Spausdinti

     Pereitų metų lapkričio 16 d. mirė jėzuitas Bea, vienas pačių įtakingiausių šio šimtmečio kardinolų. Labiausiai jis žinomas kaipo Vatikano Sekretoriato Krikščionių Vienybei Ugdyti pirmininkas, tačiau jo įtaka ryški ir kitur, ypač Šv. Rašto studijose, santykiuose su žydais ir aplamai visame II Vatikano suvažiavime.

     Josef Bea buvo vienintelis vaikas vokiečių staliaus šeimoj. Nors silpnos sveikatos, mokėsi gerai. Tapęs jėzuitu, buvo įšventintas kunigu. Po ilgų studijų dėstė Šv. Raštą Olandijoje ir Vokietijoje. 1920-1949 m. buvo Popiežiškojo Biblinio Instituto rektorius Romoje. Popiežius Pijus XII jį pasirinko savo nuolatiniu išpažinčių klausytoju.

     Pakeltas kardinolu, 1959 m. buvo paskirtas vadovauti Vatikano Sekretoriatui Krikščionių Vienybei Ugdyti. Šiose pareigose iki pat savo mirties skleidė suartėjimo dvasią tarp įvairių krikščionių.

     Būdamas Popiežiškojo Biblinio Instituto rektoriumi, jis puoselėjo Šv. Rašto studijas pagal naujus mokslinius davinius. Nors Romoje tie, kuriems ne tik “nieko naujo po saule”, bet ir nieko naujo Bažnyčioje negali būti, statė įvairias kliūtis, kardinolo Bea įtakos dėka naujais moksliniais daviniais paremtos Šv. Rašto studijos susilaukė oficialaus pripažinimo Katalikų Bažnyčioje — pirmiausia Pijaus XII enciklika “Divino afflante spiritu” 1943 m., o vėliau II Vatikano suvažiavimo nutarimais.

     79 m. sulaukęs, šis sulinkęs Šv. Rašto mokslininkas netikėtai paskiriamas vadovauti pastangoms Katalikų Bažnyčiai suartėti su kitais krikščionimis. Per visą gyvenimą kardinolas buvo ne diplomatas, bet mokslininkas. O tačiau jo nuoširdus krikščioniškas humanizmas ir meilė Šv. Raštui pasirodė esą nepalyginamai tinkamesni už bet kokią diplomatiją. Pagal jį, Šv. Raštu susitinka ne tik žmogus su Dievu, bet ir krikščionis su krikščioniu: “Šventoji Dvasia tikrai veikla, patraukdama mus viens prie kito per Bibliją”. Todėl jis tuoj ėmė rūpintis, kad Šv. Raštas būtų visų krikščionių grupių bendrai verčiamas ir platinamas.

     Megzdamas draugiškumo ryšius, kardinolas Bea tarėsi su didžiausiais kitų krikščionių vadais: Istambule su ortodoksais, Lambethe su anglikonais, Kopenhagoj su liuteronais, o Ženevoje su Pasaulio Bažnyčių Tarybos vadovais. Jis rūpinosi visais nekatalikais stebėtojais II Vatikano suvažiavime. Apie jojo darbus Vatikano ekumeniniame sekretoriate Religinių Žinių Tarnyba (Religious News Service) taip rašo: “Aplink save jis sukvietė sklandžiai dirbančią, nusimanančią asmenų grupę, sugebančią nugalėti popierizmą ir nusistovėjusią rutiną. Jos pasisekimas yra tas, kad jį sugebėjo rūpestingai parinkti tinkamą laiką ir nujausti, kas buvo galima daryti, ir kas ne. Subtiliu lengvumu ji pravedė keletą nepaprastai opių projektų, kuriems nepasisekus ekumeninis sąjūdis tiek katalikams, tiek protestantams būtų buvęs sustabdytas metų metus”. Tik šio darbo dėka tarp katalikų ir kitų bažnyčių viršūnių susidarė draugiškesnė atmosfera, Uppsaloj 1968 m. net atverdama kelią minčiai Katalikų Bažnyčiai stoti į Pasaulio Bažnyčių Tarybą.

     Šio kardinolo mirties proga, Religinių Žinių Tarnyba pareiškė, kad jis “ateities istorikų bus laikomas šio šimtmečio vienu svarbiausių bažnytinių asmenybių”. Tokiu jis tapo savo giliu krikščionišku humanizmu, pajėgusiu ne vieną kartą teigiamai paveikti patį popiežių ir patraukti daugelį skirtingai krikščioniškai įsitikinusių asmenų. Jo gili pagarba žmogaus pažiūrom liks visad įsidėmėtina. Jo žodžiais (cituotais “Laiškų Lietuviams” gaires nustačiusiame redakcijos žodyje 1963 m. spalio nr.), “reikia suprasti kito žmogaus žvilgsnio išeities tašką. Taip pat reikia suvokti, kad tikrovė turi tūkstantį skirtingų aspektų, tūkstantį skirtingų pusių, tuo tarpu individas, net labai talentingas ir išmintingas, mato tik vieną ar keletą. Tiesos meilė mus perspėja visada prisiminti savo žinių ribotumą ir taip pat atpažinti tiesos aspektą, kurį mato kiti... Mes turime tiesą atpažinti, kur tik ją užtinkame”.

K. T.