Spausdinti

pagal kardinolą Suenens

     Šiame "Laiškų lietuviams" numeryje tęsiame kardinolo Suenens pasikalbėjimą, kuriame jis dėsto savo mintis apie vienybę povatikaninėje Bažnyčioje. Pirmoje dalyje kardinolas kalbėjo apie du skirtingus Bažnyčios žvilgius, kurie apsprendžia dvi skirtingas vienybės sampratas ir iššaukia prieštaraujančias reakcijas. Toliau jis aiškino popiežiaus ir vyskupų santykius. Šį kartą kardinolas kalba apie santykius tarp vyskupo ir Dievo tautos, apie reikalą keisti Bažnyčios įstatymus Vatikano II dvasioje.

G. K. K.

3. Vyskupai ir Dievo tauta

     "Jūs teisingai pabrėžiate vienybę tarp popiežiaus ir vyskupų. Ar nereikėtų pabrėžti vienybę tarp vyskupų ir Dievo tautos? Jūs užsimenate apie tai savo knygoje, bet ar nevertėtų tai daug smulkiau atskleisti?"

     Aišku, tai irgi seka susirinkimo logiką. Svarbus pakeitimas Vatikane II buvo padarytas teologinėje perspektyvoje, kada Susirinkimo Tėvai nusprendė pirma dėti Bažnyčios schemoje (Lumen Gentium) skyrių apie Dievo tautą prieš tą, kuris kalbėjo apie hierarchiją. Dar daug metų užtruks, kol tokio veiksmo pastoralinės pasekmės pilnai pasirodys.

"Laiškų Lietuviams” redakcija, administracija ir leidėjai sveikina žurnalo bendradarbius, rėmėjus bei skaitytojus Kalėdų švenčių proga ir linki Dievo palaimos bei pasisekimo Naujaisiais Metais.

     Nuo priešreformacinių laikų visi mūsų vadovėliai apie Bažnyčią hierarchiją statė centre. Tai buvo kaip reakcija protestantizmui, kuris pabrėžė tikinčiųjų kunigystę. Išnešant Dievo tautos idėją priekin, susirinkimas vienu plunksnos pabraukimu aiškiai pasakė, ką visi tikintieji — popiežius, vyskupai, kunigai, pasauliečiai — turi kartu: tą patį krikštą, kuris visus padaro Dievo vaikais, broliais Kristuje, pašventintais Šv.

     Dvasioje. Šiuo gestu hierarchija parodė, kad jų autoritetas yra tarnyba bažnytinės bendruomenės centre, artimoj vienybėj su tos bendruomenės gyvenimu.

     Toks pertvarkymas buvo labai vaisingas. Bažnyčia, kurią matome išeinančią iš krikšto, o ne hierarchijos taško, pirmiausia pasirodė kaip sakramentinė ir mistinė tikrovė, o ne juridinė draugija — kas ji irgi yra. Ji atsirėmė ant savo pagrindo. Dievo tautos, vietoj hierarchijos. Mūsų senųjų vadovėlių piramidė apsivertė, taip kad vienas vyskupas ją apibūdino kaip tikrą "Koperniko" revoliuciją.

     Užtat ir vyskupas turi persvarstyti savo vietą Dievo jam patikėtoje tautoje; jis turi priartėti prie kunigų ir tikinčiųjų; jis turi gyventi, kaip jie gyvena — čia svarbu ir kokius rūbus jis dėvi — išlaikant jam per šventimus Dievo patikėtą autoritetą.

     Tokia nauja vienybė tarp vyskupo ir žmonių pastato mus prieš naujas pareigas. Pasikeitimai tik prasideda. Gana aišku, kad ateityje kunigai ir tikintieji daug aktyviau dalyvaus vyskupo rinkimuose, ką jie ir praeityje darė. Tai turėtų tik sustiprinti juos jungiančius ryšius ir palengvinti bendro darbo ir paklusnumo gyvenimą.

     Po Vatikano II vyskupas atsistoja prieš naujus uždavinius: jis turi mokytis vesti pokalbį su kunigais ir žmonėmis naujose kunigų ir pastoralinėse tarybose. Jis turi atsisakyti paternalistinės izoliacijos ir naujais būdais vykdyti savo autoritetą — nors pats autoritetas nesikeičia, tačiau demokratėj a metodai, kaip susirinkimas aiškiai reikalavo.

     Praeityje autoritetas buvo panaudotas įvairiai. Laikas ir mums suprasti, kad senasis režimas jau praėjo, nors tai ir nereiškia staigaus pakeitimo į parlamentarizmą. Mūsų susirinkimuose nedarysime sprendimo dėl partijos spaudimo, ar didžiumai nubalsuojant mažumą. Verta perskaityti šv. Povilo pirmąjį laišką korintiečiams, su perspėjimais prieš dalinimąsi už Povilą ir prieš Apolo ir Cefą. Credo nenustatysime daugumos balsu. Buriamės draugėn atrasti atsakymą tik vienam klausimui: ko laukia Viešpats iš kiekvieno mūsų, kad pasaulis būtų išganytas? Ta nuomonė turi daugiausia sverti susibūrime, kuris ateina iš kompetentingiausio krikščionio, kuris arčiausias Viešpačiui, kuris imliausias jo išminčiai, kuris atviriausias jo šviesai.

     Vyskupas turi — teorijoje ir praktikoje — pripažinti, kad daugybė problemų šiandien negali būti išspręstos vien tik autoritetingu sprendimu, be kunigų ir pasauliečių paramos.

     Autoritetui, kuris būtų efektingas, reikia pritarimo, gi pritarimas gaunamas, kai suinteresuotieji dalyvauja — ir jų dalyvavimas labai realus, nors reikia jį aiškiai apibrėžti — jei ne galutiniame sprendime, tai bent paruošimo stadijoje. Nebūtinai jų rolė yra dalyvauti nusprendime (decision-taking), bet apsprendimo (decision-making) fazėje. Tokią rolę turime priimti lojaliai ir nuoširdžiai. Tai galioja šeimos ar firmos galvai, ar universiteto rektoriui. Užtenka pastudijuoti laikraščių ar televizijos raportus, kad tuo įsitikintume. Prancūzijos vyskupai gana ryškiai pareiškė 1968 birželio 20: "Atėjome iki taško, nuo kurio jau nėra kelio atgal. Nuo dabar autoriteto naudojimas reikalauja dialogo ir kiekvienam atsakomybės pripažinimo. Kiekvienos draugijos gyvenimui reikalingas autoritetas tik tuo gali būti sutvirtintas".

     Glaudesnis ir veiklesnis bendradarbiavimas tarp vyskupų, kunigų ir žmonių kels ir sunkumų, kai tik pasieksime aktualių sprendimų plotmę. Tą reikia pripažinti. Pavyzdžiui, kunigų ar pastoralinė taryba rūpinasi padėti bažnytinei bendruomenei vystytis ir klestėti. Siūlo vyskupui eilę priemonių, skirtų pagilinti vietinį religinį gyvenimą ir veiklą pasaulyje. Šie kunigai ir pasauliečiai perėjo iš automatiško pasyvumo į gyvą savo atsakomybės sąmoningumą, kurį jiems teikia Šv. Dvasios charizmos. Jie priklauso pasauliui, kuriame nebėra autoritarinio legalizmo. Jiems įstatymas yra protingas potvarkis, vertas paklusnumo kaip tik todėl kad protingas. Kur jie prasmės jau nebemato, ten paties gyvenimo reikalavimai eina pirma įstatymo. Toks galvojimas yra faktas, kurį reikia priimti ir su juo skaitytis.

     Imkime tokį atvejį, kur vyskupas priima bendras išvadas tol, kol jis sprendžia, kad jos yra protingos. Kas atsitiks, kai jam reikės pasakyti, kad prieitų išvadų negalėsime vykdyti, nes dabartiniai bažnytiniai įstatymai neleidžia? Jo paprašys pašalinti kliūtis. Jis turės atsakyti, kad visuotinių įstatymų negalime tuoj pat pakeisti; kad aukštesnis autoritetas neleidžia bandymų, kurie padarytų įstatymus lankstesnius; kol nebus įstatymas pakeistas, jis ima pirmenybę prieš momento aktualius reikalavimus. Tokia padėtis sukelia nerimą. Įtampa tarp lokalinės Bažnyčios ir kurijos augs, jei ši pastaroji pavyzdžiai įsikibusi laikysis savo galių ir varžys laisvą vietinių autoritetų veiklą tose srityse, kuriose šie geriausiai gali nuspręsti.

     Tokioje situacijoje vyskupas negalės vadovauti, pakreipti, kanalizuoti iniciatyvą, kurią jis turėtų pajėgti pasverti ir gerai panaudoti. Jis pasirodo kaip atgyvenusio įstatymo sargas, sustingusios struktūros auka, nepajėgiančios apimti tikrovės dimensijų; taip suparaližuotas, kad negali vystytis pagal laiko ritmą; kaip universalistas, kuris per abstrakčiai galvoja, kad galėtų tikti visiems laikams ir visoms vietovėms.

     Kai kalbame apie vieną vyskupą, nepamirškime, kad yra tam tikrų pakeitimų ar prisitaikymų, kurie negali vieno individo būti įvykdyti, neatsižvelgiant į galimas pasekmes kitoms diecezijoms ar kitoms vietovėms. Problema dar paaštrėja, kai viso krašto vyskupų konferencijos nutarimai atmetami. Neišvengiamai susidaro įspūdis, kad centras blokuoja vystymąsi, kad jis netiki nuoširdžia bendra vyskupų atsakomybe ir kad Vatikano II mintis apie kolegiališkumą ten dar nemato dienos šviesos.

     Dramatiška padėtis: ji sulaiko pastoralinę posusirinkiminio periodo pažangą ir paaštrina protestuojančiųjų tendenciją, kurie, teisingai ar ne, iškelia neribotą fait accompli politiką. Viena, Bažnyčioje turi būti tvarka ir įstatymai su atitinkamomis sankcijomis (atitaisytos bendruose pasitarimuose) prieš nuolatinius prasižengimus, kaip kad yra kiekvienoje save respektuojančioje draugijoje. Antra vertus, gyvenimas nestovi vietoje, ir papročiai, kurie eina prieš įstatymus, įsigali, griaudami įstatymus visose plotmėse. Kurija sunkiai gali palaikyti tūkstančius kodekso nuostatų. Susirinkimui reikalaujant, kanoniškas reikalavimas gauti daugybę leidimų, kuriuos suteikdavo kurija metams, dviejiems ar kartais penkeriems, sumažėjo. Bet vis tiek dar tolimas kelias, kol vyskupas pilnai galės nešti atsakomybę savo diecezijoje.

     Visas šis juridinis formalizmas, kuris bereikalingai palaikomas, trukdo ir klastoja vyskupo pastoralinę veiklą. Ant savo stalo turiu laikrodį, kuris kiekvienu momentu parodo laiką visose pasaulio sostinėse. Nuostabiai išgalvotas. Bet negaliu įsivaizduoti, kokios mašinos reikėtų ant kurijos stalo su kiekvienoje vietoje skirtinga padėtimi, kad tas pats įstatymas atitiktų kiekvieną ilgį ir plotį pasaulyje.

     Kalbame apie dalykus Bažnyčioje, kurie liečia ne tikėjimą, o vietines situacijas, papročių bei kultūrų vystymąsi. Pripažinkime taip pat, kad biurokratija, su savo sunkia mašinerija, egzistuoja kiekviename krašte ir neišvengiamai turi egzistuoti, kur jurisdikcija taikoma visam pasauliui. Kada reikalai ir dokumentai tvarkomi iš tolo, mes visi jaučiame mažesniųjų tarnautojų lėtumą.

     Bet visa tai ir rodo, kaip svarbu šių dienų praktikoje duoti vadžias tokiai Bažnyčios teologijai, kuri jungia vienybę su pagarba įvairumui: tokiai teologijai, kuri buvo išaiškinta pirmojo klausimo atsakyme. Tai atsakytų ir tikrojo realizmo reikalavimams. Trumpai, atrodo, kad tai ir bus kelias, kuriuo turime eiti, kad išeitume iš centralizuojančio legalizmo, kuris slopina dabartį ir pavojun stato ateitį.

4. įstatymai ir gyvenimo pamokos

     "Jūs cituojate šiuos Pauliaus VI žodžius: 'Gyvenimo sėklos, kurias pasodino Susirinkimas Bažnyčios dirvoje, turi augti ir subręsti' (15). Kaip pritaikyti tai būsimo bažnytinio įstatymo išsivystymui?"

     Dabartinė mūsų padėtis yra kebli. Susirinkimas buvo kaip saulė, kuri nutirpdė ledynus, taip kad srovės liejosi per kalnų šlaitus, nešdamos su savimi akmenis, didžiulius medžius ir t. t. Jos bandė prasiveržti ir rasti išėjimą. Chaosas neišvengiamas, tikime, jis tik laikinis. Jį turime sutikti, neprarasdami autoriteto.

     Šiandien, kaip ir visados, mums reikia taisyklių ir įstatymų. Bažnyčiai, kaip ir kiekvienai draugijai, reikia įstatymų, arba kitaip joje viešpataus anarchija. Atsisakyti religinio autoriteto, reikštų eiti prieš pačią Evangeliją. Būdas, tačiau, kaip vystysis su laiku, neužmirštinas.

     Kyla tad klausimas, už kokią laikyseną apsispręsti. A priori, dvi galimybės: arba bandyti sulaikyti kiekvieną srovę, ją užtvenkiant pakeliui, arba bandyti vandenį kontroliuoti, jį vedant ir kanalizuojant platesniuose tarpekliuose. Ši antroji yra vienintelė išeitis: ji reikalauja, laukia gilaus įžvelgimo, nes padėtis banguoja ir labai neaiški. Svarbiausia, turime nesuklysti, nustatydami diagnozę, kas sukelia šiuos reiškinius.

     Susirinkimas kaltas? Yra žmonių, kurie mato Susirinkimą kaip visų problemų šaltinį. Iki tam tikro laipsnio tai tiesa. Susirinkimas, be abejo, pradėjo atšildymo procesą. Bet kur yra tirpimas, ten buvo ir suledėjimas. Ir tai reikia neužmiršti. Ledynas trukdo augmenijai augti: jo pats nepajudėjimas yra priespauda. Mūsų įstatymų leidimas buvo — ir vis dar yra — aliarmuojančiai atsilikęs nuo gyvenimo vystymosi.

     Sugaištos ir neišspręstos problemos. Evangelija mus moko, kad subata žmogui, ne žmogus subatai. Per ilgai buvome užmiršę, kad žmogus yra gyva būtybė. Su dideliu nustebimu staiga sužinojome, kad šių dienų žmogus nėra vakarykštis žmogus, nėra ta pati ir jo bendruomenė, kurioje jis gyvena.

     Šuoliais besikeičiančiame pasaulyje, kur kiekvienas dešimtmetis pradeda naują šimtmetį, yra didelė psichologinės dislokacijos rizika — ypatingai kai mes turime pasivyti dideliais šuoliais prabėgusį laiką, kuris kartais skaičiuojamas šimtmečiais. Tai ir sukelia maišatį, kuri didele dalimi kyla dėl neišspręstų problemų, kurios kaip milžiniškas potvynis mus užplūsta.

     Šiandieną suprasti iš vakar dienos. Stovime prieš modernųjį žmogų. Jo kita antropologija, kita vertybių skalė, kitas mentalitetas. Jis jaučia savo asmeninę vertę; savo teises kaip žmogus, savo nepaneigiamą są-žinės laisvę. 1969 metų žmogus ir krikščionis atmeta kai kurias procedūras (ar jų stoką) ir, ginčo atveju, nori viešai būti teisiamas savo lygiųjų. Tereikia prisiminti vienbalsį nepasitenkinimą, su kuriuo spauda visame pasaulyje pasitiko Illicho klausimų paskelbimą, kurie naudojo praėjusių šimtmečių metodą, kad tai suprastume.

     Šis vienas pavyzdys nurodo senojo bažnytinio įstatymo opresyvinę prigimtį juridiniuose reikaluose. Kiek daug "talmudiškų" nuostatų ir kazuistinių sprendimų, sunkiai tikimų šiandien, buvo uždedama, ir kartais per šimtmečius, Romos Kurijos kontrolėje.

     Tokį spaudimą turime suprasti, jei norime suvokti dabartinės reakcijos priežastis ir jėgą. Kitaip esame pasmerkti pokalbiui tarp kurčiųjų. Niekas negali suprasti prancūzų revoliucijos ar rusų revoliucijos, nepažindamas, kokius režimus jos naikino. Aišku, tuo nepateisinami visi jų metodai ar veiksmai. Lygiai ir Bažnyčioje apie reakciją galime spręsti tik ryšyje su senąja padėtimi. Suprasdami šį faktą, pradedame greičiau judėti priekin, užjausti jaunimo ilgesį autentiškumui — jie juk yra pasaulio ateitis. Čia yra kitas dalykas, kurį neužmirškime, nebent norėtume kito pokalbio tarp kurčiųjų — tarp skirtingų generacijų.

     Slegiantis formalizmas. Jei norime suprasti dabartinį gilų troškimą pilnesnei tiesai, lankstumui, atvirumui, prisitaikymui — evangeliškajai Dievo vaikų laisvei, kaip kalba Evangelija — turime pajusti per skaitlingų įstatymų naštą su bauginimu sub gravi (t. y. kad yra sunki nuodėmė juos sulaužyti). Aš galvoju apie daugybę potvarkių bažnyčios įstatyme, kurie kunigų ir tikinčiųjų sąžinėms uždeda sunkios nuodėmės bausmę.

     Sub gravi, skaityti knygą indekse (Descartes, Flaubert, Rosmini).

     Sub gravi, išleisti vieną valandą brevijoriuje.

     Sub gravi, nesilaikyti penktadienio abstinencijos.

     Sub gravi... galėtume eiti toliau ir toliau.

     Ir kaip dažnai šios sankcijos buvo piktnaudojamos ne Dievo įstatymams apsaugoti, o kurijos padarytiems disciplinos potvarkiams!

     Galėtume sudaryti gana gerą mirtinų nuodėmių katalogą, kurios per šimtmečius buvo tokiomis paskelbtos ir kurios ilgainiui išnyko, kai geriau pažinome žmogų, psichologiją ir realųjį gyvenimą. Sunku visa tai nepalyginti su Viešpaties žodžiais: "Mano jungas saldus ir mano našta lengva".

     Imobilizmas liturgijoje. Taip pat pradedame išjudėti iš šimtmečių ilgo imobilizmo liturgijoje. Kol lotynų kalba, kaip Noės rūbas, dengė visus anachronizmus ir klaidas prisitaikyti, jie galėjo praeiti nematomi. Dabar sužinojome, kad neužtenka tik išversti tekstą į gyvąją kalbą, kad jis būtų prieinamas 1969 metų krikščioniui; reikia transponuoti, išversti ryšium su skirtingom kultūrom ir t. t. Tam reikia laiko, kūrybingumo ir studijų.

     Tai nėra anarchijos ar nekontroliuojamų eksperimentų klausimas. Greičiau čia reikia gyvo žmogaus gyvenimo supratimo pačiose gelmėse, nuoširdžių ir vertingų troškimų, bandant išreikšti kalba, kurią kiekvienas žmogus supras, kaip atsitiko per pirmąsias Sekmines...

     Mes nusikaltome pasyvumu, tingėjimu ir taip pat stoka vaizduotės. Vėlu, bet supratome. Turime rūpintis, kad pamoka nebūtų veltui.

     Vargiai reikia minėti daugybę rubrikų— dabar jos apkarpomos — kurios aprišo liturgiją kaip Lozoriaus marškos, apsaugoti nuo gyvo žmonių dalyvavimo... Kiti juridizmo pavyzdžiai:

     Vienuoliško gyvenimo bendruomenėse kiek taisyklių, sustingusių, atgyvenusių, paraližuojančių papročių!

     Visą knygą galima parašyti apie praktiką Bažnyčioje, kaip moteris traktuojama, tarsi ji būtų vaikas...

     Ir pagaliau platusis bažnytinių įstatymų laukas apie moterystę, kur juridinis mentalitetas per daug vadžias turi savo rankose. Šiuo metu "Canon Law Society of America" pradėjo svarbų darbą su mintimi pataisyti tuos perdėjimus ir atidaryti duris reikiamam pastoraliniam prisitaikymui, kad užtikrintų individo sąžinei pagarbą ir jos pirmenybę kai kuriais su įstatymu susikirtimo atvejais. Čia dar yra daug darbo.

     Šie pavyzdžiai nėra istorijos rašymo nei pilnas problemos studijavimas, o tik bandymas atskleisti "status quo ante", t. y. iki šiolaikinę padėtį, ir kodėl dabar reaguojama prieš centrą, iš kurio tokie įstatymai išėjo ir vis dar išeina. Pavyzdžius dauginam ne dėl pasitenkinimo; vienintelis noras yra išaiškinti tirpstančių ledynų sroves, kam palyginom visa tai, kas dabar vyksta.

     Teologų priespauda. Tiesumas reikalauja, kad žodį kitą pasakytume ir apie teologų opresiją, kuri sustabdė kai kuriuos tyrimų projektus, opresiją, kuri ateina iš tų, kurie jaučiasi turį ortodoksijos monopolį (kuris jiems sutampa su nustatyta skolastine filosofija, kurią jie bandė — bendrai nesėkmingai — visam susirinkimui uždėti). Galėtume geroką Romoje dėstytų tezių sąrašą išskaičiuoti, kurios vakar ir užvakar kaip vienintelės galiojančios buvo dėstomos. Susirinkimo Tėvų buvo nubrauktos.

     Gerai žinome mūsų garsiųjų teologų kryžiaus kelią, kuriuos įtarė, jei pozityviai nepasmerkė, šios teologijos vardu: Rahner, Congar, Murray, de Lubac...; nesakant nieko apie tuos žmones, kurie anksčiau buvo "herojai": kardinolas Mercier, kurį kurija tuo laiku įtarė modernizmu; Don Lambert Baudin, kurio erezija buvo ekumenizmas; ir T. Lebbe, kurio nusikaltimas buvo, kad jis gynė kiniečių tautos kunigus, įskaitant vyskupus ir kardinolus.

     Galėtume išskaičiuoti ir Biblinės Komisijos nuostatus kaip autoritatyvius, kurių šiandien niekas nepalaikytų, nekalbant jau apie veikalus, kurie atsidūrė indekse, kurie ilgainiui buvo išimti, pvz. Rosmini'o knyga Penkios Bažnyčios žaizdos, kurios gera dalis ir šiandien dar yra aktuali. Ne tai yra skaudu, kad žmogus suklysta — errare humanum est, tai pagaliau žmogiška — bet visa sistemos praktika, kuri užstoja kelią laisvei moksliniuose tyrimuose ir nepripažįsta žmonėms teisės save apginti. Tai nereiškia, kad nereikia budėti, o tik tai kad šiandien turime rasti tinkamesnius metodus tai padaryti.

     Kiekvieną punktą būtų galima toliau vystyti, kad šią "skundų knygą" vis dar reikia prisiminti, ypatingai kad vakar dienos klaidos nepasikartotų vėl rytoj. Galvoju apie šių dienų teologus, kurie susirūpinę laisve moksliniuose tyrinėjimuose, kurie neperseniai išleido pareiškimą (ne su kiekvienu žodžiu aš ten sutinku), savo susirūpinimą dalykais, kurie nėra tik įsivaizdavimas.

     Susirinkimo istorija vis dar gyva mūsų atmintyje: tai buvo, didele dalimi, atspari ir gudri kurijos mažumos kova prieš Susirinkimo Tėvų daugumą už atvirumą. Pirmasis epizodas toje istorijoje buvo kardino lo Liénart įsiterpimas, prancūzų hierarchijos vardu, ir kardinolo Frings, vokiečių hierarchijos vardu, kuriedu atmetė iš pradžių priešsufabrikuotas komisijas, pateiktas vyskupų balsavimui. Suminėsime kaip simbolinę vieno kurijos vadovo pastabą, kuris bandė varžyti diskusijų laisvę, pareikšdamas, kad schemos, paruoštos prieš Susirinkimui prasidedant esmėje turi būti priimtos, — ir gali tik detalėse būti pakeistos... nes popiežius jas patvirtino; bet jis užmiršo pridėti, kad popiežius jas aprobavo tik kaip medžiagą kuo laisviausiom diskusijom. Buvo daug ir kitų panašių epizodų, kurie, neperdedant, buvo tikras kryžiaus kelias, kovojant už laisvę Susirinkime!

     Žvilgsnis į ateitį. Visa tai praeityje. Jūs klausėte apie naujojo bažnytinio įstatymo ateitį. Leiskite pirmiausia pasakyti: galime tikėtis, kad naujasis, dabar ruošiamas kodeksas išvengs visos eilės senų kliūčių. Ar jis palies mūsų problemas teologines ir pastoralines šaknis? To nežinome, dėl to dar nesame tikri.

     Tarp klausimų, kuriuos reikia persvarstyti, priklauso ir kurijos vieta Bažnyčioje. Kanonistai klausia, ar po Vatikano II kuriją laikyti vien tik popiežiaus vykdomuoju organu, ar praplėsti savo žvilgsnį ir kuriją įpinti į vyskupų besivystantį kolegiališkumą, kartu su popiežium ir jam vadovaujant.

     Septynių reziduojančių vyskupų paskyrimas kiekvienai kongregacijai, atrodo, yra žingsnis ta kryptimi. Lieka pergalvoti šio bendradarbiavimo išdirbimą, kad toks patvarkymas būtų efektingas...

     Raktinis principas naujojoje Bažnyčios teisėje. Problema visgi pasilieka: ką daryti, kad šis naujasis įstatymas nebūtų negyvas gimusis, pralenktas gyvenimo judėjimo, kada jis pamatys dienos šviesą? Specialistų paruoštas, jis atsakys Bažnyčios ir pasaulio reikalams, jei jis susilauks visos Dievo tautos nuolatinio ir gyvo priėmimo.

     Šiuo laiku kenčiame nuo aiškaus nesutarimo tarp gyvenimo ir savo juridinių taisyklių, kurios daugiau nebesutampa su juo. Mūsų Bažnyčios įstatymas ateina iš 1917 metų; kaip galima užsitikrinti, kad toks nerangumas nepasiliks vėl ateityje? Komisija turėtų būti paskirta periodiniai peržiūrėti. Tikėkimės. Kaip išlaikyti nuolatinį ryšį su Dievo tauta, kad tie įstatymai būtų įgyvendinami? Tai irgi reikėtų rimtai apsvarstyti.

     Kad įstatymas ir gyvenimas eitų tuo pačiu žingsniu ir vienas kitą remtų — įstatymas juk yra dėl gyvenimo, o gyvenimas atsiskleidžia tvarkingoje aplinkoje — atrodo, kad pagrindinė sąvoka yra subsidiariškumas: aukštesnis autoritetas turėtų niekuomet bet kokioje plotmėje, nesiimti ant savęs tai, ką žemesnis autoritetas paprastai pats gali nuspręsti: įstatymai, kurie visiems galioja, turėtų duoti rėmus, ne galybę detalių, nes vienybę nereiktų maišyti su prievarta vienodumui.

     Juo geriau galės individualios Bažnyčios išsiaiškinti konkrečiose sąlygose įstatymo rėmus, tuo bus tvirtesnis ir efektingesnis autoritetas. Kaip minėta, šiuo laiku kenčiame, kad neįmanoma kai kurių bendrųjų įstatymų vykdyti, nes jie nesuspėja eiti su gyvenimu ir jau neatitinka bendruomenės religinio ir kultūrinio vystymosi stovio.

     Nėra sunku pramatyti, kad naujojo bažnytinio įstatymo ateitis priklausys, kaip pritaikysime subsidiariškumo principą, principą, kuris taikomas bet kokiam geram socialiniam veikimui. Pijus XI jį iškėlė jau Quadragesimo Anno laikais; Jonas XXIII savo enciklikoje Mater et Magistro. Šis principas buvo prisimintas pirmajame vyskupų sinode ir priimtas kaip teisingas — bet teorijoje.

     Naujojo bažnytinio įstatymo likimas priklausys nuo to, kiek, persunktas Vatikano II dvasia, jis išreikš įstatymuose Bažnyčios teologiją, apie kurią buvo pirmiau kalbėta ir kuri esmėje remiasi subsidiariškumu.