Paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę; prie Jaunimo Centro Čikagoje (nuotrauka Algimanto Kezio, S. J.).
Apmąstymas, užbaigus Laisvės Kovos Metus
VACLOVAS KLEIZA
Vėl prisegėme naują kalendorių prie sienos. Kai kurie jo jau nebesegė, kitiems jis bus paskutinis kalendorius. Gyvenimas vietoje nestovi, jo nesustabdysi.
Senąjį kalendorių metame laukan, nes jis jau atliko savo užduotį. Paskutinė proga perversti jo lapus. Jie prašneka į mus įvairiai, neramiai, skubotai. Ateitis įvertins praeitį, mes dar tebesame tų metų įspūdžiuose, neobjektyvūs, apsvaiginti pasisekimų ir nuvilti tų momentų, kurie mumyse sukėlė liūdesio, baimės bei abejonių aidus.
Tai buvo priešingybių metai. Mus baimino demonstracijos ir džiugino jaunimo išsiveržimas padėti savo artimui bei aktyvus jo įsijungimas į politinį gyvenimą. Kai žudiko kulka nutraukė gyvybės siūlą, nedrebanti mediko ranka pailsusią širdį keitė gyvenimu plakančia širdimi. Viename pasaulio krašte kovos lauke krito tūkstančiai, kitame nesutarėme dėl stalo formos. Dažnai nematėme skurdo ir vargo tamsiose miestų gatvėse, tačiau pajėgėme stebėtis pilku mėnulio paviršiumi. Minėjome sukaktį kovodami, bet kovojome su broliu, o ne su priešu. Tai buvo kraštutinumų metai.
* * *
Mums jie turėjo būti ypatingi metai, nes prieš 50 metų tauta pajėgė tarti drąsų žodį. Jiems pradėta ruoštis gana anksti, kas mūsuose yra neįprasta. Sudėta daug vilčių ir suprojektuota didžių planų. Esame pratę vartoti skambius šūkius ir naujus vardus. Todėl ir tiems metams parinkome specialų vardą. Paskelbėme juos Laisvės Kovos Metais. Bet ar Laisvės Kovos Metų vardas tiko tik praėjusiems metams? Kuo ta kova pasižymėjo? Ką ji turėjo akcentuoti? Išryškinti? Ar nebuvo dar kartą parodyta, jog vien vardų ir sukakčių neužtenka?
Metai kuo nors ypatingu nepasižymėjo, reikiamo entuziazmo ir pasiryžimo mumyse neįžiebė. Turėjome didesnių bei mažesnių susibūrimų, tačiau jie būtų vykę bet kuriuo atveju, nes esame tradicijos žmonės. Neklysime teigdami, jog žygis į Jungtines Tautas ar Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresas daug daugiau kibirkščių ir judėjimo mumyse sukėlė negu visos kalbos ir svajonės apie Nepriklausomybės sukaktį.
Ruošėme standartinius ir nestandartinius minėjimus sukakties šešėlyje. Kai kurie jų prašoko kasdienybę, kiti ir to nepajėgė pasiekti. Kaltininkų neieškokime, nes tie minėjimai — mūsų visų minėjimai. Jei galime ką kaltinti, tai tik save, jog dar ligi šiol nesame pilnai supratę minėjimo reikšmės bei užduoties. Per paskutinius 20 metų esame padarę tik vieną teigiamą žingsnį minėjimų srityje. Jie pasidarė šiek tiek trumpesni, nors ne visada. Tačiau nepajėgiame apžvelgti minėjimų pobūdžio ir tikslo. Kodėl tuos minėjimus ruošiame? Kam jie skirti: mums ar kitiems? Ką jais akcentuojame: politinį — laisvės kovos momentą ar kultūrinį - meninį, iškeldami savo laimėjimus tose srityse?
Jei jie skirti mums, minėjimai įgauna vieną pobūdį. Ruošiant kitiems, reikia atsižvelgti į jiems priimtas formas ir priėjimo būdą. Minėjimui esant politine demonstracija, politiniu momentu reikėtų ir ribotis. Norint parodyti kultūrinius bei meninius laimėjimus, jau tenka ieškoti kitų formų. Gerais pavyzdžiais galėtume laikyti žygio į Jungtines Tautas pobūdį ir Čikagos Lietuvių Operos choro ruoštą Verdi Requiem. Gi dabar esame viską suplakę į vieną puodą, ir dažniausiai iš mūsų minėjimų gaunasi mišrainė.
O ir pats pasiruošimas bei minėjimo suplanavimas reikalauja įgudusios rankos. Bet ne visuomet ją matome. Klystame, jei galvojame, jog minėjimui suruošti užtenka pakviesti kalbėtoją, porą svetimtaučių, chorą ir solistą. To neužtenka. Kur visas minėjimo apipavidalinimas, meninis įrėminimas, pravedimas?
Čia sustosime. Minėjimo pravedimas. Gal geriau, bet kokio platesnio susibūrimo pravedimas. Dažnai geriausi mūsų minėjimai tampa nevykusio pravedimo aukomis. Kažkaip yra įsigyvenusi nuomonė, jog tas, kuris ruošia minėjimą, turi jį ir pravesti. Jei apsidairysime gyvenamojo krašto aplinkoje, pastebėsime, jog taip nėra. Pravedimas yra menas ir mokslas. Jam reikia pasiruošti ir sugebėti. Niekas neatims garbės ir nuopelnų tam, kuris vadovauja organizacijai ar ruošia minėjimą, jei jis kukliai minėjimo pravedimą perduos tam, kuris šioje srityje sugeba ir pajėgia. Bet dar ligi to mums toli...
* * *
Tačiau čia nešventos mintys ir netinka garbingos praeities apdūmojimams. O vis tik praėjusiais metais įrodėme, jog didžius darbus atlieka tik tie, kurie dirba, bet ne tie, kurie tik planuoja. Ko ko, bet planų ir didžių užsimojimų tiems metams tikrai netrūko. Buvome surašę ilgus sąrašus ir pasiryžę kalnus nuversti. Jei būtume juos visus įvykdę, nebūtume turėję laiko ir kovai. Deja, suplanavome, bet vykdyti jau neįstengėme. Ne mūsų vadai čia kalti. Mes esame kalti, nes nemokame ir nenorime dirbti.
Savo nesugebėjimus organizuoti bei vykdyti bendrą darbą įrodėme nepajėgumu surinkti nei trečdalio tos pinigų sumos, kurią buvome užsibrėžę metų pradžioje. Jungtinis Finansų Komitetas dirbo daug. Bet mes nedirbome. Visuomenė buvo kurčia, tvirtai užsisiuvusi savo kišenes. Tas dar kartą parodė mūsų institucinio susiorganizavimo lėkštumą bei nelogiškumą. Tarp dviejų auklių ir vaikas be galvos liko. Pagrindinis tikslas mums dažnai pasidaro šalutiniu, o savo asmeninių interesų saugojimas bei senos tradicijos išlaikymas esminiu. Kol vadovaujančios institucijos neparodys pakankamo subrendimo ir nepajėgs atrasti bendros veiklos formulės, tol ir mūsų darbas bus panašus į karuselę, kurioje daug sukamės, bet iš kurios niekuomet toliau nepajudame.
Orbita yra pasidariusi labai populiariu žodžiu. Galėtume jį pritaikinti ir savai veiklai. Turime VLIKo orbitą, turime PLB orbitą, turime ALT orbitą. Visa problema yra ta, kad tos orbitos daugiau mažiau sukasi apie save, o ne apie tai, ką rezoliucijose ir memorandumuose deklaruojame. Yra naivu tikėti, kad tos orbitos kada nors atras bendrą žvaigždžių taką, bet svajoti galima, galima ir tikėti. Juk žmogus jau ir mėnulį pasiekia...
Nors niekuo ypatingu tų metų ir neatžymėjome, tačiau gyvenimas buvo judrus, visuomenė lietuviškaisiais reikalais domėjosi. Tautinių šokių šventė ir PLB seimas sutraukė mases. Teatro festivalis įnešė naujo vėjo, nors kokybiniai neprašoko mėgėjų lygio. Knygų lentynose matėme naujus leidinius, meno parodose, koncertuose ir literatūros vakaruose netrūko žiūrovų. Bet tai kasdienybė, tai judėjimas iš įpratimo. Naujo, didingo, sukaktį įamžinančio, nepalikome.
* * *
Ką nors vertinant, esame pripratę prie skaičių ir pažymių. Praėjusius metus kaip Laisvės Kovos Metus vertintume trejetu su pliusu, nes sukaktuviniai metai pačios sukakties pilnai neišryškino ir mūsų priekin nepastūmėjo. Vertiname su pliusu, nes kai kur buvo bandoma ieškoti naujų kelių, o tai jau džiugu. Jei praėjusius metus vertiname tik kaip 1968 metus, neskirdami jiems sukaktuvinių metų svarbos, juos galėtume įvertinti ketvertu. Tradicijos buvo tęsiamos, atgal nežengėme, tačiau, gaila, visi mūsų didieji susibūrimai nepraėjo be asmeniškumo dūmų ir kartelio. Be to, vieni kitiems nepajėgėme parodyti pakankamai pagarbos ir artimo meilės. Tad pliuso prie keturių rašyti negalime, nes vis dar nemokame suvaldyti savo aistrų ir ambicijų. O kada išmoksime?