JAUNYSTĖ
Iš Elizos dienoraščio
Penktadienis
Geso paskutinė vakaro žara. Rausvu dangaus pakraščiu, besiliečiančių miško, pynėsi smulkios medžių šakelės, išryškindamos prigesusi foną.
Užsimečiau kava ir cigaretėmis pakvipusį paltą, nuo rašomojo stalo nužėriau savaitės dulkes, prigesinau didžiąsias šviesas ir protekine bėgau pro duris.
— Panele Eliza, ko taip skubat? Čekio nepasiėmėt. Gal pamiršot, kad penktadienis?
— Ne. Nepamiršau. Savaitės inercija veikla.
— Gal cigaretę, ar dar vis neįpratote?
— Ačiū. Neįpratau ir, manau, neįprasiu. Kai grižtu iš įstaigos, paltą pakabinu ant šakos, — atsakiau bespalviu tonu.
— Atrodot prislėgta. Nuovargis ar kas kitas?
— Gal ir taip, — atsakiau, nekeisdama tono spalvos.
— Pailsėkite, atsigaukite per savaitgalį, — pridėjo įstaigos viršininkas, mandagiai praverdamas duris, pro kurias išslinko pilkas dūmų kamuoliukas, o veidą palietė gaivi oro srovė.
— Ačiū. Bandysiu. — įtraukusi kaklą į palto apikaklę, lyg vejama, pasileidau gatve. Pailsėti... per savaitgalį. Bet kaip? Negi išimsi širdį ir padėsi ant pagalvės. Graudulys, kaip kietas raktas, sukabino širdį ir jau, rodos, siekia gerklės, tik ims, spustels — ir nėra tavęs.
Ir ko gi man trūksta? Ko ta širdis taip kaista?... Jis taip nuoširdžiai sako: “Pailsėk”. Ir kaip, rodos, besislepiu, vis pastebi, kai esu liguista, nuvargusi. Kartais galva, rodos, plyšta nuo skausmo, bet kai neprašomas pasako: “Eik namo. Tik rytoj po pietų pertraukos atsirask. Pagulėk, paimk vaistų. Neimk visa taip giliai į širdį. Susprogdinsi ją”, ...tada po tų žodžių, lyg aspirinais apkabinėtų, taip ir pajuntu galvoj palengvėjimą.
Protingas ir geras, bet... ar man to gana... ar galiu sustoti ties juo ir pasilikti? Ne... O gal man tik taip atrodo? Gal mano širdžiai užtektų jo vieno? Ne... ne... tikrai ne. Tai būtų baisu sustoti ties vienu... amžinai... tai savos rūšies kalėjimas... Mintys svilino smilkinius, širdis, kaip peliukas urve, cypė.
Kaip paprastai, penktadieniais, grįždama iš darbo, užsuku pas senuką, o šiandien vos neprabėgau pro jo duris. Net gėda pasidarė, kai atsitrenkiau į akligatvį. Dar gerai, kad už jo lūšnos baigiasi gatvė ir buvo į ką atsitrenkti.
— Labas vakaras, tėtuk. Kaip jaučiatės?
— Sveikutė, panele Eliza. Kaip gi pati laikaisi? Šį vakarą daug ko nedaryk. Tik arbatos stiklinę. Lovą pats perklojau, o dulkes palikime veislei. Kai bus per daug prisiveisę, praversiu langą, ir vėjelis išvaikys.
— Tėtuk, kodėl nenori, kad pavaikyčiau dulkes?
— E, ką čia su jom prasidėti. Kiek jau čia beliko, iki visas pavirsiu į dulkes. Ta širdis, kaip supuvus lepšė — vos begaliu atsikvėpti.
— Tai va, tėtuk, su tokia lepše dar pats lovą klojate.
— Mat norėjau jums laiko sutaupyt, o tuo pačiu ir sau. Kai ateini, tai vis va — bėgi ir bėgi. O taip norėčiau, kad šiandien prisėstum valandėlę, turiu šį tą pasakyti.
— Gerai, tėtuk. Mielai pabūsiu. Šį vakarą niekur neskubu.
— Matai ten kampe skrynutę? Šis raktukas nuo jos. Atidaryk.
Daug kartų tvarkydama senuko kambarį, valydama dulkes nuo lietuviškais raštais išpiaustytos skrynutės, galvodavau: Kas toje dėžutėje? Visas senuko butukas su kiekvienu plyšeliu ir užkampiu man buvo savas, kaip seniai dėvimas rūbas.
Paėmiau pajuodusį raktuką, pakabintą ant ašutinės pynutės, ir drebančia širdim bandžiau rakinti. Ką rasiu? Gal auksinių? Gal supelėjusių popierinių monetų? Kaip nejauku, jei rasiu brangenybių... Senukas atrodė neturtingiausias ir labiausiai užmirštas žmogus visame mieste...
Pritūpusi ant grindų, krapščiau spynelę. Pagaliau ji trakštelėjo, prasižiojo ir aš šalstančiom rankom atkėliau dankteli, prasiveržė senumo ir pelėsių kvapas. Dėžutė buvo suskirstyta skyreliais. Kiekvienas skyrelis pritaikytas atskiram reikalui. Viskas suplanuotai ir dėmesingai sudėstyta, tvarkingai sulyginta. Pastačiau dėžutę ant kėdės, o pati atsisėdau ant lovos krašto. Senukas pasispyrė aukštyn, atsirėmė į pagalvius, su rankove nubraukė nelauktai atsiradusį ašarų kamuoliuką ir pradėjo “testamentinį” patvarkymą.
— Panele Eliza, šitoje dėžutėje yra brangiausias mano turtas, ką aš turiu šiame pasaulyje. Šitam skyrely laiškai nuo žmonos. Čia nuo dukrų. O čia va, nuo vyriausio sūnaus, kuris, išvykęs į pogrindį, man rašinėjo, davė nurodymus, kaip praktiškai vykdyti jų planus. O aš tai atlikti gebėjau, nes tada jau buvau peršokęs šeštą dešimtį, ir buvęs kariu dviejuose karuose. Čia yra jo ir mano “kariškos paslaptys”, kurios buvo šventai saugomos ir tiksliai vykdomos.
— O kas čia? — paklausiau, keldama didelį pluoštą popierių, perjuostą tautinių spalvų juostele.
— Čia atsiminimai “Ką mačiau pragare” ir ką jaučiau, kai vaikščiojau ant mirties briaunos. Panele Eliza, noriu padaryti testamentą, ar prižadi man būti to testamento vykdytoja?
Be žodžio palenkiau galvą ir paspaudžiau ranką. Senukas lengviau atsiduso ir tęsė toliau. Dabar visa sudėk į vietas, užrakink dėžutę ir padėk po mano lova. Raktuką paimk su savim. Kaip pati žinai, mano dienos eina prie galo. Kai aš mirsiu, visa, kas yra toje dėžutėje, o ten yra mano gyvenimas, kurio mirtis nesunaikins, išimk ir paleisk dūmais, kad jie pasektų mane.
— Tėtuk, — tariau susijaudinus, — kodėl nori paleisti dūmais? Juk užrašus būtų galima atspausdinti.
— Atspausdinti?! Ne! Ne! Jei nepažadi sudeginti, aš negalėsiu ramiai numirti.
Jo lūpų kampučiai skausmingai virpėjo, akys maldaujančiai kreipėsi į manąsias.
— Tėtuk, kodėl būtinai sudeginti, kodėl?
— Ar nori žinoti kodėl? Ar nori, kad pasakyčiau? Ar nori?
— Žinoma, noriu.
Galvą patogiai panardino pagalvėse, primerkė akis, lyg matydamas naują viziją, ir pradėjo:
— Vienam Vasario šešioliktosios minėjimui aš pasisiūliau kai ką paskaityti. Parinkau, kas, mano supratimu, jaunimui duotų drąsos ir ryžto kovai už tautos laisvę. Labai norėjau paskaityti tas vietas, kur yra faktai, su kokia nepalaužiama dvasine jėga Lietuvos vaikai aukojosi..., kurių tarpe buvo ir mano sūnus,... jaunas, gebąs atlikti sunkius uždavinius, apgalėti visus kliuvinius... Atiduoti viską, iki paskutinio kraujo lašo... Kai žuvo, buvo tik dvidešimt trejus pabaigęs, o tokių buvo daug.
Senukas priduso, akys pritvinko ašarom, bet jis kaulėtais pirštais suvarė jas atgal ir tęsė toliau:
— Aš išėjau ant scenos ir pradėjau skaityti. Kai pradėjau pasakoti apie savo sūnaus mirtį, mano balsas pritilo ir aš išgirdau iš už scenos...: “Ko tas senis ten užsirioglino ant scenos su savo senienom. Ir nesusipranta nurėplioti. Jau visa salė pakvipo rūkytais kaimo lašiniais... Mano sakinys užlūžo. Lūpos ne vietoje užsičiaupė. Skubiai graibsčiau palaidus popieriukus, kišau į kišenę, kad tik neliktų koks žodis, nuslydęs po stalu. Pamiršau šalikėlį ir lazdą. Kai pasiekiau namus, sustyrusiom rankom vos sugraibiau raktą, bet savo lūšnoje pasijutau drąsus, kaip pelė savam urve. Sukritau ir verkiau, kaip vaikas, tik nebuvo motinos sterblės ašaroms pilti. Buvo laikas, kada šūviai kurtino ausis. Bomba sprogo šalia manęs, išplėšdama iš dešinio šono gabalą mėsos ir sutriuškino šonkaulius. Ir aš, kaip pašautas šuo, susigriebiau šoną ir nušliaužiau tolyn. Kraujo klanas sekė iš paskos, bet aš neverkiau. Nei vienos ašaros. Sukandau dantis ir tylėjau, iki netekau sąmonės. Neverkiau, atsibudęs priešų rankose, kurios mane išlaikė trejus ir pusę metų. Kodėl aš čia neišlaikiau? Kodėl aš verkiau? Kodėl? Panele Eliza, sakyk? Kodėl? Tu sociologė, mokytas žmogus, sakyk?
Degančiom, kančios išvargintom akim giliai smeigėsi į mane, laukdamas atsakymo, o aš jo neturėjau...
Kai išėjau į gatvę kojos buvo sunkios, smegenys perkaitusios... Negalėjau sumegzti minčių, rasti sprendimo. Pasukau artesne gatve. Dar vienas kampo užlūžimas... ir savos durys. Įslinkau į kambarį kaip svetima. Visa, kas manyje buvo sava, atvira, užrakinau senuko dėžutėje. Negalėjau užmigti, varčiausi lovoje. Galva buvo sunki, akyse raibuliavo. Mėnulis šaipėsi pro medžių šakas. Namų šešėliai tiesėsi gatvėmis, vienas skverbėsi pro užuolaidos plyšelį. Širdyje baimė, graudulys, netikrumas. Ant pagalvės suvirpėjo sausos šakos šešėlis.
Krūptelėjau, bandžiau nužerti, bet jis tik sumirgėjo ir nuslydo ant sienos. Gaudžiau šakos šešėlį, šokinėjantį virš lovos.
Sužvilgo mėnulis ir blankioj šviesoj pamačiau ranką, vinimi prikabintą prie medžio. Šviesa dar liuoktelėjo aukštyn, praskverbdama tamsą, ir erškėtis, dėmėtas krauju, lyg atsidalino nuo prikryžiuotojo.
Užmečiau ant galvos antklodę, bet dar buvo per mažai, dar vis mačiau krauju pripildytą delną ir drėgną erškėtį. Ant galvos užmečiau pagalvę, kaire ranka stipriai prispaudžiau. Jaučiau, kaip pagalvė drėko, kaktai buvo vėsu, širdis rimo.
Argi mane pasiekė drėgmė iš to suglausto delno? Ar raudona rasa nukrito nuo erškėčio?
Šeštadienis
Pirmieji darbo žingsniai — pas senuką. Prie jo lovos laikrodis nebeskaičlavo laiko. Jis buvo sustojęs. Senukas buvo ramus. Kilnumas ir rimtis dvelkė iš sustingusio veido. Išsitraukiau iš palovės dėžutę ir nuskubėjau laiptais. Lengvas degtuko brūkštelėjimas — ir melsvas dūmų takelis pakilo virš mano galvos.
Rausvas, ramus rytas gimdė saulėtą dieną. Joks vėjelis nedrumstė kilimo į erdves. Ar tai ne Abelio aukos dūmai, kurie išpirks ir mano kaltę? Juk ir aš nesu “kančios senienų” mėgėja. Ir man svetimas “kaimo lašinių kvapas”. Bet ar nuostabu: tiek gimtadienių praleista svetimose gatvėse, kurios jau pasidarė savos.
Tebelaikiau nudegusį degtuko galiuką. Ranka kvepėjo siera. Senose pasakose sakoma, kad pragaras kvepia siera. Ranką galiu nuplauti, bet ar mano širdyje nėra trupučio pragaro? Nelauktai pro nosį nuskrido paukštis, krūptelėjau ir atsibudau. Dūmų kamuoliukas buvo išsisklaidęs dangaus erdvėje. Kampuoti debesėliai skverbėsi vienas pro kitą tolyn, tolyn. Sprausminio lėktuvo ūžimas skrodė mirtiną erdvės tylą. Iš jo uodegos tiesėsi dūmų virtinė, bet ji manęs nedomino. Ten nebuvo žmogaus kruvinos kančios nei meilės liekanų.