Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 5

ALFONSAS GRAUSLY S

     Pradėdami šiuo straipsniu, iškelsime visą eilę tų teigiamų idėjų, kurios kilo II Vatikano susirinkimo metu ir kurios tiesioginiai ar netiesioginiai yra paskelbtos jo dokumentuose. Tas idėjas bei jų pagrindus reikia visiems pažinti, nes, tik jas pažinus, bus suprantamos įvykusios ar vykstančios reformos.

     Pasisakydami už tas naujas idėjas bei nuotaikas, mes nesakome, kad visa, kas buvo prieš Susirinkimą, tebuvo vien smerktina klaida. Daug buvo gero ir praeityje, o kas, šiandieniu supratimu, nebuvo taip gera, tai dėl pažinimo stokos (juk žmogus taip ribotas ir ne kartą jis tik per šimtmečius pažengia vieną žingsnį pilnesnės tiesos link!) buvo daroma įsitikinus, kad tarnaujama gėriui. Tačiau nemaža tų daugiau ar mažiau gerų (o kartais ir visai netinkamų bei krikščionybei prieštaraujančių) praeities pasireiškimų, buvo suprantami ir priimtini anų laikų dvasiai bei mentalitetui. Juk ir krikščionėjimas vyksta labai lėtai, trukdomas nukrikščionėjimo laikotarpių.

     Nauji laikai bei nuotaikos ir pats nesėkmingumas, senais metodais skelbiant krikščionybę, vertė Bažnyčią ieškoti naujų kelių. Jungdama savyje dievišką ir žmogišką pradą, netobulų bei klystančių žmonių valdoma Bažnyčia visada turi ieškoti vis tobulesnių priemonių ir metodų savai pasiuntinybei įvykdyti. Ji turi klausytis laiko dvasios ir nedelsdama vykdyti tos dvasios reikalaujamas būtinas reformas, nes, vieno teologo žodžiais tariant: "Ar nėra mūsų pagrindinė nuodėmė nematyti laiko dvasios reikalavimų tuo metu, kai jie kyla?"

     Pažinę Susirinkimo idėjas ir supratę, kad daromos reformos tikrai yra žingsniai sveikos pažangos bei tobulėjimo keliu, mes nemanome, kad jos yra paskutinis žodis.  II Vatikano susirinkimo dokumentai nėra pats tobuliausias Bažnyčios žodis šiandien, nes jie sudaryti kompromiso keliu. Reikėjo sutaikinti pažangios Susirinkimo daugumos nuotaikas bei reikalavimus su konservatyvia, bet iki tol kone visagalės Romos kurijos palaikoma mažuma. Kompromisas, tiesa, laikinai apramino vienus ir kitus, bet tik retai jis tebūna pats geriausis sprendimas. Dar rečiau jis sutampa su idealia gyvenimo reikalaujama tiesa. Prie šiandieninio gyvenimo tempo besikeičiančios gyvenimo sąlygos vis reikalaus naujų artimesnių gyvenimo tiesai sprendimų. Tik suvokdama besikeičiantį pasaulį, Bažnyčia galės prakalbėti į jį tokiais žodžiais, kuriuos jis supras.

     Tos naujos idėjos yra gairės, nustatančios dabartinį ir artimos ateities Bažnyčios gyvenimą. Jos turės nustatyti ir kiekvieno paskiro krikščionio kataliko gyvenimo būdą. Dar reikia pridėti, kad su II Vatikano susirinkimo idėjomis pasikeitė ir visas katalikų galvojimas. Jei prieš tai religinis katalikų galvojimas, ypač truputį tolimesnėje praeityje, buvo viršlaikinis, abstraktus, mažai besiskaitąs su apčiuopiama žmonių gyvenama tikrove, tai dabar gimė faktais remiamas, Bažnyčios istorijos duomenimis pagrįstas galvojimas.

     Ne visos II Vatikano susirinkime priimtos idėjos bei nuostatai yra visai nauji ir tik mūsų laikais atrasti. Nemaža jų dalis buvo žinoma bei praktikuojama jau pirmaisiais krikščionybės amžiais, o kita dalis buvo ne kartą keliama Bažnyčios istorijos eigoje. Kai kurios, pamirštos ir apdulkėjusios, paskutiniame susirinkime buvo naujai išryškintos. Naujos, panašiai kaip ir pamirštos, faktiškai jau kelis dešimtmečius prieš II Vatikano susirinkimą buvo skelbiamos ateitį numatančių teologų raštuose. Plačia prasme, tie teologai ruošė medžiagą tam visuotiniam susirinkimui ir didele dalimi nulėmė jo darbų kryptį. Nežiūrint kai kurių netobulumų bei trūkumų, randamų II Vatikano susirinkimo dokumentuose dėl neišvengiamo kompromisų ieškojimo, šiuo susirinkimu tiek daug pasistūmėta sveikos pažangos keliu, kad, normaliai imant, reikėtų daug šimtmečių tokiai evoliucijai įvykdyti. Teisingi yra jau po Susirinkimo mirusio žymaus olandų vyskupo W. M. Bekkers (vadinamo Olandijos Jonu XXIII) žodžiai, kad "visoje Bažnyčios istorijoje niekada nėra tokiu trumpu laikotarpiu tiek dalykų įvykę, kiek jų įvyko mūsų laikais".

     Viena įdomiųjų II Vatikano susirinkimo idėjų yra Bažnyčios įsipareigojimas ir katalikų įpareigojimas pokalbiui, ypač su tais krikščionimis, kurie yra šalia Katalikų Bažnyčios. Kadangi ši idėja pirmiausia ir labiausiai pradėta praktikuoti, todėl ją pirmiausia ir pasvarstysime.

IŠ MONOLOGO Į DIALOGĄ

     Susiduriant su skirtingai galvojančiais, yra galimas trejopas reagavimas: 1) skirtingą galvojimą pulti ir kritikuoti, 2) sąlyčio vengiant, visai nesikalbėti arba 3) bendrauti ir kalbėtis.

     Katalikų Bažnyčia II Vatikano susirinkimo metu apsisprendė už tą paskutiniąją galimybę. Prasidėjo Bažnyčios pokalbis su visu pasauliu. Aukštesnio ir net aukščiausio laipsnio dvasiškija įsipareigojo kalbėtis ir tartis su žemesnio laipsnio dvasiškiais ir pasauliečiais. Bažnyčia pradėjo kalbėtis, su kitais krikščionimis ir nekrikščionimis, su netikinčiais, su kovojančiais prieš kiekvieną religiją komunistais ateistais. Toji Bažnyčia, kuri kitaip galvojančius šimtmečiais smerkė — bent kai kada per greitai ir neteisingai, nes kaltinamųjų neišklausydavo, ir kuri, nuo pasaulio savam gete užsidariusi, į jį tik kalbėjo, bet nesikalbėjo, savo ryžtu kalbėtis su visais perėjo iš gynimosi padėties į ofenzyvą.

     Paskutiniaisiais šimtmečiais Bažnyčia, pasaulio atžvilgiu, buvo monologo stovyje, nes josios autoritetas, jos pačios ir jos narių supratimu, vienas tegalėjo kalbėti ir įsakinėti, o visiems kitiems reikėjo klausytis ir paklusti. Kalbėjimasis su visais atrodė nesutaikomas su ta iš viduramžių paveldėta aristokratine nuotaika bei vis stiprėjančia autoritetine valdymo forma. Toks kalbėjimasis anais laikais būtų padvelkęs suniekinančiu pasižeminimu ir nulipimu nuo autoriteto sosto.

     Šitokia nuotaika, bent iš dalies, buvo pradėjusi apsikrėsti ir žemesnioji dvasiškija. Tik prisiminkime, kaip nepalankiai mokyklų kapelionai žiūrėdavo į tuos mokinius, kurie, bandydami užmegzti pokalbį su jais, imdavo juos klausinėti, išreikšdami savo religines abejones. Tokie mokiniai ne kartą jų buvo laikomi įtartinais tikėjimo atžvilgiu, jų klausimai nebuvo rimtai imami ir ne sykį juokais verčiami. Neaiškiais sumetimais paremtas apaštalo Povilo nurodymas korintiečiams, kad "moterys bažnyčioje tegul tyli" (1 Kor. 14, 34), liko pritaikytas visiems krikščionims pasauliečiams.

     Tad po šimtmečių nesikalbėjimo bažnytinio gyvenimo oficialioje plotmėje II Vatikano susirinkimo ryžtas kalbėtis ir tartis, ieškoti artumo ir sugyvenimo su visais padvelkė evangelijose skelbiamos krikščionybės viltingu rytojum. Kadangi tasai Bažnyčios ryžtas liko įamžintas Susirinkimo paskelbtais dokumentais, tad mums reikia bent trumpai pažvelgti į tuos dokumentus.

     Apie Bažnyčios abipusį pokalbį — dialogą su savais krikščionimis — kalba dogminė Konstitucija apie Bažnyčią. Tos konstitucijos IV skyriuje apie santykius su ganytojais sakoma, kad pasauliečiai "tepareiškia jiems savo reikalus ir pageidavimus su ta laisvės ir pasitikėjimo dvasia, kuri dera Dievo vaikams ir broliams Kristuje. Turimos žinios, patyrimas ir prestižas pasauliečiams leidžia, o kartais net uždeda pareigą pareikšti savo nuomonę apie dalykus, liečiančius Bažnyčios gerovę... Pašvęstieji ganytojai... tesinaudoja jų išmintingu patarimu... atidžiai tesvarsto Kristuje pasauliečių pateikiamus planus, siūlymus ir pageidavus" (II Vatikano susirinkimo dokumentai, lietuv. vertimo I dalis, 66-67 psl.).

     Kitoje konstitucijoje Bažnyčia dabartiniame pasaulyje ypač stipriai pabrėžiama būtinumas pokalbio, kuris "reikalauja ypač pačioje Bažnyčioje ugdyti tarpusavio įvertinimą, pagarbą ir sutarimą, pripažįstant įvairius teisėtus skirtingumus, kad užsimegztų vis vaisingesnis pokalbis tarp visų, priklausančių vienai Dievo tautai, ar jie būtų ganytojai ar kiti jos nariai. Juk kas tikinčiuosius jungia, yra stipriau už tai, kas juos skiria... Siekdami tokio pokalbio, kuris vadovautųsi vien tiesos meile ir drauge būtų deramai išmintingas, iš savo pusės mes neišskiriame nė vieno... visi esame pašaukti būti broliais..." (II Vatikano susirinkimo dokumentai, I, 277-278 psl.).

vTiesioginių ar netiesioginių užuominų apie Bažnyčios dialogą su pasauliu yra ir kituose II Vatikano dokumentuose. Popiežiaus Pauliaus VI tvirtinimu, šis dialogas yra toks esminis šiandienei ir ateities Bažnyčiai, kad savo enciklikoje Ecclesiam suam (1964) jis rašo: "Bažnyčia privalo pasisavinti dialogą su pasauliu, kuriame ji gyvena. Bažnyčia turi virsti žodžiu, pasiuntinybe, pokalbiu. Tai vienas svarbiausių išeities taškų šiandieniame Bažnyčios gyvenime".

POKALBIO TEIGIAMUMAI

     Bažnyčia, šimtmečiais užsidariusi savyje, vien monologu ir nurodymais bei įsakymais kalbėjusi į pasaulį, buvo pasidariusi jam tolima, svetima ir nesava. Žmonės buvo pamiršę, kad jie ne vien priklauso Bažnyčiai, bet, kad jie patys yra Bažnyčia. Bažnyčios vienpusiškas monologas juos padarė pasyviais. Pokalbis gi ugdo aktyvumą. Nenuostabu, kad pažangūs Olandijos vyskupai savo krašte turi daugybę pasikalbėjimų būrelių, kur žmonės gali išsikalbėti visais rūpimais religiniais klausimais. Tokie būreliai, anot vyskupo W. Bekkers, yra naujas būdas religiją išgyventi ir Bažnyčioje dalyvauti.

     Nepamirškime ir to, kad, anot Šv. Rašto, Šv. Dvasia nužengė ant pirmųjų krikščionių Bažnyčios atstovų liežuvių pavidalu. Priklausome prie Bažnyčios, skelbiančios evangeliją. Geriausias gi skelbimas šiandien vyksta dialogu. Jis geriausias, nes per jį pasiekiami tie, kurie nė neateina į bažnyčias.

     Kunigo - darbininko H. Perrin liudijimu, pokalbis religiniais ar šiaip esminiais gyvenimo klausimais daugeliui yra taip aktualus, kad jis savo raštuose pasinaudojo prancūzų rašytojo G. Duhamel žodžiais: "Leiskite vyrui, kuris jus gatvėje sulaiko, prašydamas ugnies cigaretei, tik dešimt minučių pakalbėti; jis jus pradės klausti apie Dievą".

     Įvairių Bažnyčių krikščionys yra nutolę vieni nuo kitų ir negali suartėti iš dalies dėl abipusio nepažinimo. Nepažinimas paprastai yra lydimas prietarais, šmeižtais ir neteisybėmis persunkto "pažinimo". Tik bendravimas bei dialogas, daugindamas pažinimą, gali tarpusavę atmosferą apvalyti nuo tų liguistų mikrobų. Tik per dialogą įvairių konfesijų krikščionys pamato, kad juos skiriantys grioviai, nėra jau taip gilūs ir neperžengiamai platūs. Jie pamato, kad daug daugiau dalykų juos jungia, negu skiria. Pokalbyje net gali pradėti aiškėti, kad ne visai tikslu kalbėti apie grįžimą į Tėvo namus, nes visi per krikštą priklauso Dievo tautai ir Kristui. Dialogas ruošia kelią pilnai krikščionių vienybei. Geros valios skirtingų konfesijų krikščionys tokiu pokalbiu dabar jau dvasiniai praturtėja, pasinaudodami vieni kitų įžvalgomis.

     Nesikalbant ypač su tikėjimo priešais, galima buvo sudaryti įspūdį, kad Bažnyčios atstovai jų bijo, nes nepasitiki krikščioniškos tiesos įtikinamumu ir jos pagrindų stiprumu. Dialogas gi yra stipraus tikėjimo išraiška. Tai pasitikėjimas krikščioniškos tiesos galia.

     Nesikalbėjime su tikėjimo priešais iš dalies slypėjo ir artimo meilės stoka, nes "tas, kuris turi gyvenimo žodžius ir jų toliau neperduoda, yra panašus tam, kuris, badui aplinkui siaučiant, sėdi prie pilnų aruodų ir leidžia žmonėms prie savo durų badu mirti" (E. Heilo). Dialogas yra artimo meilės išraiška, nes žmonės alksta ne vien tik duonos, bet ir tiesos, kuri, visą jų gyvenimą įprasmindama, padaro jį pakenčiamą.

     Be dialogo joks tikras apaštalavimas nėra galimas. Nors pačiu nuoširdžiu bendravimu žmonės daro vieni kitiems įtakos, tačiau, norėdami suartėti, jie turi pažinti ir vienas kito dvasios pasaulį. Tik dialoge aiškėja, ką vienas galvoja apie kito pareikštas tiesas bei nusistatymus ir ar, vartoda-mi tuos pačius posakius bei terminus, abu galvoja apie tą patį turinį. Tik tokių pokalbių dėka abipusiai aiškėja, kad pasaulėžiūrinių skirtumų paliesti žmonės, tariami priešai, nėra jau tokie priešiški vieni kitiems, kaip pirmiau kai kam galėjo atrodyti.

     Pagaliau dialogas su priešais ar su skirtingai galvojančiais žmonėmis gali būti naudingas bent ta prasme, kad, jei tiesa jiems ir nepaaiškėja, tai bent jie patys suartėja. Širdims gi susiderinus ir suartėjus, jie jau atsistoja, kad ir nesąmoningai, tiesos šviesoje. Ar neteisingas yra šis samprotavimas, kad, nors žiedai ir vaisiai yra daugiau negu žemė, tačiau jų nebūtų be žemės; kad geras teisingas žodis yra daugiau, negu tylėjimas, bet to žodžio negalėtų būti, jei žmogus nemokėtų ir tylėti — ir kad pagaliau meilė yra daugiau negu tylėjimas ir žodis, nes be meilės tylėjimas dvelktų šalčiu, o žodžiai tebūtų vien bevertis garsas? Taip, kas įstoja į artimo meilės kelią, tas tikrai įstoja ir į tą patį kelią, kuris veda į tiesą.

SĖKMINGO POKALBIO SĄLYGOS

     Bažnyčios pasiryžimas kalbėtis su pasauliu reiškia jos demokratėjimą. Be abejo, toks kalbėjimasis prie autoritetingo kalbėjimo ir įsakinėjimo pripratusiems Bažnyčios atstovams nėra lengvas. Nenuostabu, kad, jei ir kalbamasi su tais, kurie yra šalia Katalikų Bažnyčios, tai dažnai mažiausiai norima kalbėtis su savaisiais.

     Iš viso, kalbėjimasis su kitaip galvojančiais bei priešiškai nusistačiusiais reikalauja tam tikro pasiruošimo bei sąlygų.

     Pirm visko dialoge reikia ne vien pačiam kalbėti, bet mokėti ir kito atidžiai klausytis, stengtis jį suprasti. Besikalbant svarbu išvengti to įsitikinimo iš anksto, kad pokalbio partneryje negali būti jokios tiesos.

     Besikalbantieji turi vienas kitą vertinti ir gerbti. Jei, mūsų įsitikinimu, pokalbio dalyvis klysta, tai ir tokiu atveju reikia gerbti tą tiesos meilę, kuri glūdi jame, jei jis yra nuoširdžiai, nors ir klaidingai, įsitikinęs: to nuoširdumo vedamas, vėliau jis gali pažinti pilną tiesą.

     Dialogo sėkmingumui reikia, kad jo dalyvis jaustų, jog su juo kalbamasi kaip lygus su lygiu, nes niekas nemėgsta, o kartais iš viso neturi nei drąsos kalbėti su aukštesniais ar oficialiais asmenimis (ypač jei tie demonstruoja savo pranašumą). Kalbėtis gi "kaip lygus su lygiu tegali tie, kurie yra nuolankūs". Be tokios nuotaikos negali būti nei nuoširdaus, nei atviro kalbėjimosi; teliktų vien keitimasis žodžiais. Seniau buvusiame monologe buvo pavojus įsibrauti pranašumo bei puikybės nuotaikoms; šiandienį dialogą turi lydėti tasai nuolankumas, kuris patį dialogą paverčia bendru tiesos ieškojimu. Tokiam nuolankumui ugdyti prisimintini evangelijos žodžiai: "Jūsų mokytojas vienas, Kristus" (Mat. 23, 10): visi krikščionys, įskaitant ir dvasiškiją, turi laikyti save kukliais to vieno Mokytojo mokiniais. Reikėtų prisiminti ir tai, kad tiesa nėra tokia mūsų nuosavybė, su kuria galėtume elgtis, kaip norime, nes visi esame tiesos tarnai.

     Nepaneigiant esamų tarp dalyvių skirtumų, pokalbyje reikia labiau pabrėžti tai, kas jungia, o ne kas skiria. Paaiškėjus tiems dalykams, dėl kurių abipusiai sutinkama, būna lengviau bent iš dalies susiderinti ir dėl skirtumų. Pokalbis privalo būti toks atsargus, nuosaikus ir neužgaunantis, kad, net ir nesuradus jokio bendro dvasinio giminingumo, būtų galima draugiškai išsiskirti. Jei tokiame pokalbyje būtų iškilę abiem neišaiškinami sunkumai, tokiu atveju, laikinai išsiskyrus, būtų galima į tą pokalbį vėliau įtraukti tretįjį, kuris kalbamais klausimais labiau nusimano.

     Visi tokie pokalbiai turi būti tiek atviri istorinei bei gyvenimiškai tiesai, kad jo dalyviai būtų pasiryžę pripažinti ir nepaneigti tų tikrų neigiamybių bei priekaištų, kuriuos jie gali vienas kito pasaulėžiūrai iškelti. Reikia pripažinti tą liūdną ir negarbingą kai kurių pasaulėžvalgų atstovų nusistatymą praeityje pateisinti savas klaidas ne kartą net melo kaina. Bet koks šioje religiniai bažnytinėje srityje suktumas ir melas temdo pačią tiesą. Teisingai ne taip tolimoje praeityje vokiečių filosofas F. Nietzsche pasakė, "kad nutylėtos tiesos virsta nuodingomis". Štai kodėl šiandienė Bažnyčia pasisako už bet kurią, kad ir mums nepalankią tiesą ir todėl ji, tos nuotaikos vedina, II Vatikano susirinkimo metu popiežiaus lūpomis pripažino Katalikų Bažnyčios kaltės dalį dėl krikščionių skilimo ir už tai kitų krikščionių atsiprašė.

    Žymus šveicarų teologas Hans Küng neseniai išleistoje knygoje Wahrhaftigkeit įtikinėja, kad atvirumas bei tiesumas įvykusių Bažnyčios gyvenime faktų akivaizdoje stovi krikščioniškos tiesos sargyboje. Naivu būtų teisinti tai, kas nepateisinama, jei ir pats Kristus sakė, kad jo kviečių lauke bus ir piktžolių.

    Pagaliau dialoge reikia laikytis meilės, nes krikščioniškoji tiesa be meilės neatstovauja pilnos krikščionybės.

    Šiame straipsnyje buvo svarstomos pokalbio sąlygos tarp pavienių žmonių religiniais ir pasaulėžiūriniais klausimais. Tuo tarpu vieši oficialūs pokalbiai šiomis temomis tegali būti vedami tam skirtų ir gerai pasiruošusių žmonių, nes nepasiruošę ir nekompetentingi asmenys tokiais atvejais tegali vien pažeminti atstovaujamą pasaulėžvalgą.