Spausdinti

KRIKŠČIONIJA.

Pokalbis su katalikų amerikiečių seminaristus apklausinėjusiu prof. dr. Antanu Sužiedėliu


KLAUSIMAS: Jūs su sociologu kun. Raymond H. Potvin vadovavote CARA studijai apie JAV katalikų seminaristus. Kokie buvo tos studijos tikslai?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Nebūtų buvę nei studijos, nei knygos, jei ne didžioji Washingtono pūga, prieš trejetą metų. Atsilankė tuomet pietums minimas kun. Potvin, ir tapome taip tobulai įsnigti, kad jis pas mus išviešėjo keturias dienas. Jisai taigi ir prikalbino tos studijos drauge imtis. Kaip tik tuo metu įsikūrė CARA (Center for Applied Research in the Apostolate) ir tokį darbą siūlėsi finansuoti. Tikslu užsibrėžėme surinkti tikslią informaciją, iš sociologinio požvilgio, apie visos Amerikos klierikus ir ta pačia proga užgriebti šiek tiek parinktų psichologinių duomenų. O motyvaciją tam sukėlė tuo metu išėjusi vieno Yale profesoriaus paruošta bibliografija "Psychological Studies of Clergymen." Apie katalikų kunigus, klierikus ir vienuoles ten surašytų studijų eibė, ir gan aišku kodėl. Sociologijos ir psichologijos doktorantai, jei patys kunigai, linkę rinktis temas ir duomenis iš savo aplinkos — kur kitur taip patogiai rasi šimtą kitą "savanorių" anketoms ir testams užpildyti. Taigi literatūros gausybė, bet visumos vaizdo jokio, nes šimtas pranciškonų ar marijonų — tai ne visuma. Kad būtų galima tokias ribotas studijas tiksliau interpretuoti, reikia normatyvinių duomenų.

KLAUSIMAS: Kaip ši studija buvo pravesta?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Tuo metu sąrašuose buvo virš 450 seminarijų — diecezinių ir vienuolinių, mažųjų (gimnazinių) ir didžiųjų (filosofijos, teologijos kurso), su virš 35,000 klierikų. Nutarėme tikimybės principu atrinkti penktadalį. Padalinus Ameriką į kelias geografines dalis, loterijos būdu studijon įkliuvo iš viso 93 seminarijos; kiekvienoje duomenis bandėme išrinkti iš visų klierikų. Pavyko neblogai — kooperavo 91 seminarija, ir duomenis gavome iš 90% ten esančiųjų. Iš viso anketą išpildė 6420 klierikų.

     Anketa susidėjo iš arti 400 klausimų — šalia paprastų demografinių žinių, detališkai klausėme apie pašaukimo eigą, seminarijos vertinimą, pažiūras į kunigo rolę, bendrą sociologinį - psichologinį prisitaikymą, tėvo-motinos asmenines savybes.

     Palyginimui, atitinkamus duomenis taip pat surinkome ir iš aštuonių katalikiškų gimnazijų ir kolegijų studentų, viso 1140.

     Pagrindinius duomenis surinkome 1967 metų pavasarį. Po metų sužinojome, kurie iš klierikų iš seminarijų išstoję, kad būtų galima palyginti "tvirtuosius" ir iškritusius.

KLAUSIMAS: Kokie buvo tos studijos svarbesni rezultatai?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Sunku, žinoma, rezultatus trumpai susumuoti. Iš tiesų, dauguma davinių tėra įdomūs studijozams, kaip normatyvinė bazė. Kai kas betgi gal ir bendram dėmesiui pažymėtina.

     Visumą paėmus, didesnė proporcija klierikų ateina iš didelių ir mažiau pasiturinčių šeimų, lyginant su bendru Amerikos standartu ir su katalikų studentų šeimomis. Šiek tiek daugiau savo šeimoje vyriausiųjų, daugiau "vidurinių" ir žymiai mažiau jauniausiųjų, nors šių proporcingai mažiau po metų radome išstojusių. Spėjame, kad nemaža dalis, ypatingai vyresniųjų, į "mažąsias" seminarijas stoja mokytis, be tvirtesnio nusisprendimo ruoštis į kunigus. Po metų, iš mažųjų seminarijų 25% buvo išstoję; iš filosofijos kurso — 21%, teologijos — 12%.

     Nenuostabu, kad labai maža dalis pašaukimų iš tų šeimų, kur religinė praktika silpna. Tik 7% tėvų ne kiekvieną sekmadienį tesilanko į mišias, ir tik 4% motinų. Klierikų tėvai bendrai linkę būti griežtesni, negu kitų, ir taip pat savo vaikams kiek artimesni. Čia ypač išryškėja motinos rolė, ne vien pašaukimo skatinimu, bet taip pat bendra įtaka psichologiniame vystymesi. Klieriko atveju, lyginant su neklieriku, jinai dažniau esti jo patikėtinė, patarėja, ramstis. Šitai ryšku ne vien klierikus su neklierikais lyginant, bet ir vienuolius su "dieceziniais", išsiliekančius su atkrintančiais.

     Įvairūs yra klierikų požvilgiai į kunigo misiją, rolę. Vieni pabrėžia sakramentalines funkcijas, kiti apaštalavimą "pasaulyje" — auklėjimą, paslaugą nuskriaustiesiems, pagalbą susigraužusiems. Tarp šių pastarųjų yra daugiau nepasitenkinimo seminarija ir vadovybe, daugiau jų ir išstoja. Įdomu, kad dažniausiai minima kunigų "silpnybė" yra autokratiškumas, bet kaip tik daugiau autokratiškuman linkusių asmenybių iš klierikų atkrinta. Daugiausia nepasitenkinimo vidurinio dydžio seminarijose, ypatingai vienuolijų teologijos kurse, kur stokojama geresnės profesūros.

     Celibato klausimu, konservatiškiausi "mažieji" klierikai — jų tik 35% pasisako už tai, kad kunigams būtų leidžiama tuoktis. Teologijos kurso klierikų už tai pasisako beveik 70%, 24% prieš, 6% neturi nuomonės. Į kitą klausimą tuo reikalu — "jei Bažnyčia leistų, ar rimtai galvotumei vestis?" — virš 40% diecezinių klierikų atsako "taip", maždaug 35% "ne", kiti neapsisprendę. Žymiai mažesnis procentas, suprantama, rimtai apie vedybas galvotų tarp vienuolių. Pažiūros į celibatą glaudžiai rišosi su tikimybe iš seminarijos išstoti. Iš tarpo tų, kurie rimtai apie vedybas galvotų, po metų radome išstojusių tris-keturis kartus daugiau, negu iš tų, kurie sakosi vis vien tikrai nevesią. Šiaip jau, visus bendrai paėmus, prie dabartinės santvarkos neturėdami dėl celibato jokio pasirinkimo, klierikai tą reikalavimą priima taip: 47% mato jame "reikšmingą dedikaciją Kristui", 24% įžiūri "praktišką gyvenimo būdą", 19% priima "įstatymą kaip įstatymą", likusieji 10% laiko celibato reikalavimą "netoleruojamu".

KLAUSIMAS: Kokių atsiliepimų ši studija susilaukė?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Prieš studijai pasirodant knygos pavidalu, skaitėme porą pranešimų — pernai žiemop Daytone, tos srities žinovų sueigoje, ir šiemet pavasarį Detroite, Amerikos Katalikų Auklėjimo Sąjungos suvažiavime. Žinovai darbą padiskutavo, pagyrė ir pakritikavo, o spauda nusigriebė sensacijos — 70% studijas bebaigiančių klierikų pasisako prieš celibatą! Associated Press tokią žinutę pavasarį ir paleido — "Seminarians Nix Celibacy". Gavome įdomių laiškų. Vienas pilietis iš Missouri atsiuntė mudviem ilgą egzorcismo receptą, o kitas iš Delaware mūsų universiteto prezidentui prisiuntė reikalavimą, kad jisai Potvin'ą ir Sužiedėlį išsiųstų atgal į Maskvą. Žmonės linkę neskirti faktų pristatymo nuo advokatūros. Laukiame objektyvesnių nuomonių iš recenzentų, kurie pačią knygą paskaitys.

KLAUSIMAS: Kokios yra problemos, liečiančios šią studiją ir jos paliestą sritį?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Kai kuriais požiūriais, studija paliečia keletą jautrių vietų — pašaukimų mažėjimą, seminarijų kritiką, celibato klausimą. Šitai žinodami, objektyvuvo dėlei, su savo "sponsoriais" buvom surašę kietą susitarimą, kad iš šalies studijai jokio įtaigojimo nebūtų daroma, ir kad nekiltų kokio "imprimatur" klausimas. Mūsų nuomone, faktus žinoti ir juos išryškinti privalu. Tuo atžvilgiu netaip sklandžiai sekasi kitai komandai, — viename biure prie Čikagos universiteto — kuri šiuo metu praveda panašią studiją apie katalikų kunigus. Teko girdėti, kad jiems kai kurie klausimai neklaustini.

 

     Į pabaigą ir mes neišvengėm šiokio tokio nesusipratimo. Bandydami atsverti pavasario "sensaciją" apie celibatą, mūsų leidėjai, knygai išeinant, parengė spaudai tokį resume, kad daugelis katalikiškų laikraščių studijos rezultatus interpretavo tobulai atbulai. "90% klierikų pasisako už celibatą", skelbė antraštės Washingtone, Clevelande, Denvery ir kitur. Mūsų davinius sudėstyti taip, kad tokia išvada gautųsi, reikia geros vaizduotės. Tiesa yra, kad 90% celibato reikalavimą nuolankiai ar mažiau nuolankiai priima — kitaip prie dabartinės santvarkos į kunigus neitų — bet tai dar ne baisas už. Daug reporterių ir redaktorių mums dėl tų antraščių skambino; jiems atitinkamai dalyką paaiškinom. Tada pasirodė antraštės — "autoriai apkaltina leidėją", o trečią savaitę dargi "autoriai ir leidėjas suėjo į taiką", kai visų gero vardo labui formaliai dalykus išsiaiškinom. Visa tai be reikalo, bet gal ir neišvengiama, kai klausimai ir aktualūs, ir jautrūs.

KLAUSIMAS: Ar Jums žinoma apie panašaus pobūdžio studijas kituose kraštuose? Jei taip, tai kokie yra panašumai ir kokie skirtumai tarp šio krašto ir kitų kraštų seminaristų?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Panašių studijų kitur nežinau. Palyginimas, be abejo, būtų įdomus, nors tai nėra labai lengva. Laikas bėga, daug kas keičiasi. Tikimės, kad turint visumos normatyvinę bazę, prasmingesnės bus ir mažesnės apimties studijos ateityje.

KLAUSIMAS: Ko galima tikėtis iš šios studijos, kiek tai liečia būsimųjų kunigų paruošimo ir jų švietimo institucijų reformas?

PROF. ANTANAS SUŽIEDĖLIS: Sunku tai pramatyti. Reformos vyksta jau kuris laikas, ir kai kur gan drastiškos. Pageidaujamas darbo stažas, ypač socialinėje srityje; leidžiama klierikams pilnai įsijungti į universitetų ar kolegijų studentų eiles. Disciplina ir reguliaminai daug kur gerokai peržiūrėti, daugiau vadinamosios "asmens laisvės". Mažesnės ir vidurinio dydžio seminarijos, manyčiau, pamažu išnyks, ir nebūtinai kiekviena diecezija bandys turėti savo nuosavą. Gimnazijos lygio — "mažosios" — seminarijos, tur būt, ilgiau neišsilaikys. Stiprės tos institucijos, kurios siejasi prie universitetų ar kolegijų.

Daug, žinoma, pareis nuo to, kaip toliau vystysis pašaukimų krizė. Jokia paslaptis, kad pastaraisiais metais ir klierikų, ir kunigų kiekis sumažėjęs. Ar tai tik laikinė apraiška? Jei ne, tur būt, sulauksime pasauliečio - dvasininko luomo. Tuo atveju natūraliai spręstųsi ir celibato klausimas. Bet tai jau spėliojimas.