TIK SIUVĖJAS NUSTATĖ DIAGNOZĘ . . .

     Žmogus ieškojo mediciniškos pagalbos, nes nuolat jam raibavo akys ir skambėdavo ausyse. Vienas iš daktarų, apžiūrėjęs jį, patarė išoperuoti tonsilus. Deja, operacija nieko nepagelbėjo. Jis kreipėsi pas kitą gydytoją. Buvo patarta ištraukti visus, dar likusius burnoje dantis. Ir tai buvo padaryta, bet jam vis vien akyse raibuliavo ir ausyse skambėjo.

     Kreipėsi žmogelis į trečią gydytoją. Šis gi — trumpai drūtai — jam pasakė:

     —    Jūs beturite gyventi tik šešis mėnesius...

     Ir — ką gi? Belieka tik ruoštis mirčiai. Kadangi žmogelis turėjo susitaupęs pinigų, tad nutarė “poniškai” pagyventi nors tuos šešis mėnesius. Nusipirko juodą limuziną, pasisiuvo trejetą gerų kostiumų ir užsisakė keletą geros rūšies marškinių pas gerą siuvėją.

     Siuvėjas jo klausia:

     —    Koks jūsų apikaklės numeris ir koks rankovių ilgis?

     —    15 - 34, — atsakė šis.

     —    Okay, mes pasitikrinsim, — pratarė siuvėjas.

     Patikrinęs gi sako:

     —    Jūsų apikaklė turi būti 16, o rankovės tvarkoj.

     —    Bet aš visą laiką dėvėjau marškinius su 15 nr. apikakle, — spyrėsi šis.

     —    Ach, taip? O jums akys neraibuliavo ir ausyse neskambėjo nuo to? — užklausė siuvėjas...

     —    O, taip... taip... — tik sumikčiojo šis...

NEBĖR KAIP GINTIS

     Teisėjas kaltinamajam:

     —    Jau galutinai išaiškinta, kad kumštimi išmušei baro patarnautojui du dantis, viešbučio savininkui išsukai ranką ir tris policininkus, norėjusius patį sutvarkyti, paguldei į ligoninę. Dabar — ką gali pasakyti, norėdamas save apginti?

     —    Jei tada nepajėgiau galutinai apsiginti, tai dabar kalbėti apie apsigynimą — tuščias burnos aušinimas... Belieka tik apgailestauti, kad tuomet nusilpau...

LIETUS IŠGĄSDINO

     Vyras, griebęs būtiniausius savo daiktus, subloškęs juos į lagaminėlį, mėgina išgąsdinti savo žmoną:

     —    Jau seniai per toli esi nuėjusi. Šis bus paskutinis mudviejų barnis! Traukiu į platųjį pasaulį, kur jo padugnėse, pavojinguose džiunglių tankumynuose, smėlio dykumų uraganuose ir audringose jūrose užmiršiu tave...

     Smarkiai trenkęs durimis, nėrė laukan, bet... po poros minučių grįžo atgal, numetė lagaminėlį kampan ir sako.

     —    Tikrai tavo laimė, kad lyja...

ŽMONOS IDĖJA

     Budapešto hipodrome vienas karštas lošėjas pastatė dešimtį florintų už arklį, vardu Dykaduonis, ir laimėjo keletą tūkstančių.

     —    Kas tau pasakė, kad reikia statyti už Dykaduonį — nustebintas jo laimėjimu, klausia jį bičiulis.

     —    Žmona... — sako laimėtojas. — Tai buvo jos paskutinis žodis, kai pasakiau, kad einu žiūrėti lenktynių.

ŠUO — DRAUGAS

     Kiniečių priežodis teigia, kad šuo laikomas geriausiu žmogaus draugu gal kaip tik dėl to, kad žmogui niekad neduoda patarimų, niekad nemėgina pasiskolinti iš jo pinigų ir... neturi uošvienės.

Parinko Pr. Alš.

REDAKCIJOS ATSAKYMAS

     Brazilijos lietuvių savaitraščio “Mūsų Lietuvos” redakcija 1968 m. gruodžio 6 d. atspausdino sekančio turinio atsakymą vienam skaitytojui: “Tamstos atsiųstąjį redakcijai ATVIRĄ LAIŠKĄ negalime spausdinti, nes pridėjote vieną žodį: “KONFIDENCIALIAI” ir jį pabraukėte”.