JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Šių metų kovo 26 d. kalbininkas prof. Pranas Skardžius švenčia savo septyniasdešimtąjį gimtadienį. Paprastai mes spaudoje viešai minime tų žmonių sukaktis, kurie yra daugiau pasidarbavę mūsų kultūriniam gyvenimui. Kalbininkams turėtume skirti ypatingą dėmesį, nes tik jie švarina ir padeda išlaikyti nesugadintą mūsų gražiąją kalbą, kuria ir prieš svetimtaučius didžiuojamės. Savo kalbininkus turime branginti dar ir dėl to, kad jų labai maža turime. Čia, išeivijoje, jiems suskaičiuoti nereikia net visų vienos rankos pirštų. Beveik nėra vilties, kad išaugtų koks nors žymesnis kalbininkas iš mūsų jaunimo. Priaugančioji karta jau mums davė ar žada duoti mokslininkų, menininkų ir net rašytojų bei poetų, bet neatsiranda nė vieno kalbininko.

     Tad kol dar galime, turime stengtis pasinaudoti mūsų kalbininkų mokslu ir patarimais, nes praeis kiek laiko, ir šios galimybės jau nebebus. Vienintelė paguoda — tai mūsų tolima tėvynė. Ten priaugo nemaža jaunų gerų kalbininkų.

     Švęsdami prof. Skardžiaus sukaktį, neminėsime šabloniškai jo gyvenimo datų, nesiimsime išskaičiuoti nė jo darbų, nes jie kiekvienam, besidominčiam lietuvių kalba, yra gerai žinomi. Tikimės, kad ir jubiliatui bus maloniau, jeigu šia proga tik paraginsime mūsų tautiečius daugiau dėmesio kreipti į kalbos grynumą. O to grynumo pasigendame visur: ir knygose, ir laikraščiuose, ir radijo bei televizijos pranešimuose. Spauda, radijas, teatras ir televizija turėtų prisidėti prie mūsų kalbos kultūrinimo, bet labai dažnai minėtos kultūrinimo priemonės atlieka visai priešingą vaidmenį.

     Turėjome "Gimtąją Kalbą". Ji sustojo ypač tik dėl to, kad beveik niekas nekreipė dėmesio į jos pastabas bei patarimus. Tikimės, kad vis dėlto ji atsigaus. Dabar nieko daugiau nebelieka, kaip stengtis kur nors gauti Lietuvoje leidžiamą "Kalbos Kultūrą", kuri dabar yra vienintelė populiari lietuvių kalbos puoselėtoja.

     Dabar, norėdami pasitikrinti vieną kitą lietuvių kalbos žodį, daugiausia naudojamės dviem žodynais: P. Skardžiaus "Lietuvių Kalbos Vadovu" ir J. Balčikonio "Dabartinės Lietuvių Kalbos Žodynu". Bet šie du žodynai mums teigia ne visiškai tą pačią rašybą. Balčikonis beveik niekur nenutolsta nuo dabar oficialiai vartojamos jablonskinės rašybos, o Skardžius jau vienur kitur nutolsta. Nors tie "nutolimai" yra visai logiški ir pagrįsti, bet jie nėra priimti nei Lietuvoje, nei išeivijoje. Dabartinės aplinkybės, tur būt, nebūtų palankios nei išeivijoje, nei Lietuvoje keisti mūsų rašybai, tad visi dabar turime laikytis jablonskinės rašybos, kad nebūtų mūsų spaudoje tokios mišrainės, kokia dabar yra.

     Džiaugiamės, kad daug jaunimo baigia lituanistines mokyklas. Neseniai jau būrys jaunimo baigė net Pedagoginį Lituanistikos Institutą. Tačiau kai kurie baigusieji, jeigu Lietuvoje įstotų į aukštesniąsias gimnazijos klases, tai iš lietuvių kalbos gal tik trejetuką tesugraibytų. Užtat jiems būtinai reikia ir toliau lavintis bei tobulintis. Šiam tikslui būtų labai naudinga steigti kokius nors kalbos klubus ar seminarus. Tikrai apie tai vertėtų rimtai pagalvoti ir ką nors daryti.