AKIRAČIAI

     Kokia keista ir nepatraukianti šio rašinio antraštė. Kas nutiko jos autoriui? Kaip jis drįsta viešai mesti tokį nevykusį iššūkį? Šiandien, kai dauguma mūsų esame susirūpinę, kad tas kasdienis gyvenimėlis kaip tik dar lengvėtų, dar gerėtų, štai, atsiranda balsas, toks lyg netikras, toks priešsrovinis, nevykęs. Be abejo, kiekvienas skaitytojas turi neginčijamą teisę skaityti tik tai, ką jis mėgsta, kas jam patrauklu ar įdomu; todėl, regis, nebus nieks įžeistas, jei ir šios mintys čia bus išspausdintos.

     O apie tai kalbėti jau beveik verčia reali kasdienybė. Įsikūrėme gerai, pralobome, nutukome. Nebeišgalvojame, kokių dar linksmybių išsigalvoti, kad tik savąjį gyvenimą padarytume dar linksmesnį, kartais net ir nuotykingesnį, persūdytą pikantiškumu. Visa imame, kaip savaime suprantamą ir užtikrintą dalyką. Tautos ir pasaulio skauduliai vis mažiau mums rūpi, mažiau girdimi įvairūs nusiskundimai ar net ir pagalbos šauksmai. Svarbu, kad tik niekas nedrįstų drumsti mūsų ramybės, nesikėsintų į turimus patogumus, neretai net ir į tikrą liuksusą.

     Esmėje, aišku, juk nieko blogo. Visa uždirbta doru būdu, savo sugebėjimu, darbštumu ir pareigingumu. Aukštas gyvenimo lygis gyvenamojo krašto aplinkoje juk verčia ne vieną pasitempti, neretai ir persitempti, kad neatsiliktų nuo kaimyno, bičiulio, pažįstamo. Ekonominė gerovė, nežiūrint visų infliacinių reiškinių, įtraukia kiekvieną, kuriam tik užtenka sveikatos ir bent kiek asmeninės ambicijos. Visa tai juk nebūtų bloga, gal net būtų vertinga ir sektina, jei tie visi prabangos reiškiniai nebūtų palietę ir mūsų moralės, kuri, deja, neretu atveju jau pastebimai pradeda šlubuoti.

     Bene pirmiausia pastebima —- tai vis nykstanti, menkėjanti dėkingumo dvasia. Imame visa, palyginus, taip lengvai, dažnai užmiršdami padėkoti Tam, nuo kurio juk priklauso kad ir menkiausias plauko kritimas nuo mūsų galvų. Kalėdų naktį trys astronautai, pasiekę mėnulį ir apačioje matydami mažytį žemės rutuli, besisukantį kosmoso platybėse, nerado nieko geresnio, kaip viso pasaulio akivaizdoje išpažinti savo tikėjimą ir dėkingumą, skaitydami Šv. Rašto ištraukas apie pasaulio sukūrimą.

     Religinės ar šeimyninės šventės jau po truputį pradeda blankti. Kaip sakoma, “nustoja savo esmės”. Čia slepiasi kiek kitokia tikrovė, nes, pasirodo, “esmė” yra ta, kad šventiniai vaišių stalai jau nieko nebeimponuoja, nieko nebepatraukia. Kasdien juk valgome ir geriame tai, kas anuomet tegalėdavo būti rezervuota tik šventiniam stalui, kuris vis jau prisidėdavo ir prie iškilesnės švenčiu nuotaikos sudarymo. Todėl nėra ko ir stebėtis, kad mums šventės jau žymiai mažiau šventiškos atrodo. Baigiame pamesti tą padėkos jausmą, užmiršdami ar net ir nenorėdami žinoti, kad pasauly dar milijonų milijonai žmonių kenčia alkį, šaltį ir visus kitus nepriteklius.

     Šiame kontinente yra labai prasminga ir tikrai gili šventė — Padėkos diena. Bet mes jos, galima sakyti, kaip ir nepripažįstame. Priimame ją kaip mielą nedarbo dieną, bet tai ir viskas. Ar daug kas iš mūsų tą dieną atsilanko šventnamyje, jei ne ištisoms pamaldoms, tai bent trumpai maldai — padėkai? Ar neužtenkamai malonių, gėrybių, sau ir savo šeimoms, artimiesiems gauname? Ar jau užšalo mūsų burnose ir mintyse padėkos žodžiai? Sunku prisiversti pagalvoti, bet, kas žino, gal tos visos saldžios, lengvos ir nerūpestingos dienos gali daugiau negerėti, bet, priešingai, staiga imti blogėti. Ar esame pasiruošę tokiai galimybei? Tikriausiai, ne. Juk tas taip netikra ir neaktualu šiandien, kai civilizacijos patogumai vis žada naujų naujovių, dar didesnių patogumų naujai gimstančiame robotų ir mygtukų pasaulyje, kuriame visiems užteks vietos, tik tos vietos pradeda trūkti . .. Dievui.

     Ne veltui juk ir šūkiai raivosi — vis dažniau matomi ir skaitomi, kad Dievas yra miręs, kad religija yra opiumas masėms. Kai ką tas labai patraukia, nes tai reiškia mažiau pareigos, mažiau varžtų, mažiau bet kurių įsipareigojimų, iš karto net ir nejaučiant, kad žmogaus dvasioje liekasi tuomet tik gili tuštuma. Duona, balta ar kitokia, ir žaidimai patenkina išlepusį skonį, žmogiškąsias jusles. Bet kas liekasi po to? Po to, kai jau įmantriausi patiekalai išragauti, brangiausi gėrimai išbandyti! Gyvenimas ir toliau sau ritasi nusistovėjusia vaga, tik mums užmirštant vieną, bet svarbų teigimą apie tai, kad kam daugiau duota, iš to daugiau ir bus pareikalauta.

     Gal po šių minčių, tegu ir prabėgomis aptartų, jau bus bent kiek lengviau suprasti ir šio rašinio keistąją antraštę.

Al. Gimantas

Nuotrauka Algimanto Kezio, S. J.