60 psl. — J. Dagys. “Taip mes susitikome”. (Medis)
Ištrauka iš spaudai ruošiamos Petro Maldeikio knygos "Meilė Dvidešimtajame amžiuje" (pradžia "L. L."sausio numery).
MEILĖS IR SEKSO NESUTAPIMAS
Žmogus yra dvasinio ir materialinio pradų nesuardoma vienybė. Mes darome žmoguje skirtumą tarp kūno ir sielos, tačiau negalime jų atskirti. Kol mes turime reikalo su gyvu žmogumi, mes negalime mąstyti apie jo kūną be sielos ir sielą be kūno. Tų dviejų pradų — kūno ir sielos — išskyrimas reiškia jo mirtį. Tačiau, nors tie du pradai ir nėra išskiriami, nesuardant paties žmogaus, jie jame niekada nesusilieja, o pasireiškia skirtingomis tendencijomis ir sudaro žmoguje lyg ir tam tikrą poliškumą, kaip biologiškai sugyvinta medžiaga ir kaip gėryje, grožyje, tiesoje ir šventume save realizuojanti siela. Biologiniai tikslai pasireiškia instinktiniu veržlumu ir užtikrina biologinį išlikimą, savęs apsaugą ir, esant sąlygoms, eina iki hedonizmo; dvasinės žmogaus tendencijos, siekdamos gyvenimo prasmės ir apsisaugodamos nuo instinktų jėgos diktatūros, pasireiškia veikimu bei tikslais, iškylančiais aukščiau žmogaus biologinės prigimties reikalavimų. Niekur tos dvi tendencijos taip nesusiduria kaip meilėje, kur vienai pusei atstovauja instinktas, o antrai dvasinė meilė. Kiekvienas žmogus pergyvena momentų, kada jis pasiilgsta meilės be sekso, lygiai kiekvienas supranta ir seksą, kuris gali būti visiškai be meilės. Vadinasi, kiekvienas normalus žmogus turi jų skirtingumo supratimą ir turi savo nusistatymą jų vieno ir kito atžvilgiu. Visose kultūrose ir visuomenėse yra daromas skirtumas tarp meilės ir geidimo.
Tačiau tos dvi tendencijos, nors ir su skirtingais tikslais, nėra griežtai išskiriamos žmoguje, kuriame jos iš dalies viena kitą papildo, iš dalies viena kitą apriboja. Apskritai nesibijoma dvasinės meilės persvaros, o paprastai prisibijoma antrojo kraštutinumo. Nežiūrint, kaip kas meilę supranta, visi sutinka, kad normaliai seksualumas turi eiti tik su meile. Apskritai seksualumo vieta žmoguje yra būti meilės dalimi. Meilę, suprantant ją plačia prasme, ir seksualumas santykiauja kaip visuma su savo dalimi. Tačiau tuo dar nesakoma, kad seksualumas iš esmės yra kas nors bloga. Ne pats seksualumas, o tik netvarkingas jo veiklumas neretai suardo žmogaus vidinę pusiausvyrą. Apibendrinamas katalikų pažiūrą sekso klausimu, tėvas L. J. Thomas išsireiškia (žr. jo Catholic Viewpoint on Marriage and the Family, 174 psl.), kad seksualinė jėga yra kilni ir reikalinga, įgalinanti žmogų bendradarbiauti su Dievu jo kūrybinėje veikloje. Sukilninta seksualinio instinkto jėga pasirodo bendru kūrybingu-
Kai du skirtingų lyčių individai siekia psichinio bei dvasinio pasipildymo, iš to jų santykiavimo formuojasi meilė. Jų fizinį vienas kito geidimą bei jo realizavimo pergyvenimą vadiname seksu. Meilė ir seksualumas yra dvi skirtingos žmogaus funkcijos, kylančios iš skirtingų jo asmenybės sluoksnių.
mu ir jo elementų yra, P. Tillicho žodžiais (žr. jo Love, Power and Justice, 33 psl.), ir dvasiškiausioje draugystėje ir asketiškiausiame misticizme seksualumas priklauso prie pagrindinių dalykų žmoguje. Visi gimstame sekso keliu. Ir tik maža dalis visame biologiniame pasaulyje dauginasi ne sekso keliu. Tik žmoguje seksualumas atitolsta nuo gryno instinkto. Jis čia nėra apribotas dauginimosi reikalo, ir jo veiklumas yra sąmonės kontroliuojamas, kas sudaro galimumą jį derinti su meile. Seksualinį polinkį ir dvasinę meilę derindamas, žmogus iškyla aukščiau visų kitų biologinių būtybių, tačiau, seksualinio polinkio veržlumo nesukontroliuodamas, jis nusileidžia žemiau jų. Jei gyvulių seksualinis instinktas veikia, atitikdamas gamtos tikslus, tai žmoguje jis nesiriboja gamtiniais tikslais ir yra linkęs į ekscesyvumą, kuris pasireikšdamas, Schwarzo manymu (žr. jo The Psychology of Sex, 22 psl.), paprastai išduoda vieną iš trijų jo veikimo nenormalumų: nesubrendimą, nuo normalumo nutolstantį iškrypimą ar linkimą pasireikšti nusikalstamais būdais.
Seksualinio gyvenimo normavimas įvairiose kultūrose yra įvairus. Tačiau nėra kultūros, kur jis iš viso nebūtų normuojamas, kur jis, kaip gamtinė jėga, nebūtų palenkiamas jokiems principams. Tik naujųjų laikų sekuliarizmas, čia įskaitant ir Freudą, sukėlė perversmą, bandydamas jau nebe seksą derinti su meile, o sukurti meilės sampratą, kurioje ji būtų išvesta iš seksualinės energijos ir kurioje, paneigiant meilės dvasiškumą, kartu paneigiamas ir esminis skirtingumas tarp meilės ir sekso. Materialistiniuose meilės ir sekso klausimų svarstymuose tie du dalykai iš esmės sutampa į vieną seksualinę emociją, kylančią, reaguojant į kito asmens ar daikto sukeltą poveikį. Turintiems gi vienokią ar kitokią dvasinio gyvenimo sampratą meilė ir seksas nesutampa. Nors tarp tų dviejų dalykų ir yra tam tikras vidinis ryšys ir erotinėje meilėje jie santykiuoja kaip visuma su savo dalimi, tačiau dažnai, kaip jau matėme, tie du dalykai ne tik nesutampa, bet ir kits kitam prieštarauja. Niekas negali paneigti fakto, kad didžiausią pavojų žmogaus asmenybės pusiausvyrai sudaro seksualinio polinkio atsipalaidavimas nuo vidinės kontrolės. Joks kitas žmogaus prigimties atžvilgis nėra tiek kaltinamas moraliniu požiūriu kaip seksas. Kaip natūralistinės krypties literatūroje yra dažnai parodoma, seksualinio polinkio veikiamas žmogus patenka į jį pažeminančią vergiją ir nebeturi valios iš jos išsilaisvinti. Dėl to seksas, panašiai kaip ir meilė, yra vadinamas misterija, kurioje slypi ir Kūrėjo suteikta gyvybės kuriamoji jėga, ir puolusio žmogaus mistiškas žemumas, pasireiškiąs viliojančiu nuodėmingumo įdomumu. Tai yra intymioji gyvenimo dalis, kuri yra ir gyvybės perdavimo būdas, ir giliausiam dviejų žmonių atvirumui išreikšti kelias, ir kartu įvairių žmogaus nukrypimų sritis, kuri neturi savyje kontrolės ir nenumato iš savo veržlumo susidarančios išeities.
Reikas tvirtina, kad meilė ir seksas yra skirtingi ir savo kilme, ir savo prigimtimi. Seksas priklauso gamtai, meilė dvasiai. Seksualumo veikimas remiasi atitinkamų liaukų veikimu. Bet žmogaus organizme nerandama jokių meilę pažadinančių liaukų (žr. Th. Reik, Of Love and Lust, 19 psl.) Meilės pagrindas yra dvasinė žmogaus prigimtis: ji yra žmogaus vertybės atpažinimas. Seksualumas priklauso žmogaus biologinei prigimčiai ir jis realizuoja biologinius rūšies išlaikymo tikslus. Jų vieno veikimas dažnai neatitinka antrojo tendencijų. Kaip Unamuno pastebi (žr. jo Tragic Sense of Lite, 135 psl.), sensualinė meilė sujungia kūnus, bet išskiria sielas ir padaro jas viena kitai svetimas.
Kaip žmogiškosios prigimties dvasinė apraiška, meilė orientuojasi į kito žmogaus asmenybę. Ji suranda bei atpažįsta kitą asmenybę ir prisiriša prie jos. Ji yra giliai suinteresuota kito gyvenimu bei laimingumu. Seksui asmenybė nesvarbu: jam nesvarbu kito asmens savijauta ar laimingumas, ir jis orientuojasi tik į kitos lyties fizinį žmogų. Meilė apeliuoja į asmenybę, seksas į seksą. Meilė reiškia dviejų žmonių giliai asmeninius santykius ir priklauso asmeninei žmogaus egzistencijos sferai. "Seksualinis patrauklumas, kaip ir seksualinis aktas, yra visiškai neasmeniški ir neturi savyje nieko specifiškai žmoniška" (N. Berdiajev. Slavery and Freedom, 224 psl.). Seksas yra rasės jėga prieš asmenybę, bendroji jėga prieš individą. "Mylėjimas turi savo objektu nepasikartojančią individualią būtybę, ypatingą asmenybę, ir joks asmens pakeitimas kitu meilėje nėra galimas. Seksualinis patrauklumas pripažįsta tokį pakeičiamumą ir nepabrėžia jokių santykių su asmenybe. Tais atvejais, kur seksualinis patrauklumas būna suindividualintas, kas neretai pasitaiko, jis nerodo santykių su visa asmenybe ir vyksta per neasmeninį generatyvinį elementą" (N. Berdiajev, ten pat). Seksas gali tarpti ir be gilių asmeninių santykių ir, jei tokie yra, gali juos palaipsniui sunaikinti. Meilė yra pati savaime pasirinkimas: mylėti galima tik tam tikrą asmenį, jį išskiriant iš kitų. Seksui tokio išskirtinio pasirinkimo nereikia: jis gali nukrypti į bet kuriuos galimus individus, net į didelį jų skaičių.
Meilė siekia kitam priklausyti, seksas kitą pasisavinti... Meilė siekia pastovumo, seksas ieško įvairumo. Jis orientuojasi į momentinį fizinį pasitenkinimą. Jo jėga ir veiklumas baigiasi tokiu pasitenkinimu. Jis nežino džiaugsmo, o tik pasitenkinimą. Pasiekęs savo tikslą, jis išsisemia, užleisdamas vietą abejingumui. Toks kalbamo polinkio veiklos staigus išsibaigimas yra priešingas neišsibaigiančiam meilės ilgesiui. Meilė nesiekia pasitenkinimo, o tik džiaugsmo, kylančio ir jaučiamo mylimo asmens vertingumo. Mylimas asmuo yra pastovaus, švelnaus ilgesio objektas. Meilės išsipildymas jos nesusilpnina, o tik stiprina. Jos abipusiškumo siekimas yra jos galutinis tikslas. Jos tikslas yra tęstis bei didėti amžinai. Iš savo pasisekimų ji išeina vis nauja, gaivi, džiaugsminga.
Seksualinis instinktas yra aklas. Į savo tikslą jis veržiasi be asmenybės pasirinkimo, anonimiškai, nepaisydamas asmens vertingumo. Meilė gi tarsi atidaro akis pamatyti kito asmens vertybėms. Meilėje iškeliama bei patvirtinama kito asmens reikšmė. Sekse kito asmenybė yra nuvertinama, laikant ją tik priemone. Meilės centras yra kitas asmuo; seksas yra pats sau centras...
Be meilės sekso veiklumas savo esme yra gyvuliškas: žmogui be meilės jis yra nenatūralus ir nemoralus. Tam tikra gyvenimo tvarka meilė jį įteisina, padarydama jį savo viršine išraiška. Jis negali atstoti meilės, kaip ir meilė negali atstoti sekso. Jie gali tik kits kitą papildyti ir įprasminti.
Meilė ir seksas su visais savo skirtingumais yra du esminiai žmogiškosios prigimties atžvilgiai: jie nėra nei kultūrų, nei pa-
Meilėje žmogus siekia išsivaduoti iš savęs nepakankamumo jausmo ir jo paties sukurtame kitame idealiame asmenyje rasti save; sekso siekiama laikinai atsipalaiduoti nuo instinktinės jėgos pertekliaus. Meilė siekia nesibaigiančio laimingumo, seksas tik hedonistinio pasitenkinimo. Jaunieji kits kitam prisiekia amžiną meilę, bet niekas nebando prisiekti amžino seksualinio patrauklumo.
pročių išsivystymo padaras, nes jie abu užtinkami visose tautose ir visose kultūrose. Normaliai vedybinėje meilėje jų vieta yra būti drauge. Bet tai nepanaikina ir tokių atvejų, kur jie nesutampa. Pati žmogaus prigimtis ilgainiui juos išskiria. Jų veikimo nesutapimas ir iš jo kylą konfliktai priklauso prie dažniausių ir labiausiai šeimos santykius griaunančių konfliktų. Unamuno meilę laiko tragiškiausiu dalyku pasaulyje ir žmogaus gyvenime. Tų konfliktų įtampos sumažinimas ir abiejų pradų suderinimas yra vienas pagrindinių vedybinio gyvenimo reikalų ir dviejų žmonių santykių misterijos paslaptis.
KONFLIKTO SPRENDIMO BEIEŠKANT
Prileisdami meilės ir seksualumo skirtingumą su jų skirtingomis prigimtimis ir skirtingomis tendencijomis, mes tuo pačiu pripažįstame kūno ir dvasios konflikto neišvengiamumą. Tiesa, nagrinėdami meilės ir seksualumo skirtingumus bei priešingumus, mes jų prigimtį supratome, kaip ji pasireiškia tuo atveju, kai jie eina atskirai — seksas be meilės ir meilė be sekso. Normaliai gi jie žmogaus prigimtyje susisiekia ir subrendusiųjų vedybinėje meilėje jie yra kits kito reikalingi. Tad ar negalima atitinkamu seksualiniu ir moraliniu auklėjimu tuos abu pradu atitinkamai paveikti ir tą konfliktą iš viso pašalinti? Guittonas mano, jog visiškas jų suderinimas, kad išnyktų pats konfliktas, iš esmės nėra įmanomas. Nors kūniškumas ir dvasiškumas žmogaus prigimtyje nėra išskiriami ir jais pagrįsti seksualumas ir dvasinė meilė žmoguje susisiekia ir tam tikra prasme bendradarbiauja, tačiau tie du pradai, Guittono žodžiais, yra imperialistiški ir abu slaptai nevengia monopolistinės tendencijos kits kitą išstumti bei pakeisti. Bet, būdami abu esminiais žmogaus prigimties pradais, nė vienas negali būti sunaikintas, nes vienas be kito abu jie netektų žmoguje sau atramos ir reikšmės. Vadinasi, siekimas juos suderinti turi būti pagrįstas jų abiejų reikšmės įvertinimu ir jų vieta bei teisingai suprastais uždaviniais žmoguje. Tačiau praktiškai mes dar nesame toje padėtyje. Kalbamų skirtingumų prasmę įvairiais požiūriais besiaiškinant, dažnai neieškoma jų suderinimui pagrindo, o siekiama su kuriuo nors vienu pradu kovoti, o antrąjį bei jo vertę ginti. Moralistai griežčiau gina reikalą apriboti biologinę prigimtį, o materialistai nepripažįsta dvasinės žmogaus prigimties, ir taip iš abiejų pusių aštrinamas ir vidinis konfliktas žmoguje, nes skirtingumas tarp kūno ir dvasios išplėtojamas iki nesuderinamų priešingumų. Tada ir seksualinė meilė neretai yra priskiriama tik kūnui, nežiūrint, kad ji, panašiai kaip ir visi kiti žmogaus sąmoningi veiksmai, nepriklauso tik kūnui, o visai žmogaus kūno ir sielos vienybei, kitaip tariant, visam žmogiškam asmeniui. Juk seksas nėra tik lytinių liaukų padaras, bet ir viso žmogaus "aš" funkcija. Čia prisimintinas ir vyskupo F. Sheeno posakis, kad "seksas yra visos asmenybės, o ne vien tik kūno ir dar mažiau tik seksualinių liaukų funkcija". Ta prasme neįmanoma atskirti žmogų nuo jo seksualinio gyvenimo, kuris yra jo visos asmenybės tam tikras atžvilgis. Seksualumas yra ne tai, ką savyje turime, o tai, kas mes esame. Dėl to ir jo tinkamas ar netinkamas veiklumas negali būti suvedamas tik į atitinkamų liaukų veikimą, o liečia visą žmogų — jo charakterį bei moralinį atsakingumą už jo organizme susitelkiančios jėgos panaudojimą. Kas dėl savo seksualinio laikymosi kaltintų tik kūną, jis bandytų viso savęs atsakingumo trūkumą priskirti tik savęs daliai, vadinamai žemesniajai žmogaus prigimčiai.
Dėl ilgai veikusios pažiūros, neigiamai vertinusios kūną, daug kas šiais laikais įžiūri pavojų nueiti į kitą kraštutinumą — kūno aukštinimą, ko ir dabar kai kur jau netrūksta. Siekiant nuo to apsisaugoti, reikalinga laikytis teisingo abiejų pradų pusiausvyros traktavimo.
Šiais laikais Europoje ir Amerikoje yra pasireiškęs katalikų intelektualų, kaip dvasininkų, taip ir pasauliečių, rašytojų sąjūdis, išleidęs nemaža veikalų, ginančių mintį, kad netinka seksualumą traktuoti tik kaip instinktą ar tik kaip kūniškumą, nes vedybiniame gyvenime jis yra sakramentinės meilės dalis. Sklandžiai besidėstančiame vedybiniame gyvenime jis susilieja su bendra vedybine meile ir tarnauja ne vien tik žmogaus prigimtyje jam numatytam biologiniam uždaviniui, bet ir meilei išreikšti. Vedybinė meilė turinti apjungti abu žmogiškosios prigimties atžvilgiu ir tuo pačiu pašalinti pagrindą tarp jų pasireiškiančiam konfliktui. Daugelis autorių įrodinėja, kad vedybiniame gyvenime seksualumas iš esmės nėra kas nors žemesnio, o turi savo vietą ir vertę kilnioje vedybinėje meilėje. Tokia pat mintimi yra pagrindžiamas ir katalikų seksualinis auklėjimas.
Tačiau idėja pakelti kūną iki dvasinio kilnumo mums atrodo teoriška ir nelabai suprantama, kaip tai praktiškai galima pasiekti. Mes esame giliai įaugę į sampratą, kad dvasia yra iš esmės aukštesnė už medžiagą ir, be to, žinodami seksualinio polinkio veržlumą, mes nesame linkę tikėti, kad jį galima visą sukilninti visose padėtyse ir visuose gyvenimo tarpsniuose. Dėl to ir sekso mes gal niekada negalėsime sulyginti su dvasine meile, nes tokiu atveju mes turėtume pripažinti ir jam tokią pat autonomiją, kokią pripažįstame dvasinei meilei. Seksas gali būti apsaugotas nuo ekscesyvumo, tik būdamas palenktas dvasinės meilės tarnybai. O kūno ir dvasios konfliktas gali būti išlygintas tik tada, kai kūnas, būdamas dvasios tarnyboje, drauge su dvasia bus palenktas kuriam nors aukštesniam principui ir kartu tarnaus aukštesnei meilei.