimo dėliai žvelgtume į caro Rusiją XX amžiaus pradžioje ir į šių dienų JAV, atrastume visą eilę analogijų. Nedaug kas tuomet tikėjo, kad caro žandarmerija nesutvarkytų palyginamai nedidelių kairiųjų inteligentijos ir darbininkijos grupių. JAV yra rimtame pavojuje, ir naujosios kairės revoliucija gali perriedėti nuo Atlanto iki Ramiojo Vandenyno. Mes, lietuviai, geriau negu kiti žinome, ką kairiųjų revoliucija reiškia. Todėl mes turime daryti visa, kas nukreiptų tąsias jau tiesiamas žabangas ir kas užkirstų kelią esminėms šio krašto blogybėms, apvaldžiusioms jau didelę josios jaunimo dalį.

KRIKŠČIONIŠKĄJA APLINKĄ KURIANT

     Šioje priešrevoliucinėje maišatyje yra lengva pamesti tikrąjį kelią, nes Amerika, kurioje yra daug apšviestų kelių, kelias į gėrį paliekamas tamsoje nuo pat pirmųjų mokyklos dienų. Bendras mūsų dienų atsakymas yra krikščioniškojo kelio tiesimas ir apšvietimas. Reikia, kad mes ne tik patys šiuo keliu keliautume, bet ir kitiems jį rodytume. Kristus yra pasakęs: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas; kas seka mane, neklaidžioje tamsybėse". Mes šį kelią regime, todėl dekime žvakes ir fakelus, kad jį lengviau matytų ir mūsų jaunimas, ir galop visa Amerika. Kartu su kitais kristoforais neškime pragiedrulius į tą piktu apsiniaukusią miesto visuomenės masę.

     Kiekvieno lietuvio kataliko, o ypač kiekvienos lietuvių katalikiškosios organizacijos esminis uždavinys yra kurti lietuviškai krikščioniškąją aplinką. Tai mes bent dalinai pasieksim, jei sugebėsime sujungti ir panaudoti visas pagrindines priemones.

     Negalėdamas visų priemonių nagrinėti, noriu sustoti prie auklėjimo, nes jis, mano manymu, yra visų šių priemonių centras. Kas yra neišauklėtas žmogus? Jis yra arba barbaras, arba vandalas, arba robotas, arba komunistas. Tapti geru žmogumi jam šiuo metu ir šiame krašte yra beveik nebeįmanoma.

     Esmėje žmogaus prigimtis palieka ta pati: palinkusi tiek į bloga, tiek į gera. Tik krikščioniškai humanistinis auklėjimas nusveria šį balansą į gėrio pusę. Auklėjimo stoka, kaip ir blogas auklėjimas, teduoda blogus vaisius, kurių apsčiai matome JAV. Amerikoje vyraujančiųjų įtakų formuojamas jaunimas paprastai praranda savo žmogiškąjį identitetą ir autentiškumą ir, geriausiu atveju, tampa Riessmano "other-directed type" — individu, kuris aklai seka kitus, kuris dažnai temato, kas yra radikalu ir raudona.

     Jeigu mes žinome, kad Amerikos mokyklos (su mažomis išimtimis) neugdo ir neauklėja nei mūsų vaikų, nei jaunimo, o josios aplinka skiepija sumaterialėjimą, sadizmą ir aklą jėgos panaudojimą, kaip ilgai mes galime abejoti tėvų, spaudos, lituanistinės mokyklos, katalikiškosios organizacijos, parapijų ir vienuolijų sujungto ir integruoto auklėjimo reikalingumu? Visos katalikiškosios organizacijos turėtų rimtai svarstyti, kaip jos gali prisidėti ir išplėsti jaunimo auklėjimą jo žmogiškajam charakteriui suformuoti. Vaikams ir jaunimui reikia sudaryti dideles ir dažnas galimybes tikrųjų vertybių pajutimui ir suklestėjimui. Reikia, kad jaunuolis pamiltų, kas yra teisinga, gera, gražu ir šventa.

     Sunku suprasti tuos tėvus, kurie, atrodo, nori išauklėti savo vaikus lietuviais ir katalikais, bet patys neprisideda, o kartais ir savo vaikų neįjungia į jaunimo organizacijas ir jų auklėjimo darbą. Dar sunkiau suprasti tuos mokytojus ir visuomenininkus, kurie metų metais neprisideda prie tiesioginio vaikų ir jaunimo auklėjimo, jų globojimo ir jų spaudos išplėtimo darbų, o neprisidedančiųjų yra ne šimtai, bet tūkstančiai. Ir kokią lietuvybę, ir kokį artimą jie remia, pabėgdami nuo savojo jaunimo ir jo veiklos? Jeigu norime, kad lietuviškųjų organizacijų metraščių puslapiai neištuštėtų darbais ir jaunais veidais, jeigu norime kad būtų, kas skaitys lietuvių katalikų spaudą už 20 ir 50 metų, dabar yra laikas ugdyti jaunimo vadovus, dabar yra laikas sukelti lietuviškojo jaunimo renesansą. Tautiniai uždaviniai yra visos mūsų išeivijos (tiek senosios, tiek ir naujosios) pats pagrindinis ir ateitį nulemiąs darbas! Dabar yra laikas pažadinti lietuviškai misijonierišką nusiteikimą jaunimo tarpe. Dabar yra laikas išplėsti vysk. Motiejaus Valančiaus "Lietuvio meilės lietuviui" idėją. Būkime ne paskutinieji, bet pirmieji šiame darbe! Tapkime, sakyčiau, tais estafetės bėgikais, kurie patys vėliavas neša visu greitumu ir nepamiršta jų perduoti jaunesniesiems.

     Modernūs laikai yra organizuoto veikimo amžius. Reikalingos organizacijos, kurios visus apjungtų ir jų pastangas susistemintų. Jeigu senoji lietuvių ateivija tebėra gyva, tai didele dalimi yra jų organizuoto veikimo nuopelnas. Mes turime katalikiškąsias jaunimo sąjungas ir organizacijas vyresniesiems. Nuo 1906 metų turim ir visas katalikų organizacijas apjungiančią Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federa-ciją. Šios federacijos integravimo funkcija yra komplikuota, bet labai reikalinga, ypač prisidėjus naujosios ateivijos organizacijoms. Dar labiau šiam darbui susisteminti ALRKF iniciatyva yra steigiamas naujas religinis organas (taryba ar centras), kuris apjungtų viso pasaulio lietuvių katalikų organizuotą veikimą ir duotų jam gerai paruoštas direktyvas. Taip mes jau turime beveik visas katalikiškosios aplinkos sukūrimui reikalingas priemones. Tik reikia, kad mes visi gausiai panaudotume savo talentus ir sugebėjimus šioje sistemiškoje veikloje, kurdami krikščioniškai tautinę aplinką visur, kur yra susitelkusių lietuvių. Gausios vyresniųjų pastangos ir darbai leis mūsų jaunimui pajusti ir pasisavinti Kristaus atneštuosius idealus šiose įspūdingose, bet ir sunkiose Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo dienose. Tobulesnio pasaulio vizija turi atspindėti krikščioniškąsias vertybes, dorybes ir artimo meilės darbus. Pilnai krikščioniškosios aplinkos ir pilnai krikščioniškojo pasaulio sukūrimas tėra vienintelis atsakymas šių dienų kryžkelėse ir maišatyje, kurioje slypi didžiuliai sunaikinimo pavojai. Vien dideliu vyresniųjų sujudimu ir visų tikslingų priemonių sutelkimu, vien gyvu darbu ir pasišventimu, mes, lietuvių katalikiškosios visuomenės nariai ir veikėjai, sugebėsim atlikti Apvaizdos mums paskirtą misiją jaunajai kartai, tėvynei ir šiajam kraštui.    * * *

SKAIDRIŲ KONKURSO LAIMĖTOJAI: Šis “L. L.” nr. yra iliustruojamas Lietuvių Foto Archyvo paskelbtame spalvotų skaidrių konkurse premijuotų ir atžymėtų skaidrių fotografijomis (9, 13, 21-24, 27, 28, 35 ir 37 psl.). Kadangi juoda-balta fotografijos neparodo tų skaidrių spalvų, šalia jų spausdiname pastabą apie skaidrių spalvas. Šiame puslapyje: J. Kasakaitis, Čikaga, Ill. “Povo plunksna” (laimėjo atžymėjimą). Povo plunksna melsvai žalsvų atspindžių bangavime.