Spausdinti

Jau sena tradicija, kad krikščioniškoje šeimoje kur nors viešoje vietoje yra kryžius, religinis paveikslas ar statula. Namams ir šeimai tai yra palaimos simbolis, šeimos dvasios gaivintojas, kiekvienam įeinančiam į namus tai pasako, kas ir kokia ta šeima yra.

Šias krikščioniškų šeimų tradicijas patenkinti kadaise buvo menininkų dalykas. Tačiau ilgainiui ši pačių šeimų tradicija išsigimė vien į formalumą ir jį užpildyti atėjo komersantai, pasiūlydami pigių kryžių, paveikslų, statulėlių. Komersantai sau klientais rado ne tik šeimas, o ir bažnyčias. Namai ir bažnyčios prisipildė visokiom komercijos pigiom šiukšlėm. Reta bažnyčia, o dar retesnė šeima turi bent vieną religinio meno kūrinį. Daugeliui bažnyčių ir krikščioniškų šeimų tinka Del Ray, Texas posakis: "Man nesvarbu, lyja ar šąla, nes automobilyje ant briaunas aš turiu plastikinį Jėzų".

Yra išimčių, bet mūsų laiko šeimų ir bažnyčių religinio meno skonis yra maždaug toks.

Ar mūsų laiko visuomenė tikrai yra tokia be skonio, nepasigendanti meno? Didelė dalis tikrai tokia,tačiau ir tai tiesa, kad jie to meno ir neranda. Menininko yra pareiga auklėti visuomenę, duodant religinio meno kūrinių vietoje komercinių šiukšlių. Tačiau kas yra religinis menas?

Kokie yra religinio meno kriterijai, arba pagal ką spręsti religinio meno vertę?

Pravartu pačioje pradžioje pastebėti skirtumą tarp religinio meno bendrai ir liturginio meno. Visoks liturginis menas turi būti religinis, bet ne visas religinis menas yra ir turi būti liturginis menas. Liturginis menas yra ten, kur jis tarnauja liturginėms apeigoms. Šios srities religinis menas turėtų būti aukščiausias, giliausiai pa-

liečiąs žmogų. Jis turėtų būti ypatingas tuo, kad paveiktų visus žmones, o ne tik rinktinius individus.

Bendrai, religinis menas gali būti savo tendencija ir efektu individualus, pagal menininko tikslą, Ir ši bendra religinio meno rūšis ar sritis negali išeiti iš teologinių ribų savo turiniu ir iš estetinių ribų, privalomų visokiam geram menui. Religiniame mene, nepaisant šių abiejų reikalavimų, galima sukurti antireliginio meno, vietoje religinio.

Nebus ir nėra jokia naujiena ir nepaprastas reiškinys, jeigu ir labai vertingo meno kūrinio visuomenė nesupras, nepriims ir neįsileis į jokią bažnyčią. Tas darbas gal buvo ir kurtas nei visuomenei, nei bažnyčiai. Menininkas kūrė, išreikšdamas save ir jo kūrinį supras tik tas, kuris supras menininko turėtą vidaus išgyvenimą. O tačiau tokie kūriniai gali būti labai vertingi. Tokiais yra, pavyzdžiui, George Rouault kūriniai. Rouault buvo modernus individualistas. Jis nei nebandė nupiešti dailų Kristų, kad miniai patiktų. Jis išreiškė tai, ką jautė savyje Juk galima sutikti, kad toks vidinis jausmas yra dieviškas įkvėpimas, toks pat, kaip krikščionio mąstytojo, kuris jam duotą įkvėpimą išreiškia žodžiu ar kitokiu būdu. Ir menininkas jam duotą šventą mintį ar jausmą stengiasi išreikšti savo keliu. Taip darydavo Georges Rouault.

Ko tačiau reikia, kad meno kūrinys būtų religinis? Aišku, kad nepakanka tik religinės temos. Daugelis Renesanso Madonų neturi jokios religinės savybės. Leon Bloy yra išsireiškęs, kad "religinis paveikslas, nežadinąs pamaldumo, yra kaip graži moteris, neturinti žavesio galios". Nepaisant, koks būtų paveikslo turinys, ką jis norėtų išreikšti, jeigu jis nekelia žiūrėtojo į Dievą, neteikia jokios dvasinės inspiracijos, jis jokiu būdu nėra religinio meno kūrinys. Didieji religinio meno kūriniai verčia žiūrovą mąstyti apie grožį, didybę, paprastumą, meilę Dievo ar jo šventųjų, kuriuos jie vaizduoja. Formų, spalvų, visos išraiškos žodžiai kalba į sielos gelmes. Taip kalba Georges Rouault kūriniai.

Toks menininkas yra ir Fra Angelico. Anot Menessier, ramybė ir švelnumas persunkia visus jo kūrinius. Nedaug kam pavyko taip išreikšti ramybę. Fra Angelico tos ramybės neieškojo kokiais nors ypatingais būdais. Ramybė buvo jame, jis ja gyveno.

Kiekvienas menininkas siekia ideališkumo. Tačiau nepakanka steigtis pasiekti. Reikia nuolat gyventi kokiam nors idealui jausmu, mintim. Šis trūkumas ne vienam menininkui ir yra didysis kryžius. Kuo nuolat negyveni, greitai ir laikinai to neįsigysi.

Mūsų laikais pasitaiko daug tragiškų įvykių ir jie mus veikia. Tačiau ir tokiuose laikuose yra įmanoma vidaus ramybė ir kitokios kilnios nuotaikos, jeigu asmuo gyvena artimai su Dievu. Ir šiandien galimas tikras, galingas krikščioniškas menas.

Taigi menininkui siekiančiam kurti ką nors religinio, yra būtinas stiprus ir gilus religinis jausmas, kuris tačiau nėra tas pat, ką religinis sentimentalumas.

Religiniame mene sentimentalumas yra labai pavojingas. Tas religinis sentimentalumas prikūrė visokių beverčių šventinių kortelių, jis pagamino Kristų sentimentaliu moters veidu su barzda, nu-dažytom lūpom, hizuotais plaukais, papuošta visokiais juokingais niekais. Sentimentalumas religiniame mene yra suprofanavęs ir meną, ir religiją. Naivūs tikintieji tokio suprofanuoto meno prikemša į bažnyčias. Net Apaštalų Sostui (P. Pijaus XII direktyvos vyskupams ir Vatikano II Visuotinio Susirinkimo Liturginė Konstitucija) yra nelengva išvalyti bažnyčias nuo tokio meno. O rimto žmogaus toks menas į bažnyčią netraukia.

Gali atsitikti, kad religinio meno kūrinys neįkvepia žiūrėtojo, o tačiau yra religinio meno kūrinys. Taip gali įvykti, kai kūrinys yra naujas ir idėja, ir forma, su kuo minia nėra apsipratusi. Minios pirmoji ir paviršutinė reakcija tokiam kūriniui bus neigiama. Jis kalba žiūrovui dar neįprasta kalba. Kūrinyje gali būti ir teologinių, ir dvasinių sąvokų, kurių iki tol panašiai niekas neišreiškė. Antai Dievą Tėvą esame pratę matyti barzdoto senio išvaizda, dorybes — vienokia ar kitokia moters forma, ar medžiaginio daikto išvaizda: svarstyklių, kardo, gėlės ir panašiai. O tačiau Dievas nėra žmogus, siela nėra jokis kūnas, dorybės nėra nei moteris, nei paukštis, nei gėlė. Reikia genijų suvokti tiems dalykams nauju būdu ir juos nauju būdu išreikšti. Tokį naują būdą žiūrovas pradžioje atmes, nes jis nepratęs tokio matyti. Dažnai užtat reikia pasimokyti iš menininko pirmiau, negu nuteisime jo darbo vertę.

Religinis ar dvasinis menas gali viršyti subjekto materiją. Menas gali būti visai abstraktus. Žmogų giliai pasiekti ir sujaudinti gali ne tik muzika, o gali ir formos, ir linijos, ir spalvos. Jomis menininkas gali išreikšti savo mintis, savo jausmus.

Vienu tokių menininkų pavyzdžiu gali būti Alfred Menessier. Trylikto šimtmečio gotiška katedra, vitražai. Šis nefigūrinio meno autorius — Alfred Menessier labai praturtino religinį meną. Jis išreiškia šventą, dievišką mintį, kaip tik tuo, kad nusikrato — nevartoja rūbo, kūno, vaizdo, be ko, kaip eiliniam žmogui atrodo, negalėtų būti religinio meno.

Beieškodamas kelio tarp Neo-realizmo ir Simbolizmo, kurie abu religinį meną atvedė į akligatvį, abstrakume jis surado naują kelią, laisvą nuo varžančių kūniškų formų. Alfred Menessier, jo žodžiais tariant, remiasi savo paties dvasine realybe ir nauju būdu sugyvina viršinio pasaulio realybę. Jo darbai išreiškia sandarą tarp medžiagos ir dvasios. Kaip Alfred Menessier sako: "Mano paveikslai išreiškia tai, ką aš jaučiau sieloje, o ne tai, ką mačiau akimis". Netiesa, kad abstraktus menas negali kalbėti į širdį. Jeigu jis bus širdies kalba, tai širdis ir pasieks.

Richard J. Douaire sako, kad jam Georges Rouault gėlių vaza yra religinis paveikslas, bet jis nelaiko religiniu paveikslu Salvador Dali Prikryžiavimo (Crucifixion). Menessier, Rouault, Chagall darbuose jis randa pagarbos, nusižeminimo, garbinimo jausmus, o Dalio kūriniuose randąs tik teatrališkumą.

Jeigu religinis menas turi būti religinis, kad būtų religinis menas, kaip rožė turi būti rožė, kad būtų rožė, sako Richard J. Douaire, tai neturime užmiršti, kad menas turi būti menas, kad būtų religinis ar kitoks menas. Idėjos ar subjekto šventumas nepaliuosuoja nuo meno būtinumo. Netgi priešingai, idėjos, subjekto ar tikslo šventumas reikalauja, kad religiniame mene meno būtų daugiau, negu kur kitur. Religiniame mene turi susijungti Dievo duotas talentas ir įkvėpimas. Ir religinis menas reikalauja estetikos ir kūrybingumo. Temos šventumas nepateisina meno stokos. Priešingai, šventa idėja ar objektas reikalauja kūrybingumo aukščiausio laipsnio. Tik imituoti gamtą, daiktusne menininko darbas. Menininkas turi būti poetas, pranašas ir ateities skelbėjas. Gamta menininkui teikia tik medžiagos, kuria jis naudojasi kaip įrankiais, bet nėra temų kopijavimui. Kūrybingumas yra meno pati širdis, jo esmė. Menas yra formų poezija. Tačiau kaip tik šis kūrybingumas ir naujumas atbaido paprastą žmogų, kuris pratęs matyti tik pažįstamus dalykus. O tačiau kiekvienam reikia atsiminti, kad visokios sritysteologija, filosofija, technika be pažangos be naujumo yra mirę dalykai. Kas nors turi turėti drąsos ieškoti, bandyti naujo. Net ir Dievo sąvoką stengiamės reikšti naujais, tobulesniais, abstraktesniais būdais, kad jį pilniau suprastume. Taip ir mene. Nauji bandymai pradžioje miniai nesuprantami, tačiau tik tokiu keliu galima duoti ką nors tobulesnio. Menininkas yra žmogus, kuriam Dievas davė talentą surasti naujų tiesos ir grožio aspektų. Jis tik tuo ir yra menininkas, kad jam duota vizijos malonė, kokios neturi kiti žmonės; jam yra skirta kitiems parodyti ir pamokyti tokių dalykų, kurių nesurastume jokiu kitu būdu. Jam duota inspiracija menininkas išreikš erdvės, formų, linijų, spalvų harmoniją. Kaip tik dėl šios priežasties Richard J. Duoaire galėjo pasakyti, kad Paul Cezanne lėkštės obuolių paveikslas yra daug meniškesnis už daugelio nemenininkų tapytus Švenčiausios Trejybės paveikslus.

Ir menininkui nepakanka tik kūrybingos vaizduotės. Jis turi gerai žinoti ir meno darbo techniką, turi mokėti sėkmingai naudoti darbo priemones. Ir religinis menas turi būti gerai išpildytas-— vien šventos idėjos nepakanka. Be to, vadinamas religinis menas būtų nevertas Dievo, kuris yra tiesos, grožio, harmonijos šaltinis.

Cezanne kortų lošėjų paveikslo grožis yra ne vien modeliuose, jų pozose ar tų modelių kopijavimo meistriškume, stiliuje ar spalvose. Jo vertės esmė yra visoje ten spindinčioje harmonijoje.

Kitas prancūzas, pasireiškęs formų, spalvų, linijų, figūrų harmonijoje, yra Henri Matisse. Jis yra išsireiškęs, kad menininkas yra tik meno žaislelisįrankis. Šventi dalykai menininkui, kuris nori būti religinio msno autorium, turi būti tiek savi, kad, pavyzdžiui, Kryžiaus Kelius jis galėtų nutapyti užrištomis akimis. Žinoma, užrištomis akimis ne ką padarysi, bet Matisse tokiais žodžiais pabrėžia religinių išgyvenimų gilumo būtinumą.

Prisiėmęs sukurti vienuolynui koplyčią Vence mieste, Henri Matisse pustrečių metų studijavo bažnytinio meno tradicijas ir dvasią tų vienuolių, kurioms ta koplyčia tarnaus. Tą jo kūrinį prie progos verta pamatyti kiekvienam, kuris nėra prietaringai prisirišęs prie įprastų senų formų. (Vence miestas yra Grasse arrondissementapskrityje pajūrio AlpėseNice kryptimi.)

Blogo religinio meno negalima nieku pateisinti. Reiktų jo net netoleruoti. Tai yra meno iškreipimas, kenksmingas pačiai religijai. Iš kitos pusės, anot P. Pauliaus VI, geras religinis menas padeda geriau suprasti ir jausti dvasinį, nematomą, žodžiais nepasakomą Dievo pasaulį.

Anot P. Pijaus XII, meno tikslas yra panaikinti siauro ribotumo varžtus ir atidaryti langą neribotam, begaliniam žmogaus dvasios labui.

Paruošė Sesuo Mercedes

Ši paskaita buvo skaityta per Lietuvių Foto Archyvo suruoštą skaidrių ir pašnekesio popietę 1968 m. vasario 25 d. Jaunimo Centre, Čikagoje. Ji buvo paruošta, pasinaudojant šių knygų bei straipsnių medžiaga: Richard J. Douaire, "Is It Religious Art or Junk. Here's How to Tell", "The New World" (The New Chicago), 1967 m. gruodžio 15 d., Regamey, "Religious Art of the Twentieth Century"; Menessier, Cahiers de "Art Sacre", 1946; Marcel Brion, "Art Since 1945.