Spausdinti

JAUNYSTĖ

Diskusijos vyko 1968 m. lapkričio 16 d. studentų ateitininkų kandidatų kursuoseČikagoje. Joms vadovavo Algis Norvilas, psichologijos doktorantas, šiuo metu jau dėstąs Ksavero Kolegijoje Čikagoje. Ruošiant spaudai, diskusijų mintys, kai ką išleidžiant, buvo kiek sutrumpintos.

Algis Norvilas: Kalbėsiu su jumis apie tautiškumą. Pradžioj noriu jį paaiškinti iš istorinio taško, kas jį sudaro, kiek praeity juo buvo rūpinamasi ir kodėl dabar jis taip aštriai stovi. Manau, kad tai padės jums suprasti, kodėl tas tautiškumas mums yra toks problematiškas. Pirmas klausimas yra, kodėl lietuvių tauta yra taip susirūpinusi lietuviškumu? Jei pažiūrėsi į amerikiečius, tai tikriausiai nelabai surasi tokių organizacijų, kurių vienas principas reikalautų būti amerikiečiu. Tuo tarpu daug mūsų organizacijų pabrėžia, kad reikia būti lietuviu — būti lietuviu yra stačiai principo reikalas. Marytė Smilgaitė: Amerikiečių organizacijose to nėra pabrėžiama, nes Amerikoj savaime yra amerikiečių organizacijos. Taip būtų ir Lietuvoj — ten būtų lietuvių organizacijos. O čia, išeivijoj, norint išsiskirti, reikia pabrėžti savo skirtingą tautybę.

Algis Norvilas: Bet kad ir Lietuvoj lietuviams kažkaip nebuvo savaime aišku.

Lina Kriaučiūnaitė: Anais laikais lietuviai pradėjo kurti savo valstybę, atsiskyrė nuo kitų — tai jie pabrėžė tautybę.

Algis Norvilas: Tautybės išlaikymas buvo apėmęs visą lietuvių sąmonę ir galvoseną. Kada esi dėl ko spaudžiamas, spaudimo pergyvenimai paaštrina tas vertybes; jos būna pabrėžiamos kaip savotiškas atsispyrimas prieš sunaikinimą. Taip ir tautybė. Ji buvo keliama po rusų valdžia, prieš lenkų įtaką. Tai perėjo ir į nepriklausomybės laikus. Dėl to pabrėžimo kilo pavojus iškelti tautą ir tautybę virš visko, o kitą bei kitas tautas pažeminti, kaip, pavyzdžiui, darė Hitleris vokiečių tautoj. Tai nacionalizmas, ne patriotizmas. Teisinga yra mylėti tautą, bet nereikia jos pervertinti, suabsoliutinti. Antra vertus, yra kitas pavojus — ir jis tuoj po II pasaulinio karo ir paskui, mums atvykus į Ameriką, buvo palietęs kai kuriuos jaunesnius, ypač studentus. Jie klausė: ar yra gerai pabrėžti lietuviškumą, gal būtų geriau pabrėžti internacionalizmą arba kosmopolitizmą? Kam užsidaryti siaurose tautos ribose? Ar ne verčiau bendrauti tarptautinėj plotmėj? Kodėl tas internacionalizmas tapo toks populiarus po II pasaulinio karo?

Aleksas Pakalniškis: Nacionalizmas sukėlė karus.

Algis Norvilas: Po II pasaulinio karo buvo daug tokių intelektualų, kurie galvojo, kad tautos sukėlė karus, ir, jeigu panaikinsi tautas, tai išspręsi visas žmonijos problemas: nebus karų, visi broliškai gyvens. Ir kai kurie studentai buvo paveikti tos minties ir todėl savy kovojo: ar likti lietuviais, ar, lietuvybės atsisakius, tapti pasaulio piliečiais, o ne kokiais užsidarėliais... Kaip jūs galvojat, ar tautos bendrai turi kokią reikšmę dabar pasauly, ar gal iš viso neapsimoka, kad jos būtų?

Marytė Smilgaitė: Jeigu žmonės nesiskirstys į tautas, tai vis tiek kaip nors kitaip skirstysis. Skirtumai liks, tik kitoki:... Be to, negali taip sau pasikeisti. Tu jau turi savo istoriją, savo kultūrą iš tėvų, o šie iš tėvų tėvų... Tai jau dalis tavęs, ir negali taip jų atsisakyti, net jei norėtum pasidaryti betautis pasaulietis plačia prasme... Be to, jei ir atsisakytum būti lietuviu, tai tu atsiskiri nuo jų ir pasidarai kuo kitu, pavyzdžiui, amerikiečiu.

Raimundas Šilkaitis: Tai galima palyginti su Amerika. Čia žmonės visi vienodi, t. y. amerikiečiai. Bet jei tu nuvažiuosi į jos pakraštį, pvz. rytus, ir palyginsi su amerikiečiais pietuose, tai pamatysi, kad žmonės vis tiek skiriasi. Todėl, jei visi pasaulyje priklausytų vienai tautai, vis vien kuo nors skirtųsi.

Živilė Paskočimaitė: Tas ir yra, kad kiekvienas žmogus ieško individualumo ir siekia jį su kuo nors sujungti. Man atrodo, kad turi būti tautiškumas. Kitaip žmogui nebūtų nieko, kas jam tikrai būtų sava: nebūtų protėvių, nebūtų nei sūnų, nei dukterų jo vardui tęsti. Žmogus tiktai dabar būtų, ir, kada mirtų, viskas pražūtų. Aleksas Pakalniškis: Jeigu būtų viena tauta, tai būtų labai gerai. Nebūtų karų... Iš viso, ar reikia išlaikyti kultūrą?

Kristina Abromaitytė: Tai kieno kultūrą priimtų visi? Ar ispanų, ar amerikiečių — ir ar galėtum visiems vieną primesti?

Aleksas Pakalniškis: Aš manau, kad būtų sunku vieną kurią priimti, bet jei galėtume visas sujungti j vieną, tai būtų idealu.

Živilė Paskočimaitė: Bet kultūrų negali sujungti. Kiekviena kultūra turi savo religiją, savo papročius... Skiriasi ir mene, literatūroj, kitose srityse. Kaip tu gali padaryti vieną didelį burbulą, kur viskas būtų tas pat.

Marytė Smilgaitė: Būtų tai puiku?!... Tai būtų lyg pragaras, kuris buvo aprašytas knygoj “Brave New World”, kada ne tik ta pati kalba, ta pati kultūra, bet tie patys žmonės fabrikuojami. Tai irgi nėra labai idealus gyvenimas. Aleksas Pakalniškis: Hm... Nežinau.

Algis Norvilas: Yra galvojančių sentimentalių ir labai jautrių žmonių, kurie įsivaizduoja, kad dabar šiais laikais susižinojimo priemonių sistema vis vystysis, o ja žmonės vis pilniau viens kitą pažins... Kažkaip visi pradėsim arčiau jungtis, susimaišyti, o tautybės ims ir išnyks... Kęstutis Skrupskelis, jaunas filosofijos daktaras, savo straipsnyje “Drauge” tuo klausimu bandė šitaip atsakyti: kai mes, susižinojimo priemonėms vis tobulėjant, pradėsime vis daugiau pažinti vieni kitus, tai daugiau pažinsime ir kuo nuo kitų skiriamės ir todėl šis vystymasis nereiškia tautų susijungimo... Kiek tai liečia tautų daugybę: yra žmonių, kaip, pavyzdžiui, istorikas Christopher Dawson, manančių, kad nepaprastas kultūrinis išsivystymas Europoj įvyko kaip tik dėl to, kad joje buvo daug tautų, kurios viena tarp kitos maišėsi, trynėsi. Ir kada būna didelė trintis, dalykai pasidaro karšti. Dėl to pati Europa taip rutuliojosi ir kultūriniai pasireiškė, augdama ir pralenkdama visas kitas pasaulio civilizacijas. Atrodo, kad, jeigu mes visi susilietume į vieną monolitinę pasaulio tautą, tai prarastume progą kūrybiniai reikštis.

Vytas Narutis: Mums anglų kalbos mokytojas sakė, kad, Amerikai kuriantis, Pensylvanijoj buvo norima išleisti įstatymą kalbėti tik vokiškai, bet tas projektas buvo atmestas senate vieno balso persvara. Manoma, kad Amerika išliko vieninga dėka knygų ir laikraščių, nes kitaip būtų buvę daug dialektų ir kalbų.

Algis Norvilas: Panašiai ir Europoj dialektai išnyksta, kai valstybių mokyklose mokoma viena tautinė kalba.

Vytas Narutis: Eric Hoffer pastebėjo, kad iš Europos atvykę imigrantai prisiima automatiškai amerikiečių gyvenimą, jei buvo žemesnės kultūros, o jei aukštesnės už amerikiečius, tai nenori lengvai prisiimti.

Algis Norvilas: Dalinai taip, bet tas klausimas nėra jau toks aiškus, nes’, kiek aš pastebiu, tai atvažiavusieji iš Europos laisvų kraštų, net jei ir išsimokslinę, greitai įsijungia į Amerikos gyvenimą. Atrodo, kad laikosi tie, kurių tautos dabar yra paliestos tam tikros tragedijos.

(Bus daugiau )