KUNIGAS IS OKUPUOTOS LIETUVOS
Tai vieno lietuvio kunigo mintys, neseniai mus pasiekusios iš Lietuvos. Pridėtame laiškelyje tas kunigas rašo: "Aš šį rašinėlį rašiau, ne — aš jį visa širdimi išgyvenau, prieš 20 metų. Tuomet anie metai iš visų mano kunigystės metų buvo man patys sunkiausi, ne fiziškai, bet kad jie slėgė mano sąžinę, man reikėjo nešti tuomet atsakomybę, aš nebežinojau, kaip pasielgti..."
Skaitant, tai paprasti žodžiai, bet iš kokių gelmių jie kyla, į kokias aukštumas neša! Ir 20 metų praėjus, jie dar gali gaivinti ne vieną gyvenimo naštos prislėgtąjį, nebepajėgiantį išsikrapštyti iš savimeilės sūkurių, bet dar nepraradusį noro pakilti į žydrias aukštumas.
Redakcija.
Dažnai, rodos, žmogus pritrūksti jėgų, norėtųsi viskuo nusivilti, nuo visų kažkur pabėgti, į visa ranka numoti ir pasiduoti kažkokiai apatijai bei sustingimui. Bet ir vėl kiekvieną kartą, kada tik perskaitau šv. Pauliaus žodžius apie meilę, iš naujo atgimstu, atsiranda naujų jėgų, vėl norisi gyventi, dirbti, aukotis, nes 'Caritas Christi urget nos' — Kristaus meilė verčia, stumia mus, kaip kalba šv. Paulius.
Ir koks būtų žmogus be meilės!
"Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau kaip žvangantis varis ir skambantis kimbolas. Jei turėčiau pranašystės dovaną, žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, taip kad galėčiau kalnus perkelti, o neturėčiau meilės, aš esu niekas. Jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams valgydinti ir jei išduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko man nepadeda. Meilė yra kantri, maloninga..." (1 Kor. 13, 1-13).
Žmogus tiek vertas, kiek jis myli; tiek gražus ir kilnus, kiek jis myli; taip pat tiek jis yra galingas, kiek jis turi meilės. Kas gi iš tikrųjų padaro žmogų didelį, nepalaužiamą kaip ąžuolą, nepajudinamą kaip uolą, argi ne meilė? O kas moka ištverti ligi galo, kas niekada nieku nenusivilia, kas išlaiko gyvenimo audrose rimtį ir ramybę? Visada ir visur toji pati meilė. Ji viską atiduoda, bet tik pati negali būti duodama, nes ji jau yra paties Dievo dovana.
Viešpatie Jėzau, duok mums visiems tos didžios, šventos meilės!
1. Meilė yra kantri, maloninga
Ji moka ilgai ilgai laukti nesinervindama. Moka laukti, turėdama kantrybės išklausyti visiems kitų dejavimų, abejojimams ir skundams. Ji išklauso, nieko nesmerkdama ir neteisdama, bet visur ir visiems padėdama, visus guosdama ir stiprindama. Kas kitų sieloje liūdniausia iš visų pusių susirinko ir sutekėjo, kas jų gyvenimą apkartino, nemigo naktis prailgino, — ji visa moka kantriai išklausyti, leidžia kitam savo sielos langus atidaryti ir išvėdinti ten tvankų orą. Meilė yra lyg kokia kempinė, kuri visus karčiausius vandenis iš kito širdies sugeria, bet pati nė kiek dėl to neapkarsta ir jokio kartumo aplink save neskleidžia. Jos, kaip karaliaus Mido, rankose viskas virsta auksu; ji kaip toji pasakų burtininko lazdelė visus sūriuosius vandenis paverčia į saldumą, likviduodama visokius nesusipratimus ar įtarimus. Meilė yra kantri, todėl ji neskuba su visokiomis pastabomis, ji nesibara ir niekam nesiskundžia, taip pat niekam neprikaišioja, bet laukia ir meldžiasi, meldžiasi ir aukojasi, aukojasi ir laukia ne kur kitur, bet prie Tavo, Jėzau, kojų, kuris esi iš visų pats kantriausias. Tik prie Tavo kojų galima laukti nesinervinant, nesijaudinant ir nepykstant.
Meilė težino tiktai vieną kerštą — už viską atsilyginant dar didesne meile, "kuomet piktai ar gerai kalba" apie ją (2 Kor. 6, 8). Ji visur ir visiems yra gera ir maloninga. Ją keikia, o ji laimina. Ją persekioja, o ji kenčia. Jai piktžodžiauja, o ji meldžiasi (1 Kor. 4, 12).
Ji prašantiems padeda, bet taip pat ir nedrjstantiems prašyti duoda. O kurie nebenori nei prašyti, nei priimti, net nebenori, kad kas nors jiems dar pasiūlytų ir norėtų duoti, tuos meilė lydi savo tylia malda ir auka, kol ir jie sukniubs kaip užsispyrėlis Saulius ant kelių ir nebe atsisakys priimti malonės dovanų.
2. Meilė nepavydi
Gražu užjausti kitą nelaimėje, bet dar gražiau nepavydėti kitam laimės, džiaugtis, kad yra pasaulyje laimingų žmonių, kaip džiaugiasi motina savo vaikais, kada jiems gera gyventi. "Džiaukitės su linksmaisiais, verkite su verkiančiais" — kalba mums Kristaus apaštalas.
Bet ar yra pasaulyje tikrai laimingų žmonių? Ar ši žemė nepasidarė kaip dykuma, kaip ašarų ir ištrėmimo slėnys? Jeigu čia žemėje tikrai nebebūtų nė vieno laimingo žmogaus, tada galima akis pakelti aukštyn į dangų ir pasižiūrėti į Dievą, į šventuosius. "O beata Trinitas — O palaimintoji Trejybė", — kartodavo šiuos žodžius šv. Pranciškus Ksaveras, neišpasakyto džiaugsmo pagautas. O palaimintoji Trejybė, visos laimės jūra! Nuo amžių Tu, Dieve, buvai, esi ir būsi laimingas. Tos laimės niekas niekas neįstengs iš Tavęs atimti: nei karai, nei pikti žmonės, nei laiko dantys — niekas ir niekados, niekas nieko Tau negalės padaryti. Tu laimės jūra! Tu ir mus ne kam kitam sutvėrei, kaip laimei ir meilei.
Kristus atėjo į šią žemę, nerado sau vietos, kur gimti, buvo persekiojamas, neturėjo namų, nebuvo kur galvos priglausti, nešė kryžių ir mirė ant kryžiaus baisia mirtimi. Bet dabar "Kristus jau nebekenčia" — skelbia mums Jo apaštalas. Kristus viešpatauja ir Jo viešpatavimui nebus galo.
Nebekenčia taip pat ir Petras su Pauliumi, Jokūbas su Jonu... Nebekenčia taip pat ir visi kiti, kurie, kaip sako šv. Raštas, "perėjo per vandenį ir ugnį", nešė šaltį ir karštį, kentėjo baimę, nusivylimą ir baisų ilgesį, tiesos ir meilės ilgesį, tėvynės ir savųjų ilgesį. Jų kūnus išniekino, lyg jie net paties Dievo ir net po mirties būtų buvę užmiršti, o štai kaip jie dabar paskaityti tarp Viešpaties mylimųjų ir šventųjų! "Teisiųjų sielos Dievo rankoje. Neišmintingųjų akimis jie rodosi mirštą ir jų išėjimas laikomas suspaudimu, ir jų atsiskyrimas nuo mūsų sunaikinimu; tuo tarpu jie yra ramybėje".
"Džiaukitės su linksmaisiais!" Džiaukimės, nes ir mes taip pat esame pašaukti dalyvauti su šventaisiais Dievo meilės laimėje. "Jūs būsite nuliūdę, bet jūsų nuliūdimas pavirs į džiaugsmą" — kartoja net pats Išganytojas. Ir kuo didesnis dabar nuliūdimas ir suspaudimas, tuo didesnis bus vėliau džiaugsmas. "Kas sėja su ašaromis, tie piaus su džiaugsmu. Jie eina ir verkia, berdami sėklą. Bet jie grįžte sugrįš su džiaugsmu, nešdami savo pėdus" (Ps. 115).
Jeigu taip, tada jau dabar mes galime džiaugtis net šio pasaulio suspaudimais. O pavydėti krikščionis neturi ko. Pavydėti — reiškia trokšti ko nors sau, ką kitas turi. Bet jeigu mes ir visą pasaulį laimėtume, ką mes su juo veiktume? Argi jis gali mus pasotinti? Laimingą žmogų gali padaryti tiktai vienas Dievas, bet Dievo visiems užtenka — Jis yra begalinis. Todėl meilė nepavydi, pavydo kirminas jos širdies negraužia, ji moka kitą užjausti ir jam padėti nelaimėje, bet taip pat moka džiaugtis kito laime. Jeigu čia žemėje būtų visur nyku ir liūdna, tada sursum corda — aukštyn širdis! Ir mums niekada nepritruks nei jėgų, nei tyro švento džiaugsmo. O palaimintoji Trejybė! Visi šventieji, paskendę laimės jūroje! Pamokykite ir mus džiaugtis tikru džiaugsmu.
3. Meilė nesielgia sauvalingai, nesipučia ir nesididžiuoja
Kad tik pas Tave, Jėzau, sugrįžus! Vis tiek kuriuo keliu ir vis tiek kiek kainuotų. Savo kitų troškimų ir planų aš visiškai noriu išsižadėti. Tepalik man tiktai vieną troškimą ir svajonę eiti ten, kur Tu mane vesi, kovoti ten, kur Tu mane siųsi.
Taip pat turėtų man būti visiškai nesvarbu, kuriuo keliu ir kiti pas Tave eina. Kad tik jie pas Tave ateitų! Kad tik jie Tave iš visos širdies mylėtų! Kad tik jie Tavęs visur ieškotų! Ne mano, bet Tavo valia teįvyksta visur ir visada! Nebeleisk man daugiau sauvaliauti, tai reiškia, turėti skirtingų, kad ir gražių ir šventų minčių bei planų, ne man skirtų, kurie nesutaptų su Tavo planais.
Ak, bet kaip sunku ne kartą pažinti Tavo valią ir kiek daug malonės reikia jai išpildyti. Dažnai žmonės kraipo Tavo valią, kaip kas išmano, kaip jam patinka, ir visada remiasi kiekvienas Tavo autoritetu, vis įrodinėja, kad su juo yra Tavo noras ir Tavo valia. Kiek kartų ir man pačiam atrodė, kad Tu iš manęs vieno ar antro dalyko reikalauji, bet kada aš tai ėmiau vykdyti arba įvykdžiau, tada vėl kilo abejonės ir net į nusiminimą grimdau, pats savęs klausdamas, ar tai tikrai buvo Tavo valia. Dėl to aš dabar turiu nesipūsti, nesididžiuoti ir neužsispirti, net ir ką nors gera norėdamas daryti ar darydamas. Nesielgti sauvalingai, eiti ten, kur Tu mus vedi. "Aš garbinu Tave, Tėve, kad tai paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų ir tai apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes taip Tau patiko" (Mt. 11, 25).
Tie, kurie daugiausia triukšmo kelia, remdamiesi Tavo valia, su jais kartais gal mažiausia yra Tavo valios.
Tiktai viena meilė, kaip kokia karalienė, eina per pasaulį, niekur neklaidžiodama, niekur veltui jėgų neeikvodama ir laiko negaišdama.
Meilė nesipučia, nesididžiuoja; ji leidžiasi pamokoma, nežinodama klausia patarimo... Ji yra atvira, nuoširdi, žodžiu sakant, kaip tas mažutėlis kūdikis. Todėl Tu jai apreiškei savo išmintį ir planus. Todėl ji nebesielgia sauvalingai — jos keliai ir planai visiškai sutampa su Tavo keliais ir planais. O Tavo planai, nors mums ne kartą nesuprantami, bet vis tiek jie yra dideli. Tu visada gerai apie mus galvoji, visad mums gero nori, visada mus vedi pas save.
4. Neieško savo naudos
Meilės tikra savybė — visiškai užmiršti save. Ji aukoja ne kitus sau, bet save kitiems duoti. "Kuo daugiau žmogus ieškosi garbės ir laimės, tuo labiau viskuo nusivilsi", kadaise rašė vienas jaunas mokytojas. Tikroji meilė ieško ne savo, bet kitų naudos, todėl ji niekad nenusivilia. Jos laimė — padaryti kitus laimingus. Jeigu jai užskleidžiamos vienos durys, užkeliami vieneri vartai, ji randa šimtus kitų kelių ir vartų. Ji eina per gyvenimą be triukšmo, be šauksmo, todėl ji sugeba ir pro mažą plyšelį, ir pro truputį pravertas duris į kitą įeiti, o žmogus niekada nemoka taip uždaryti durų, kad neliktų jokio plyšio bent meilės garsui prasiveržti. Ji moka net prie durų ilgai stovėti ir laukti, kol kitas bent kiek išsiblaivys, išgirs ir įsileis ją pas save. O kas gi, pažinęs meilę, turės jėgų ją iš savo kampelio išvaryti! Juk jos visi trokšta. Gal kiti gyvenime tik todėl tokie žiaurūs, kad jie gyvenime niekada nėra pažinę ir matę tikrosios meilės.
Jai visiškai nesvarbu, ar kiti jos gerą darbą pastebės ir įvertins. Kad tik būtų kitam padaryta gera! Kad tik kito gyvenime būtų bent truputį šviesiau ir jaukiau, kad tik kitas rastų kelią į laimės šaltinį — į Dievą.
Meilė niekad nežiūri ir neklausia, ką ir kiek ji jau padarė. Jos akys visada nukreiptos į priekį, ji nuolat galvoja, kur ir kiek ji dar gali kitiems padėti, kur kitiems žiburį uždegti. Bet kada ji visa atiduoda, tada ji ir pati visa laimi. "Ieškodamas kitų laimės, radau savąją", kartą pasakė Vaižgantas. Užžiebdami kitiems žiburį, pasišviečiame pirmiausia patys sau. Todėl pasaulyje laimingiausi žmonės yra mylintieji, kurie, nieko neskaičiuodami ir ilgai nesvarstydami, visa atiduoda Dievui ir artimui. "Kada žmogus gali padėti kitiems, kada gali aukotis kilniems dalykams, tik tuomet pajunti laimę — džiaugsmą", neperseniai rašė vienas jaunuolis.
Mylėti, kol kitas yra jaunas ir tvirtas, kol kitas kilnus ir geras, kol kitas man patinka — tokį mylėti nėra sunku. Taip ir pagonys daro. Bet Kristus mus išmokė mylėti, neieškant savo naudos, mylėti be sąlygų, kaip tik silpniesiems daugiausia aukotis, kurie daugiau vargsta, kurie didesniuose pavojuose gyvena.
Mylėti — reiškia kitą praturtinti, kitą padaryti laisvą, didelį, išmokyti jį skrajoti po žydrąsias padanges. Kartais po meilės skraiste įvyksta tikras apiplėšimas: supančiojama kito laisvė, pavogiamos iš jo gyvenimo gražiausios valandos, išplėšiama iš kito širdies kilnieji idealai, ten užgesinamas aukuras žmonėms ir Dievui, žodžiu sakant, toks žmogus pirma padaromas elgeta, o paskui jo gailimasi, paskui jis šelpiamas, guodžiamas, jis gal net ant savo pečių nešiojamas. Ne pačiam kitą ant savo nugaros nešti, bet išmokyti kitą savomis kojomis vaikščioti, išmokyti jį po padanges skrajoti, laisvę pamilti. Taip pat nereikia leistis, kad ir pačiam kas nors iš sparnų po vieną plunksną išpešiotų, ir paskui jau nebegalėtum aukščiau nuo žemės pakilti. "Kurie išmokys kitus teisybės, žibės kaip žvaigždės per visas amžinybes".
Viešpatie, duok man meilės! Mylėti, niekur savęs neieškant, mylėti, jokio dėkingumo iš kitų nelaukiant, mylėti, jokios aukos nepaisant.
5. Nesierzina
Žmogus ima erzintis, nervintis, atsidūręs pavojuje netekti kokios nors jam brangios vertybės, arba nežinodamas, kaip pasielgti, ką pasirinkti. Išsižadėti jam visko gaila. Bet meilė padeda išlaikyti pusiausvyrą. Ji eina per gyvenimą visada tiesi, niekur nesilankstydama, nieko neišsigąsdama. Meilė padeda pažinti. Koks čia gali būti abejojimas ar svarstymas, ką pasirinkti — aukso ar smėlio saują? "Amor omnia vincit — meilė viską nugali", dainuoja Virgilijus. O ypač krikščioniškoji meilė viską nugali, net visus abejojimus or svyravimus. Ir ko gi ji turėtų drebėti, ko išsigąsti? Gali audros ūžti, jūros siūbuoti, kalnai drebėti ir virsti į gilumas — viskas yra Dievo rankose, be Jo žinios dar nieko pasaulyje neįvyko ir neįvyks. Tereikia tiktai Dievo ieškoti, o kurie Dievo ieško, tiems viskas išeina į gera, kaip sako šv. Paulius (Rom. 8). Gali kiti pikta norėti, žabangas po kojomis statyti, bet galingasis ir gerasis Dievas viską paverčia į gera. "Jūs norėjote man pikta, o štai Dievas pavertė į gera". Jis vis tiek savųjų niekur neapleidžia, ar jie būtų liūtų duobėje su pranašu Danielių, ar kalėjime su Jokūbo sūnumi Juozapu. Tada taip ramu ir gera, kad mano gyvenimas yra visiškai Dievo rankose.
Dar gali žmogus erzintis ir nervintis, jeigu jam, pasirenkant vieną vertybę, reikia išsižadėti kitos, jeigu jis nebežino, ką iš kelių daiktų pasirinkti. Jį ir dangus žavi, bet taip pat ir žemė vilioja, traukia. Iš vienos pusės norėtų visiškai Dievui priklausyti, bet iš antros pusės nenorėtų kitų dalykų išsižadėti. Tada toks žmogus ima svyruoti ir erzintis, praranda pusiausvyrą ir slankioja paniuręs žemės paviršiuje. Bet krikščioniui, mylinčiam Dievą, nė į galvą neateina mintis abejoti, ką pasirinkti. Jam visiškai aišku, nereikia tuščiai ir laiko gaišinti, sprendžiant savaime aiškius klausimus. Prieš Dievą visos kitos vertybės nublunka. Už ką mylimasis gali atiduoti savo mylimąją? Jis gali visko išsižadėti, tiktai ne savo sužadėtinės. Bet visas pasaulis ir visi jo sužadėtiniai yra tiktai Dievo kraitis. O jaunoji ar ne didesnė už kraitį? Ir Dievas ar ne brangesnis už visą pasaulį? Be Dievo viskas niūru ir tamsu. Už ką tada būtų galima išsižadėti Dievo, jeigu tuo pačiu akimirksniu žmogus prarandi ir visa kita? Mažesnes vertybes reikia aukoti didesnėms vertybėms. Dėl Dievo viską galima aukoti, niekada nebus per daug.
Tai ko tada svyruoti ir erzintis, lyg nežinotum, ką pasirinkti savo gyvenime kiekviena proga ir kiekvieną valandą? Artyn prie Dievo! — turėtų būti visų mūsų šauksmas.
Yra dalykų, kurie mus arčiau prie Dievo veda, mūsų sparnus išaugina, mūsų jėgas padidina. Bet taip pat yra dalykų, kurie mus supančioja, akis aptemdo, mus prie žemės prirakina. Kaip ilgai žmogus dar lūkuriuos ir svyruos? Artyn prie Dievo! Sparnus pakelti, jėgas sukaupti! Tik pradžia sunki, tik pakilti nuo žemės baisu. Aukštai žemės trauka mažėja, o Dievo malonės veikimas didėja. Tiktai tas gali būti laisvas, kas pažino žydriąsias dangaus mėlynes.
Meilė nesierzina ir nesvyruoja, nes ji žino, kad viską Dievuje atras, ko dabar dėl Dievo išsižadėjo. Todėl ji žengia per gyvenimą, visko išsižadėdama, jos pečių nespaudžia žemiškų daiktų naštos sunkumas, bet taip pat ji jau čia žemėje viską randa šimteriopai, ir dar jos laukia amžinas gyvenimas.
6. Neįtaria piktume
"Tavo kūno žiburys yra tavo akis", kalba mums Išganytojas. "Jei tavo akis nepagadinta, visas tavo kūnas turės šviesos, o jei ji netikusi, taip pat ir tavo kūnas bus tamsoje" (Lk. 11, 34).
Nors ir kažkiek pasaulyje būtų šviesos, grožio, aklajam vis tiek viskas tamsu ir juoda. Pasaulio šviesa yra Meilė, yra Kristus. Taip pat ir mūsų sielos akis yra meilė. Žmonės ir visas pasaulis dažniausiai yra toks, kaip mes į jį žiūrime. Kaip mes į jį prakalbėsime, kaip šauksime, taip jis atsilieps. Visi daiktai yra lyg smuikas menininko rankose: jie gali verkti, gali juoktis; mes galime kitus pradžiuginti, galime ir nuliūdinti. Gali daiktai mus gąsdinti, gali ir guosti, mums padėti Dievą garbinti.
Taip, tikrai ir žmonės dažniausiai yra tokie, kaip mes apie juos galvojame ir kalbame. Kada mes kitus gerais laikome, jais pasitikime, tada ir kiti kažkaip jaučia pareigą tokiais pasidaryti ir būti. Kaip lauke šauksime, taip miške atsilieps. Kokiu tonu prakalbėsime, tokiu tonu ir atsakymą išgirsime. Geriesiems visur gera, nes jie moka kitus gerais padaryti.
Kartą vienas kunigas sutiko žmogų, kurio gyvenimas buvo tartum koks vienų piktybių filmas. Šis žmogus nebeturėjo jokios vilties pasitaisyti, nebesitikėjo, kad ir jam dar gali Dievas visa dovanoti. "Nėra tokios nuodėmės, kurios aš nebūčiau padaręs" — tvirtino jis. Kunigas jį klausinėjo ir klausinėjo, argi iš tikrųjų jis toks blogas yra. Rodos, viskas veltui. Galop dar paklausia kunigas: "Gal nieko nepavogei, nieko nenuskriaudei?" — "Pavogti tai tikrai nieko nepavogiau", prašvitusiomis akimis atsakė šis nusidėjėlis ir pasiryžo taisytis.
Taip, net didžiausiame nusidėjėlyje dar yra kas nors, ko jis nepadarė, dar ir jame yra kas nors gera, tik tai reikia iš jo gyvenimo purvų išgriebti ir pirmiausia jam pačiam parodyti.
Meilė neįtaria piktume. Kiekvienam kad ir blogiausiam darbui ji randa šimtus paaiškinimų ir pateisinimų, kurių šviesoje ir pati blogybė sumažėja arba net ir visai gali pranykti. "Gal nesuprato, nežinojo, gal kiti iš kantrybės išvedė?... Gal aš pats jį blogai supratau? Pagaliau, jeigu ir būtų ant jo pečių užgriuvęs nuodėmės kalnas, bet dabar gal jau seniai Dievas jam viską atleido, iš Sauliaus gal jau pasidarė Paulius?..."
Jeigu net pats Dievas apie jį jau kitaip galvoja, tada ir aš turiu savo sprendimą apie jį pakeisti. Negi kitas nebegalėtų pasitaisyti? Geriau laikyti kitą geresniu, koks jis iš tikrųjų yra, negu blogesniu. Gerieji paprastai ir kitus laiko gerais, kiekviename žingsnyje jų neįtarinėja.
"Jei tavo akis nepagadinta, visas tavo kūnas turės šviesos". Jeigu mūsų akis nesugedusi, mes vis dar daug rasime gera. Pavojinga pasaulyje matyti vien tik tamsumas ir purvą. O jeigu mes ir labai daug pikto pasaulyje pastebėtume, tai tarp visų piktybių dorybė dar skaisčiau spindi ir visus žavi.
Ką mes mylime, tą lengvai pateisiname. Meilė yra akla. Ji yra akla kitų klaidoms, o ne dorybėms, ne pasiaukojimui. Ji tyli, ką pikta patyrė, o skelbia, ką gera matė. Ar vienas blogas darbas, gal tiktai viena klaida nusveria šimtą kitų gerų darbų, o gal priešingai — vienas pasiaukojimas panaikina šimtą kitų blogybių?
Meilė yra pastabi, ji greitai pamato, kas gera. Laimingas žmogus, kuris tarp šio pasaulio tamsybių dar vis randa daug šviesos, daug pasiaukojimo^ daug gražių pavyzdžių. Ir gal niekada negyveno ant žemės tiek daug šventųjų, kiek šiandien. Šiandien "gera ir pikta grumiasi gigantiškoje kovoje. Ir niekas neturi teisės būti vidutinišku žmogumi" — kalbėjo Pijus XI šio karo išvakarėse. Nebūti vidutinišku meilėje!
7. Nesidžiaugia neteisybe, o džiaugiasi tiesa
Meilė, žiūrėdama į visokias neteisybes, nuliūsta — kad kiti Dievą užmiršta, kad jie pikta daro, kad jie į amžiną prapultį eina.
Jai visų gaila, nors ir didžiausias jos priešas būtų. O kada mato teisybę ir tiesą, iš širdies džiaugiasi. "Kad tik Kristus būtų skelbiamas...", vis tiek kuriuo būdu, džiaugiasi šv. Paulius. Kad tik būtų gera daroma, vis tiek kas tai darytų. Tegul kiti aria ir sėja, tegul kiti būna vainikuojami, nors man ir nieko neliktų veikti ir jokių laurų man nebetektų. Kad tik būtų gera daroma. Meilė viskuo, kas gera, džiaugiasi. Jeigu jai nebus ko veikti, ji gali sargyboje stovėti ir laukti. Kur kada bus reikalinga, ten ji prišoks ir veiks. Ne tiktai pats darbas, bet taip pat, pasiruošus darbui, sargyboje stovėjimas yra didelis dalykas.
"Nesidžiaugia neteisybe..." Čia dar galima mąstyti: pirma pareiga ir teisybė, o tik paskui meilė. "Dangaus Tėvą reikia garbinti dvasia ir tiesa" (Jn. 4, 23). Bet, žinoma, taip pat ir pareigą bei teisybę galima išpildyti iš meilės.
Pirmiausia teisybė. Žmogus, įvykdęs "visą teisybę", atidavęs kiekvienam, kas jam priklauso, taip sakant, užvaręs dar ekonomijos, toks žmogus gali nuoširdžiai mylėti, tai reiškia iš savo santaupų ką nors kitiems duoti. Taigi, pirmiausia reikia atiduoti kiekvienam, ką mes esame skolingi: kam pagarbą — tam pagarbą, kam užmokestį — tam užmokestį, kam nuoširdumą — tam nuoširdumą, kam meilę — tam meilę. Kas vieną skriaudžia ir kitam duoda, vieną apiplėšia, o kitą sušelpia, toks gerumas nei jam pačiam, nei kitam neneša palaimos. Todėl Kristus sako: "Jei tu atiduodi savo dovaną prie altoriaus ir tenai atsimeni, kad tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo dovaną tenai ties altoriumi, eik pirma susiderinti su savo broliu, o paskui atėjęs atiduosi savo dovaną" (Mt. 5, 23). Pirma teisybė, o tik paskui meilė. Pirma gražiai sugyventi su savo broliu, o tik tada bus maloni Dievui auka. "Kas nesirūpina savaisiais, o ypač namiškiais, tas išsigynė tikėjimo ir yra piktesnis už netikintį", kalba Kristaus apaštalas (1 Tim. 5, 8).
Meilė liūdi, jei ne pagal teisybę ir tiesą gyvenama ir kitiems duodama. Kas vieną skriaudžia, tas ir kito nemyli ir negali mylėti.
Visų pirma Dievas virš visko turi būti mylimas. Toliau turi būti mylimas pats žmogus ir tai pirmoje eilėje jo siela. Iš pačių žmonių pirmiausia reikia mylėti tuos, kuriuos pats Dievas mums pavedė, su kuriais mes labiau esame visokiais ryšiais sujungti. Norint visą pasaulį mylėti, reikia pradėti nuo savųjų. Kareivis kuris stovi sargyboje savo vietoje, savame poste, galima sakyti, kad jis visą frontą saugo ir padeda visam frontui.
Petras Aleksa.
KRISTAUS SKULPTŪRA
Lietuvių Tėvų Jėzuitų koplyčioje Čikagoje.
Pagal teisybę ir tiesą mylėdami vieną, tuo pačiu, galima sakyti, mes mylime ir kitus. Juk mes esame mistinis Kristaus Kūnas; padėdami vienam nariui, tarnaujame visam kūnui.
Kas myli sielą, tas tuo pačiu myli ir kūną, nors galėtų atrodyti, kad prieš jo norus dažnai einama. Bet galų gale ir kūnui viskas išeina j gerą, ir kūnas turi dalyvauti sielos džiaugsme. "Kaip sunku, kada visiems negalima duoti, kaip sunku, kada visiems negalima padėti", kartą dejavo vienas geras žmogus. Bet argi mūsų geri darbai ir pasiaukojimas neneša kartu ir visiems palaimą, ir tikrą džiaugsmą?
Mylėti — reiškia kitam ką nors duoti, kitą praturtinti. Bet ko gi kito žmogaus prigimtis reikalauja, nors jis pats kaip koks ligonis nieko nebesusivoktų ir prašytų gal visiškai kenksmingų dalykų, ko gi jam iš tikrųjų reikia? Argi mes norėtume kitą žmogų pasotinti kokiais nors mažmožiais, praeinančiais dalykėliais? Greičiau tai būtų jo išniekinimas. Tų mažmožių jam niekada neužteks, nuo jų jis bus dar daugiau ištroškęs ir alkanas, nors jis pats nesuprastų, ko jam reikia. Kitam reikia duoti Dievą. O visos kitos žemiškos gėrybės turėtų būti tiktai kelias į kito žmogaus širdį, jos turėtų tiktai vartus atidaryti į jo sielą, pro kuriuos galėtų įeiti pats Viešpats.
Mylėdami pagal teisybę ir tiesą, mes galime būti naudingi visai Bažnyčiai, visam pasauliui ir net ateinančioms kartoms. Mūsų geras darbas, kaip jūroje sukelta banga, turi vis toliau ir toliau banguoti net ligi pat amžinybės krantų. Gal kiti nebežinos, kas tą gerumo bangą sukėlė, gal ir mes patys jos vėliau nebeatpažinsime: ji banguodama toliau reikšis vis naujomis formomis. Bet tai nesvarbu, kad tik būtų gera padaryta. Uždegus laužus, nušviesti kitiems kelius ir vėl niekeno nepastebėtam pranykti. Tai gražu ir didinga!
8. Visa nukenčia
Meilė yra jautri. Ji pažįsta ir išgyvena visą smurtą, melą ir neteisybę... Bet ji yra taip pat kilni viskam atleisti, dovanoti, neprikaišioti ir visiškai padarytą skriaudą užmiršti, lyg tai nieko nebūtų buvę. "Jis mane skaudžiai įžeidė, aš jam atleidžiu, bet ateityje stengsiuos visiškai daugiau jokių reikalų su juo nebeturėti" — taip gal kai kas galėtų pamąstyti. Bet meilės kalba yra visiškai kitokia. Ji ne tik užmiršta padarytą skriaudą, bet ir visiškai atleidžia — grąžina prarastą pasitikėjimą, nuoširdumą ir visa kita. Ji nieko bloga savo širdyje nebeprisimena, lyg tai nieko iš tikrųjų nebūtų ir buvę. Ir tikrai jai pačiai atrodo, kad nieko ir nebuvo, ji viską pamiršo.
Ji dabar dar daugiau gali džiaugtis negu pirma, ji džiaugiasi kaip tėvas džiaugėsi, pamatęs grįžtantį sūnų vėjavaikį. Reikia jam vėl grąžinti ištikimybės žiedą ir meilės apsiaustą, reikia pokyliauti ir džiaugtis, "nes šitas tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo prapuolęs ir vėl atsirado" (Lk. 15, 32).
Ir jeigu meilės gerumas būtų gal daugelį kartų piktam panaudotas, jeigu ir iš jos pačios kas nors dar ne kartą tyčiotųsi ir jai širdį draskytų — vis tiek ji kiekvieną kartą pasiryžusi duoti ir visa grąžinti, jeigu tik iš jos priims. Ji atleidžia ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis kartus, tai reiškia — be skaičiaus. Ji taip pat ir pati prašo atleidimo. "Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro!" Tikrai, jeigu kiti žinotų, tai taip nedarytų, šventų daiktų po kojomis nemindžiotų, nieko neskriaustų, nieko bloga nedarytų... Bet dabar nežino, ką daro, kaip pasigėrę, kaip apsvaigę. O žmogus gali pasigerti ne tik nuo vyno, nuo degtinės, bet taip pat nuo svetimų minčių ir idėjų, nuo apgaulingų gyvenimo pažadų, nuo visokių iliuzijų ir svajonių. Jeigu aplinkui visas oras toks tvankus, tiek daug jame triukšmo ir dulkių, nėra kur atsikvėpti ir atsigaivinti — tada galva tokia sunki ir apsvaigus, nebesugeba realiai galvoti ir teisingai spręsti. Aplinka visada daugiau ar mažiau daro žmogui įtakos. Mes visi bent truputį esame jos apsvaiginti. Tik po kiek laiko žmogus išsiblaškęs, nuo to tvankumo atsitraukęs, ima blaiviai galvoti ir gailėtis. Kada gi mes būsime visiškai blaivūs? Gal tik mirties valandą, gal tik amžinybėje... Tada atsivers kiekvienam akys, kiekvienas pamatys, kad negerai darė, kad klydo. Tada ims gailėtis. Bet dabar žiūri ir nemato, klausos ir negirdi. Akys sulaikytos, pats nežino, ką daro. Todėl, "Tėve, atleisk jiems!" Atleisk visiems, nes nežino, ką daro.
Jeigu taip, tai ir meilei nesunku atleisti. Ji užmiršta, ką bloga patyrė, bet prisimena, ką gera matė. Vienam galėtų atrodyti, kad koks nors vienas nusikaltimas panaikina visą eilę, gal net šimtus gerų darbų. O meilė visiškai kitaip sprendžia: vienas geras darbas, trupinėlis pasiaukojimo panaikina šimtus nusikaltimų. Taip ir pats Išganytojas sprendė. Jis nebeatsiminė pirmykščių neteisybių ir nuodėmių nei Latro, nei Marijos Magdalenos, nei Sauliaus. Nuo dabar jis turi būti "rinktinis indas, kad neštų mano vardą pagonių, karalių ir Izraelio vaikų akivaizdon" (Ap. D. 9, 14), kalba Kristus apie Saulių, padarydamas jį rinktiniu indu ir duodamas jam naują vardą. Neatėmė Kristus savo žadėtos valdžios ir iš Petro, nors šis nusidėjo. Tik dar daugiau jam suteikė malonių. Tai kas, kad jie pirma nekaltą kraują būtų lieję ar nuodėmės keliais klaidžioję, jeigu jie dabar jau visiškai kitokie. Juk žmogus gali pasitaisyti, gali pasidairyti šventuoju. Negi ir mes negalėtume apie jį savo susidariusios nuomonės pakeisti? Negi mes apie kitą visą laiką taip galvosime, kaip vakar galvojome?
Šiandien gal jis jau visiškai naujas žmogus, naujos jame mintys, nauji troškimai.
Visa nukęsti ir atleisti, nors kitas mūsų ir neatsiprašytų. Kartą vienas pagonis, įžeidęs savo gerą ir mylimą draugą, nenorėjo atsiprašyti jo, šiaip samprotaudamas: "Tas, kuris yra įžeistas, dabar daug didesnis už savo įžeidėją; antrasis skolingas pirmajam, antrasis turėtų atsiprašyti pirmąjį. Kadangi aš jį myliu, todėl aš jo neatsiprašysiu", kalbėjo šis pagonis, norėdamas, kad jo draugas būtų už jį didesnis. Ar negalėtų kartais atsitikti, kad ir mūsų kai kas neatsiprašo, gal mums už nieką nedėkoja, norėdamas prieš mus jaustis kaip amžinai prasiskolinęs žmogus. Ak, jeigu taip, tai mums dar sunkiau kitą smerkti, nes ir vėl reikia mums patiems per naują tvorą perlipti.
Kadangi meilė apie kitus maloningai sprendžia, visiems dovanoja, tai ir Dievas apie ją pačią taip pat maloningai sprendžia. "Kokiu saiku jūs seikėsite, tokiu bus ir jums atseikėta" (Mt. 7, 2). "Jei jūs atleisite žmonėms jų kaltes, ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis jūsų nuodėmes" (Mt. 6, 14). Tokiems ir pats Išganytojas atleido. "Atleidžiama jai daug nuodėmių, nes ji daug mylėjo" (Lk. 7, 47). Kaip ugnyje pranyksta sniegas, taip meilėje visos nuodėmės. "Meilė pridengia visus nusikaltimus — universa delicta operit caritas" (Patarlių 10, 12).
Argi nėra pati didžiausioji laimė gauti nuodėmių atleidimą? Išeiti iš žemės be jokio purvo ir tuojau sugrįžti į Tėvo rankas! "Vien dėl tokios laimingos mirties verta gyventi!", kartą kalbėjo vienas žemaitis jaunuolis apie gražią savo motinos mirtį. Argi neverta taip pat dėl tokios gražios mirties mylėti ir visa atleisti?...
Kas myli, tas džiaugiasi, kad turi ką kitiems atleisti.
9. Visa tiki, visko viliasi, visa pakelia
Šv. Paulius, rašydamas efeziečiams (6, 12), apibūdina sunkią "mūsų kovą" prieš visas tamsybių galybes, "prieš piktumo dvasias", kurios, šv. Petro žodžiais betariant, "kaip kriokiąs liūtas" ieško, ką praryti (1 Pet. 5, 8).
Tokiais atvejais krikščionys gal sunkiausiai gundomi nusiminti, nieko nebeveikti, rankas žemyn nuleisti: juk viskas veltui. Vis tiek nieko gero nebeišeis iš mano vargo ir darbo, iš mano kančios ir aukos.
"Resistite fortes in fide — priešinkitės tvirti tikėjimu", ragina mus šv. Raštas (1 Pet. 5, 9), "apsivilkite šviesos šarvais" (Rom. 13, 13) ir tikėkite meilės jėga. Meilė juk galingesnė net ir už visas pragaro galybes.
Danų filosofas Kierkegardas, jeigu dar gerai prisimenu, aprašo tokį dalyką:
Kadaise viename laivelyje šalia tikinčiojo plaukė vienas bedievis. Jūroje pakilusi baisi audra blaškė laivelį į visas puses, buvo rimtas pavojus nuskęsti. Tuomet šis netikintis ėmė garsiai šauktis dievų pagalbos.
— Ką tu darai? — draudė jį tikintysis.
— Juk tu visą laiką prieš dievus burnodavai. Jeigu jie dabar tave išgirs, tai tikriausiai jie su tavim paskandins ir mane.
— Ar tiesa, kad blogas žmogus gali pražudyti gerą? — toliau klausia Kierkegardas. — Bet ar geras žmogus negalėtų išgelbėti taip pat ir blogo? Jeigu ten vietoje tikinčiojo pagonio būtų buvęs koks nors Kristaus apaštalas?
Ir ar nėra buvę panašaus atsitikimo?
Štai Apaštalų darbų knygoje, 27 skyriuje, aprašyta vieno laivo kelionė per Viduržemio jūrą.
Puolė laivą viesulas, vadinamas šiaurrytys vėjas. Laivas net nebegalėjo atsigręžti prieš vėją. Nei saulei, nei žvaigždėms daug dienų nesirodant, jau buvo žuvusi visa išsigelbėjimo viltis. Jūreiviai keturiolika dienų nieko nevalgę ir priilsę, atrodė veltui bekovoją su audros galybe. Bet ten tame laive buvo vienas Kristaus apaštalas, šv. Paulius, kuris paliko mums parašęs meilės himną, kad meilė "visko viliasi, viską pakelia".
Šv. Paulius tame laive buvo vežamas į Romą kaip kalinys, surakintas pančiais. Bet meilės jėga yra lygiai tokia pati ištrėmime ir pančiuose, kaip ir laisvėje. Kaip tik dabar, kada kiti nori ją supančioti, apsireiškia jos galybė. Tuomet Paulius, visus drąsindamas, jiems kalbėjo: "Patariu jums nenusiminti, nes nė vieno jūsų gyvybė nežus, tiktai laivas" (27, 22).
Taip ir įvyko. Laivas, smarkios audros varomas, įsitrenkė į Maltos salą. Jo galas pradėjo irti dėl jūros smarkumo. Laivas sudužo, bet žmonės visi išsigelbėjo, o jų iš viso buvo 267.
Meilė galingesnė už visas šėlstančias gyvenimo audras. O kiek per visą savo gyvenimą apaštalas Paulius išgelbėjo žmonių, kiek jų išgelbėjo nuo amžinosios pražūties?
Ką reiškia dabartiniame kare beginklių ar menkai apginkluotų kareivių pulkai prieš atominį ginklą? Bet meilė galingesnė ir už atomą.
Ir jeigu mylintieji stotų į kovą, eitų imtynių su nemylinčiais, kas laimėtų? Ar nemylintieji? Kad gi "meilė stipri kaip mirtis". Tiktai dėl dešimt teisiųjų Dievas žadėjo Abraomui pasigailėti viso sugedusio miesto. Kristaus meilė pasaulį pakeitė, tai kaip gi netikėti jos jėga?
Kokie sunkūs laikai buvo Katalikų Bažnyčiai 16-me amžiuje!
1527 m. priešai, įsiveržę į Romos miestą, visa naikino. Bažnyčios išplėštos, garsioji Siksto koplyčia paversta tvartu, tikėjimas išjuoktas — net asilą, aprengę vyskupo rūbais, vedė į bažnyčią, o pats popiežius Klemensas VII uždarytas kaip belaisvis, nuo jo rankos numovė žiedą ir iš po jo akių paėmė Mišių taurę. Tuomet vienas ispanas rašė:
"Romoje, krikščionybės sostinėje, joks varpas nebeskamba, nebėra nė vienos atidarytos bažnyčios, nebėra nei Mišių, nei sekmadienio... Aš nežinau, su kuo galėčiau visa tai palyginti, jeigu ne su Jeruzalės sugriovimu. Aš nesitikiu ką nors panašaus matyti, nors ir dar 200 metų gyvenčiau" (Pastor, IV/2, 295).
Ne mažesnės audros siautėjo ir kitur. Prie Klemenso VII vienas trečdalis visų Europos kraštų atsiskyrė nuo Bažnyčios, daug kam galėjo atrodyti, kad dabar jau tikras Bažnyčios galas.
Tuomet Venecijos pasiuntinys Contarinis guodė popiežių: "Jeigu Jūsų Šventenybė peržiūrėsite visą Šv. Raštą, kuris negali mūsų suklaidinti, tai pamatysite, kad nieko nėra galingesnio už tiesą, dorybę ir gerumą" (ten pat, 348).
Kiek anksčiau, 1512 metais, per V-jį Laterano susirinkimą, panašiai kalbėjo Egidijus Canisio. Ravenos pralaimėjimas, sakė jis, tik todėl, kad Bažnyčia su svetimais ginklais kariavo. Todėl reikia sugrįžti prie dvasios ginklų, prie pamaldumo, prie meilės. Šiais ginklais Bažnyčia laimėjo Afriką, Europą ir Aziją (Pastor, III/2, 848).
Kaip tik visi 16-jo amžiaus suspaudimai pažadino naujus šventuosius, didžiuosius Bažnyčios reformatorius. Jie su meilės jėga sustabdė plintančią blogio epidemiją ir parodė iš naujo katalikų tikėjimo grožį. Audros ir persekiojimai dar nėra pats blogiausias dalykas. Būtų tik tada liūdna, jeigu jie nebepažadintų naujų meilės didvyrių. Bet taip nėra. Kuo tamsiau, kuo daugiau aukų pareikalaujama iš meilės, tuo didesnis ir gražesnis jos tikėjimas. Kaip gali būti nugalima meilė, jeigu ji tiki į pačią aukos jėgą, į jos laimėjimą? Ji vis žiūri į ateitį ir galvoja, koks gali pasidaryti žmogus ir visas pasaulis po jos aukos, kada ji viską už kitus atiduoda. Todėl ji tikėdama veikia, meldžiasi ir aukojasi. Jai niekada nėra gana. "Dar nieko nepadaryta, jeigu dar yra kas nors darytina" (Pijus XI).
Kada niekas nebesivilia, ji vis dar tiki, kada visi nieko nebeturi, ji vis dar suranda ką nors kitiems duoti. Kada visi pavargsta, ji vis dar suranda ką nors kitiems duoti. Kada visi pavargsta, ji vis dar tebeskuba. Ji daugiau jėgų turi, negu gyvenimas iš jos reikalauja. Visoje Salamankoje nėra tiek pančių, kiek ji negalėtų panešti. Mylintiems niekada nėra per didelės aukos ir per sunkios naštos. Jie vis daugiau norėtų duoti, daugiau norėtų daryti.
Viešpatie Jėzau, duok man tos didžios meilės, kuri visa pakelia. Duok man eiti su meilės jėga ir meilės kantrybe!
10. Amžina
Tikros vertybės tėra tiktai tos, kurios nesuvysta kaip žolė ir nepraeina kaip dūmas, kurios yra amžinos. Daug didžiųjų pasaulio darbų ir garsiųjų žygių išnyksta be jokio pėdsako, kaip praplaukusio laivo kelias. Visa pranyks ir pasibaigs, kas be meilės buvo daryta, be meilės kurta, nors tai būtų pranašystės dovanos, nors tai būtų gražiausieji meno kūriniai, nors tai būtų garsiausieji didvyrių darbai su pasiaukojimu iki mirties.
"Jei aš kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,... jei žinočiau visas paslaptis ir visokį mokslą,... jei išdalinčiau visą savo lobį beturčiams, bet neturėčiau meilės, aš esu niekas".
Tik viena meilė yra amžina, nepriklauso nuo laiko ir kitų sąlygų. Ji "tvirta lyg mirtis" (Giesm. 8, 6). Bet taip pat; kas su meile daroma, su meile kenčiama, su meile aukojama — visa tai taip pat peržengia visas laiko ribas ir palydi žmogų ligi Dievo sosto.
Kaip gera ir ramu tikėti meilės jėga, kad ji ateinančius amžius laimi.
Kristus, mylėjęs savuosius, numylėjo juos ligi galui. Ištverti meilėje!
"Viešpatie, duok mums meilės!" Su tokiu prašymu 1927 m. baigė savo gyvenimą, sakydamas pamokslą, šventas vengrų vyskupas Prohaszka.
"Mylėk ir daryk, ką nori" — "Ama et fac quod vis" (šv. Augustinas).