SESUO M. JURGITA

MES PRAVĖRĖM užuolaidas ir atidarėm langus. Lauke triukšmas, judesys. Tylūs namų saugotojų portretai skersvėjy sujudo. Per daug vėjo. Jauniausias sūnus Benjaminas, plačiai atidaręs duris, nors užraktas jam gan sunkus, išbėgo. Sekiaugal jį apsaugosiu. O gal juk jau ir aš pasiilgus lietaus, ir saulės, ir klaidžiojančio vėjo, išjudinančio statiškus paveikslus.

O tiek žmonių! Gražūs, negražūs, seni, jauni, vidutiniai, pilki, spalvingi. Aš jų sūkury. Viena, ir ne viena, ir tūkstantis many, ir aš juose, jų veiduose suradus atmintin įbrėžtų veidų skausmą, laimę ir nesuprantamas vagas. Jie žiūri į mane, ir aš jų nebijau. Atidengiu akis, pripratusias prie uždaros šviesos. Benjamino akyse saulė. Ir kitų. Jaučiu, kaip manyje pavasaris atgyja. Jau taip seniai...

Yra legenda apie mūsų namo pradžią. Anais laikais turtingas mano protėvis keliaudavo, ieškodamas teisybės. Visur jo būta, net tolimiausiuose miglose skęstančiuose kraštuose. Bet niekur jos neradęs, jis čia sugrįžo, sugriovė medinį namą ir pasamdė tūkstančius jam pastatyti mūrinę pilį. Kad nesugriūtų, kad nepakryptų, nepajudėtų, net baisiems žemės drebėjimams ištikus. Prieš mirtį savo paveikslą įrėmavęs, jis liepė šiems namams užsidaryti, kol tiesa nesurasta.    

Visa tai užmiršta. Niekas nebeklausinėja, kodėl medis mūrų nustelbtas. Visi priprato ir atprato, nes taip turi būti. Todėl ir namą pavadino "Taip turi būti".

Neišsemiama sūnaus laimė. Jau bėga su naujais draugais. Laimingas jų neturėjimas būti aukštais, didingais. Pakeliu galvą, kaip jie daro, ir susilieja namai, medžiai, dangus. Jie juda. Mes judam. Mes siekiam. Jie siekia. Praeivio akyse matau tą patį saulės ilgesį, kuriuo nerimsta debesys. Ir dar daugiau. Jo akyse atpažįstu namuose pajustą alkį. Esu viena ir ne viena ir tūkstantis many ir aš juose, jų akyse suradusi savo namus ir alkį.

Nepabėgau, nenorėjau pabėgti. Tas mūras mano širdyje ir, legedon įpinta, negaliu nurimti, kol nesuprasiu, nesurasiu. Ko? Tiesos? Tai maža. Kol nesurasiu duonos alkiui, gyvų šaltinių troškuliui. Mūsų namuose netrūksta maisto. Mes turime kepyklą. Bet keista duona mūsų — ji nepaveikia alkio, nėra gyva. O mūsų šulinys giliausias visam mieste, nes mes jį gilinom ir gilinom, ieškodami gyvo vandens. Net jūros man per maža. Kada, pasidavus jos begalei, pradedu nurimti, pamatau krantą. Tas krantas esu aš, ir jūra manęs neperima.

Klaidžioju. Klaidžioju ne vien aš, bet visi mūsų namuose nerimę. Akyse mirga. Gal iš tikrųjų nėra vandens ir duonos, gal iš tikrųjų mūruose tiesa. Kur Benjaminas? Gal jis paklydęs? Jis mažas dar, nenusimano apie alkį. Bet kartais ir jo žvilgsnis keistas, senas... Viskas juda. Sustoju. Neturiu atramos. Vėl pasiduodu bangai, srovei. Nepakeliu akių, nedrįstu. Esu viena ir tūkstantis aplink. Jų laimės negaliu suprasti. Jų skausmas manyje.

Praeina žmogus: panašus į visus ir visai kitoks. Aš jį tikrai kažkur mačiau — visur ir niekur. Jis visuose — juk jau esu jį mačius. Jo vardo nežinau, tariu: Broli! Jo akyse saulė, ir aš jaučiu, kaip manyje vidurdienis ir vasara gili. Juk buvau taip pasiilgus saulės. Juk buvau taip išalkus. Jis laužia duoną. Mes imame ir valgome ne mūrais apsupti, bet tūkstančiais kitų ir vieno. Klausau ir suprantu: jo žodžiai jūra ir nebėra kranto.

Mūsų namai pasikeitę. Juose apsigyveno saulė ir vėjas. Ir jų vardas "Tai, kas yra". Mes šeimoje. Vieni, ir ne vieni, ir tūkstantis mumyse, ir mes juose, ir mes jame.

Žmonija išgelbėta iš savęs. Žmonija pajutus dievišką Dvasią savo tarpe. Sujudus, pakeitus savo namus, savo širdis. Suradus savo alkiui tikrą Duoną, gyvą jų tarpe, ir vandenį, pajėgų alkį versti išganančia jėga. Žmonija išlaisvinta, nebebijanti judėjimo, skausmo, laimės, nebebijanti savęs ir kitų. Žmonija jauna ir mylima — Benjaminas. Žmonija, panašėjanti į jį, vyriausią Brolį.

Visam šitam — Amen! Taip! Taip tebūna mumyse ir mūsų namuose. Taip tebūna mūsų Tautoje. Šia šviesa, gyvybe, jėga mes suprasim kitus ir jo gerume perkeisim karą, badą, negalią, neteisybę. Mes turime eiti — jis pirmas išėjo, jis pirmas suprato. Jis nori mūsų įsijungimo, išėjimo iš mūro į dvasią, mūsų išsipildymo ir perkaltos. Ir mes norime.

Amen! Taip! Jis yra čia. Jis jungia. Savo apsaugą palikę, mes esame broliai, norį gyventi šeimoje ir radę ją Trejybėje, Duonoje ir Žody. Visa širdim — Taip!