Spausdinti

ŠEIMA

Stebint vedusiųjų gyvenimą, matant kai kurias (kartais net senelių) vedusiųjų poras einant drauge ranka rankon, o kitas (kartais ir visai jaunas)vienas kitą stumiant ar tempiant, ne vienam kyla klausimas...

     Kuo remiasi dviejų žmonių gyvenimas nuo tos valandos, kai nuskamba pati seniausia jaunosios atsisveikinimo daina: “Jau, jau, bernužėli, dabar tavo valioj...”

     Nekalbėkim apie tuos pirmuosius mėnesius, kurie prilygsta trumpam sapnui ir sunkiai išsakomi. Gal tik dvi žilos galvos kartais byloja apie metų tėkmę ir akių blizgesiu prisiminimuose išduoda žemiško rojaus atradimą.

     Bet kas toliau? Kai dainos aidas išblėsta? Ar vedybiniame gyvenime būtinai vienas turi įtempęs vadeles valdyti, kad vežėčios riedėtų? Jungas atitenka nuolaidžiajam.

*  *  *

     Valdymo noras slepia užsilikusią baimę, nors valdantysis — vyras ar moteris — aiškiai galvoja, kad tuo parodas savo stiprumą bei pajėgumą. Galvosena, kad tik dominavimu galima apsaugoti savąjį “aš” yra labai klaidinga. Vis laikytis vien savo nuomonės ir reikalauti vien savo norus išpildyti, neatsižvelgiant į kitą, yra asmens žlugimo kelias. Asmuo, įpratęs skaitytis tik su savo norais ir nuomone, sunkiai įsivaizduoja kito padėti. Taip iškyla įvairūs ultimatumai, kurie tolina vieną nuo kito. Neišspręstos problemos, neišsikalbėtos mintys sukelia pradžią dviejų susituokusiųjų žlugimui.

     Vienintelė išeitis — tai abiejų asmenų gera valia ir atvirumas. Atvirumas pasisakyti ar išklausyti kito nuomonę, ieškant kelių abiejų gerovei. Tuo nebus pažeidžiama kito skirtinga galvosena, bet puoselėjama savęs palenkimas abiejų gerovei. O ar tai kaip tik nėra pagrindinė susituokusiųjų atsakomybė?

*  *  *

     Sėkmingiausias susituokusiųjų sugyvenimas pastebimas, kai jis remiasi draugyste.

     Lengva aprašyti vietą ir laiką, kur meilės žaibas trinktelėjo. Bet kur draugystės pradžia? Ir žaibai, ir perkūnijos jos apybraižai svetimi.

     Draugystė gimsta tuo metu, kai išgirsti kito asmens pasisakymą, visiškai atitinkanti savajam. Juk vaikščiojai vienas, dažnai ieškodamas ir netikėdamas, kad žemėje yra asmuo, atitinkąs tavąjį palinkimą gėriui, ironiją nuosmukiui.

     Mintinai gali išskaičiuoti dorybes, kurios priklauso draugui. Kas reikale padės, ligoje slaugys, užgautą atjaus? Bet draugas irgi turi teisę aštriai pasakyti. Iš jo lūpų klaidos papeikimas kitaip nuskamba. Ir jam atleidžiam užmiršimu.

     Taip susituokusieji per draugystę mokosi prasmingiau gyventi.

*  *  *

     Yra atvejų, kai draugystė sunkiai pasiekiama. Štai, pavyzdžiui, vyras praleidžia visą savo gyvenimą, uždirbdamas duoną, o jo žmona išnaudoja laiką save praturtinti: lavinasi muzikoje, mene, literatūroje. Tokiame atvėjuje vyras atrodys labai neišsilavinęs kultūringos moters draugystėje.

     Padėtis gali būti ir kitokia. Pavyzdžiui, vyras kyla savo profesijoje, darbe; domisi ir besikeičiančia aplinka, o žmona tingi ir lieka atsilikusi, mažai kuo besidominti. Ar šitokioje padėtyje gali draugystė klestėti?

*  *  *

     Tikrai, tarp dviejų taip arti viens kito gyvenančių vedusių asmenų turi būti kažkokia lygybė — autoriteto, moralės, net inteligentiškumo. Ta lygybė pasiekiama viskuo besidalinančia draugyste. Kuo didesnė draugystė, tuo didesnė lygybė. Kuo mažiau draugystės, tuo didesni plyšiai tarp viens kito. O kai abiejų draugystės vietą užima vieno diktatūra kitam, kur vienas valdo, o kitas jungą neša, ten nėra nei dalinimosi, nei lygybės — o tik žlugdanti vergovė.

     Vedybos — ne jungas, bet draugystė.

Gailutė Valiulienė