Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 6

ALFONSAS GRAUSLYS

     Pirmoje eucharistinėje mišių maldoje "šventosios liaudies " vardu vadinami visi pakrikštytieji, kurie, plačia prasme, priklauso Kristaus įkurtai Bažnyčiai. Trečioje eucharistinėje maldoje, kreipiantis į Viešpatį, tikintieji vadinami "Tau priklausančia liaudimi", gi ketvirtoje — "savąja tauta". Tai liaudžiai ar tautai priklauso ne tik eiliniai krikščionys, bet taip pat dvasiškiai. Kadangi tie eiliniai vadinamieji "pasauliečiai" sudaro tos šventosios liaudies visišką daugumą ir kadangi jų padėtis bei vertė po II Vatikano susirinkimo yra labai pasikeitusi, tai reikia su tomis atmainomis čia susipažinti.

     Prieš II Vatikano susirinkimą šimtmečių eigoje buvo susidariusi kone beteisė pasauliečių padėtis Bažnyčioje. Žmonių sąmonėje Bažnyčia atrodė ne kas kitas, kaip popiežius su vyskupais ir kunigija. Net ir tų laikų teologiniai vadovėliai Bažnyčios sąvokon krikščionių pasauliečių neįjungdavo. Dvasiškija teatstovavo veiklią gyvą Bažnyčią. Pasauliečiai tebuvo vien pasyvi minia, medžiaga bei tas bespalvis fonas, kuriame dvasiškija galėjo pasireikšti. Jie turėjo tris "teises": klausytis pamokymų, paklusti įstatymams bei įsakymams ir medžiaginiai Bažnyčią remti. Platieji tikinčiųjų sluoksniai Bažnyčioje balso neturėjo ir su jų norais nebuvo skaitomasi. Tuo būdu dvasiškija buvo virtusi atsiribojusiu nuo pasaulio luomu, kasta, dvasiška ponija. Dvasiškiją ir pasauliečius krikščionis skyrė ko tik ne "geležinė uždanga". Tikinčiųjų masės nesidomėjo Bažnyčios gyvenimu, nes tasai atrodė jiems vien kunigų reikalas. Gyvenime pradėjo įsivyrauti ta eilinius krikščionis demoralizuojanti nuotaika, kad šventumui siekti tėra skirti tik dvasiškiai bei vienuoliai, kai likusiems krikščionims pakanka vien vengti sunkių nuodėmių ir taip siekti išganymo. Nenuostabu, kad šitokių nusistatymų bei padėties vaisiai vis darėsi liūdnesni, ir krikščioniškasis pasaulis, kaip rodė statistikos, vis labiau pradėjo nukrikščionėti.

     Susirūpinusieji Bažnyčios ir krikščionybės likimu jau praėjusiame ir šiame šimtmetyje kentėjo dėl tokio vidinio Bažnyčios suskilimo, kuris, absoliutinę tikinčiųjų daugumą pavertęs pasyviais ir vėliau visai abejingais, pačią krikščionybę susilpnino vis daugėjančių priešų akivaizdoje. Jie statė sau klausimą, kodėl taip įvyko. Juk pirmais krikščionybės amžiais visi krikščionys — dvasiškiai ir nedvasišldai — jautėsi "Dievo tauta" bei Kristaus Bažnyčia, ir "tikinčiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos" (Apd. 4, 32).

     Šiame žurnalo numeryje “Stebint ir svarstant” skyriaus nėra, nes vyriausias redaktorius nebesuspėjo jį paruošti, rengdamas “Laiškų Lietuviams” šventę kovo 8 d. Dėl tos pačios priežasties numeris išeina gerokai pavėlavęs.

TRUPUTIS ISTORIJOS

     Senajame įstatyme žydai. Dievo įkvėptų patriarkų ir pranašų skelbimu, buvo išrinktoji tauta, Dievo tauta. Žydams neatpažinus ir atmetus žadėtą Mesiją — Kristų, Kristaus sekėjai pasijuto Naujojo Įstatymo išrinktąja, Dievui skirta ir jam priklausančia tauta. Ši sąmonė, paties Kristaus sugestijuota, buvo paskelbta apaštalų laiškuose. Kaip Dievas, anot šio skelbimo, buvo užmezgęs ryšį ir suteikęs apreiškimą Izraeliui senovės laikais, taip ir Naujame Įstatyme su Jėzumi Kristumi ir jo apreiškimu gimė nauja Dievo tauta. Anoji buvo gavusi tik laikiną, ruošiantį Mesiją sutikti apreiškimą; tuo tarpu naujai Dievo tautai suteiktas apreiškimas pasiliks nepakeičiamas iki pasaulio pabaigos.

     Tą visą naujosios Jėzaus Kristaus tautos sąmonę apaštalas išreiškė žodžiais: "Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji, kunigystė, šventoji tauta..." (I Petr. 2, S). Taip rašė apaštalas, kreipdamasis į visus krikščionis. Tuo jis norėjo pasakyti, kad visi pakrikštytieji tikintieji yra labai aukštos vertės; visi jie principiniai yra "pašauktieji, išrinktieji, šventieji" (kaip į juos laiškuose kreipiasi apaštalai) ir todėl tarp jų negali būti jokio diskriminavimo ar skirstymo į pirmarūšius ar antrarūšius.

     Tiesa, yra įvairių pareigų Bažnyčioje, bei tos pareigos, nors ir labai būtų svarbios, reikalingos ir net būtinos, tačiau jos yra antraeilės, sugretinus jas su pirmaeile visų principiniai lygia didybe Jėzuje Kristuje, į kurį likome įjungti krikšto metu. Čia panaudotu žodžiu "principiniai" norima pasakyti tai, kad visi pakrikštytieji, gavę pašvenčiamąją malonę, yra gavę ir priemonių tam dieviškam gyvenimui savyje išlaikyti, o jei jie tą didybę aptemdo savo nuodėmėmis ir nerūpestingumu ją palaikyti, tai čia yra kalti jie patys, o ne krikščionybė. Jei ir yra toje krikščionių didybėje kurios nors asmeninės nelygybės, tai ji kyla iš įvairaus jų šventumo laipsnio, bet ne iš einamų Bažnyčioje pareigų skirtumo.

     Pirmųjų šimtmečių krikščionys, žinodami, kad jie visi šaukiami į aukštą šventumą, nesididžiavo einamom skirtingom pareigom Bažnyčioje. Dvasiškiai, kaip ir visi kiti, didžiuodamiesi savo pašaukimu juos su Dievu taip suartinusion krikščionybėn, nesijautė atskiru luomu, reikalaujančiu sau ypatingos pagarbos bei privilegijų. Jie nešiojo tuos pačius visiems įprastus rūbus (skirtingi rūbai atsirado tik V šimtmečio gale) ir buvo vedę. Krikščionybė, nežiūrint kruvinų persekiojimų, vis labiau plito. Jos įsitikinimo gilumą liudijo skaitlingi kankiniai.

     Sulaukusi laisvės IV šimtmetyje, krikščionybė virto Romos valstybine religija. Bažnyčia, neseniai persekiota, buvo apdovanota privilegijomis, ypač jos dvasininkai. Tos privilegijos, turtėjimas ir jų palydovė puikybė, vis labiau augantis klerikalizmas (noras valdyti visus visose gyvenimo srityse) iškasė griovius tarp dvasiškijos ir liaudies. Vis labiau susirišdama su pasauline valdžia, kai viduramžiais net aukšti dvasiškiai tapdavo pasauliniais valdovais bei kunigaikščiais. Bažnyčia vis labiau pasaulėjo. Į aukščiausias, aukštas ir šiaip kunigų pareigas pradėjo veržtis nebažnytinės dvasios aukštesniųjų luomų atstovai.

     Pradedant IV šimtmečiu, pradėjo kurtis vienuolijos, kurios savo įžadais sudarė atskirą luomą Dievo tautoje, nes jų gyvenimas jau esminiai skyrėsi nuo šiaip krikščionių gyvenimo. Vis didėjanti vienuolių įtaka ilgainiui suvienuolino ir pasaulinius dvasiškius, uždėjo jiems celibato pareigą, vienuolinio pobūdžio brevijoriaus maldas ir kt. Tam suvienuolinimui ypač pritarė iš vienuolijų kilę popiežiai. Taip pamažu Bažnyčioje ir krikščionybėje atsirado dvi klasės: dvasininkų (įskaitant į juos pasaulinius kunigus bei vienuolius) ir pasauliečių. Į krikščionius pasauliečius pradėta žiūrėti iš aukšto. Kaip labai buvo nutolta nuo pirmojo šimtmečio krikščionybės, kada apaštalų raštuose iš viso nebuvo pasauliečių sąvokos, nes visi sudarė "Dievo tautą", kurioje nebuvo klasių! Pasauliečių vedybos virto kažkokia nuolaida žmogaus prigimčiai, o jų visa padėtis krikščionybėje buvo paskaityta kompromisu su ja. Jie virto žemesne klase joje. Oficialūs Bažnyčios sluoksniai ir tuo laiku spausdinamos teologinės knygos "pamiršo" apie Šv. Rašte skelbtą visų krikščionių didybę, ten skelbiamą krikščionių kunigystę, ir Bažnyčios sąvokoje krikščionių pasauliečių nebeliko. Klerikalizmas vėliau iššaukė reakciją, antiklerikalizmą ir net neapykantą Bažnyčiai bei pačiai krikščionybei.

     XVI šimtmetyje kilusi bažnytinė revoliucija tarp kitko stipriai pasisakė prieš tų laikų dvasiškijos klerikalizmą, jos visagalybę ir prieš eilinių krikščionių vaidmens nuvertinimą Bažnyčioje. Reformatoriai, pasisakydami prieš tą vienašališkumą, metėsi į kitą kraštutinumą, visiškai nuvertindami oficialią sakramentinę kunigystę ir vien skelbdami visų krikščionių kunigystę ir jos užtenkamumą Bažnyčios gyvenime. Kad ir turėdami Šv. Rašte įrodymų krikščionių pasauliečių kunigystei paremti, jie "pamiršo", kad Bažnyčia turėjo pagrindų ir sakramentinei kunigystei.

     Reformatorių kraštutinumas Bažnyčios visuotinį Susirinkimą Tridente (nukreiptą prieš juos) pastūmėjo į kitą kraštutinumą: jis ypatingai iškėlė sakramentinės oficialios kunigystės didybę, beveik visiškai neužsimindamas apie visiems krikščionims bendrą, kad ir nuo kunigystės sakramento skirtingo pobūdžio kunigystę. Tuo būdu, kad ir nesuklysdamas (nes pasauliečių kunigystės nepaneigė!), tačiau tuo nutylėjimu Susirinkimas daugiau ar mažiau klaidino visuomenę.

     Čia tenka įsidėmėti įdomų reiškinį, kad niekad žmogus patsai nepriartėja taip prie klaidos, kaip kovodamas prieš kito klaidą. Norėdamas tą klaidą paneigti, jis pasiduoda iliuzijai manydamas, kad perdėtu kraštutinumu jis labiausiai tą klaidą paneigs, pamiršdamas, jog tuo būdu, jis suniekina ir tą tiesos dalį, kuri yra klaidoje.

     Tą tiesą Bažnyčia pradėjo suprasti ypač mūsų gyvenamame šimtmetyje. Jai vadovaujant, prasidėjo posūkis atstatyti krikščionių pasauliečių deramai padėčiai bei garbei Bažnyčioje. Buvo prisiminti apaštalų laiškai ir tas visas artumas tarp jų ir pasauliečių apaštalavime krikščionybės pradžioje. Pijaus XI paskelbtoji katalikų akcija buvo didysis šio šimtmečio žygis sudominti pasauliečius Bažnyčios ir krikščionybės likimu, pažadinti juose atsakingumą už jį ir juos pakviesti į apaštalavimo darbą savo aplinkoje.

     1951 m. rudenį Romoje įvyko tarptautinis pasauliečių apaštalavimo kongresas. Tai buvo pasauliečių įsiteisinimo Bažnyčioje reikšmingas įvykis, nes apaštalavimo sąvoka šimtmečiais buvo laikoma vien dvasiškijos pareiga. Tasai kongresas įvyko Pijaus XII laikais — popiežiaus, kuris tarp kitko yra pareiškęs, kad jei už geležinės uždangos tikėjimas išliks, tai tik ištikimų pasauliečių dėka.

     Apie kraštutinumų pavojus doktrinoje dar geriau suprato didieji mūsų laikų teologai ir jų įkvėptas II Vatikano susirinkimas, kuris atitaisė Tridento suvažiavimo vienašališkumą krikščionių pasauliečių atžvilgiu. Tad reikia pažvelgti į krikščionius pasauliečius II Vatikano susirinkimo akimis.

PASISAKYMAI II VATIKANE

     Šiame visuotiniame Bažnyčios susirinkime tik atskiri konservatyvios mažumos atstovai, svarstydami pasauliečių padėtį Susirinkime, yra pasisakę prieš pasauliečius, bijodami, kad pasauliečių iškėlimas nesumažintų kunigijos autoriteto ir nesudrumstų tarpusaviu santykių, kurių pagrinde turėtų pasilikti amžiais įsitvirtinusi taisyklė: hierarchija įsako, pasauliečiai klauso. Vyskupų gi didžioji dauguma pasisakė už pasauliečius.

     Miunsterio (Vokietijoj) vysk. J. Hoeffner pasakė, kad pasauliečių apaštalavimas ypač turi pasireikšti socialinio gyvenimo atnaujinimu teisingumo ir meilės dvasioje... Dvasiškija, anot jo, turi laikytis Pijaus XI ir Pijaus XII skelbto subsidiariteto principo, pagal kurį ji neturi kištis į tai, ką pasauliečiai gali patys padaryti.

     Manchesterio (JAV) vysk. E. Primeau kėlė pasauliečių savivertės supratimą ir reikalingumą hierarchijai su jais kalbėtis, ne tik nebažnytiniais, bet ir bažnytiniais klausimais. Jis sakė, kad reikia pasauliečiams palikti laisvę ir iniciatyvą, nes jie noriai dirba Bažnyčiai, bet nenori, kad su jais būtų elgiamasi kaip su daiktais. Todėl reikia kiekvienoj vyskupijoj šviesių pasauliečių sambūrio, kuris turėtų ryšio su vyskupu ir klebonais.

     Bruegge (Belgijoj) vysk. E. J. M. de Smedt nurodė, kad šiandieninis žmogus nesivadovauja praeities tradicijomis, pasyviai nepamėgdžioja kitų, bet už religiją apsisprendžia jos pagrįstumo įtikintas. Jis nepakenčia religijos atstovų jam rodomo paternalizmo bei protekcionalizmo.

     Bolonijos (Italijoj) vysk. L. M. Bettazzi pasisakė prieš tokį pasauliečių traktavimą Susirinkimo dokumentų projektuose, kur jie laikomi tartum šalia Bažnyčios, kai tuo tarpu jie patys yra Bažnyčia. Pasauliečiai, kad ir su hierarchijos žinia, turi patys ieškoti būdų, kaip pasaulyje liudyti Dievą. Jei jie tų būdų dar nesurado, tai esame, anot jo, ir mes kalti, nes jais nepasitikėjome ir per ilgai juos laikėme savo globotiniais.

     Bhopal (Indijoj) arkivysk. E. D'Souza teigė, kad šiais laikais nebegalioja šis principas: “Lai niekas neįvyksta be vyskupo", nes tas dėsnis stabdo tikinčiųjų iniciatyvą. Tiesa, anot jo, niekas neturi įvykti prieš vyskupą, bet Dievo tauta nėra totalitarinė valstybė, kurioje viskas iš viršaus atliekama. Jei taip būtų, tai kur tada beliktų vietos Dievo vaikų laisvei? Tasai principas buvo klerikalizmo pasireiškimas. Ar tad nereikia mums jo atsisakyti?! Ar pasauliečiai nėra mūsų broliai, tos pačios vertės, kaip ir mes, kad ir eidami skirtingas pareigas Mistiniame Kūne? Ar negalėtų pasauliečiai pavaduoti daugelį dvasiškių Romos Kongregacijų tarnybose? Kodėl negalėtų pasauliečiai dirbti diplomatinėse šv. Sosto tarnybose? Gal toji nauja tvarka ir privestų prie kai kurių nesusipratimų ir krizių, bet tai būtų augimas.

     Talca (Čilėje) vysk. M. Larrain (vienas iš pažangiųjų Pietų Amerikos vyskupų, kuris, deja, 1966 m. žuvo nelaimingam atsitikime ir kuris vyskupų rūmuose buvo įsteigęs socialinį centrą), savo kalboje pabrėžė, kad pasauliečių apaštalavimo uždavinys yra tampriai surišti Bažnyčią ir pasaulį. Pasauliečiai yra tartum tiltas, per kurį evangelija ateina į pasaulį, o pasaulio problemos pasiekia Bažnyčią; kaip malonė atbaigia prigimtį, taip apaštalavimas atbaigia pasauliečių dirbamą darbą. Tas apaštalavimas pasaulį gydo, aukština, veda žmoniją į jos tikslą ir kuria Dievo karalystę. Kalbėtojo tvirtinimu, šiame laikotarpyje kuriame, gal būt, yra daugiau ateistų ne tiek iš neapykantos Dievui, kiek iš meilės žmonėms ir jų pažangai (kuriai, jų ne visai teisingu supratimu, religija kliudo — A. G.), pasauliečių apaštalavimas atsako į šiandienes gyvenimiškas problemas.

     Pittsburgo (JAV) vyskupas J. J. Wright pareiškė, kad šito Susirinkime ruošiamo teksto pasauliečiai laukė 400 metų. Afrikos kardinolas L. Rugambva reikalavo, kad daugiau pasauliečių dalyvautų Susirinkimo darbuose. Belgijos kardinolas L. Suenens reikalavo, kad į Susirinkimą būtų pakviesta moterų, nes, anot jo, "Šv. Dvasia buvo suteikta visiems, taigi ir pasauliečiams". Montrealio kardinolas P. Leger ragino, kad tinkami pasauliečiai būtų kviečiami į kunigų seminarijas mokytojauti. Reikia dar pažymėti originalų Bombėjaus (Indijoj) kardinolo V. Gracias reikalavimą, kad pasauliečiai bažnytiniais įstatymais būtų apsaugoti nuo dvasiškijos neteisingo elgesio su jais.

     Įdomu yra tai, kad Rytų Bažnyčios (susijungusios su Roma) atstovai šių pasisakymų metu tylėjo ir tik arkivysk. E. Zoghby pasakė, kad pas juos pasauliečių problemos nėra, nes Rytų Bažnyčioje niekada nėra buvę dvasiškijos atsiskyrimo nuo pasauliečių ir jie visada glaudžiai tarpusavy bendradarbiavo.

* * *

     Tenka pripažinti, kad, komisijose rengiant susirinkimo dokumentų projektus — net ir tiesioginiai liečiančius pasauliečius, pasauliečiai nebuvo pakviesti, nors su kai kuriais jų šalia Susirinkimo buvo tariamasi. Pats pirmasis iš pasauliečių, kuris buvo paties Jono XXIII asmeniškai pakviestas Susirinkimo pirmoje sesijoje dalyvauti, buvo prancūzų filosofas - teologas Jean Guitton. Antroje gi sesijoje jau dalyvavo 10 pakviestų Susirinkimo stebėtojų, ketvirtoje baigiamoje susirinkimo sesijoje viso buvo 52 vyrų ir moterų atstovai. Pradžioje jie buvo tik stebėtojai, bet baigiamoje sesijoje jiems buvo leidžiama Susirinkime kalbėti; kai kurie tuo leidimu pasinaudojo.

SUSIRINKIMO DOKUMENTUOSE

     Krikščionys pasauliečiai šešiolikoje II Vatikano susirinkimo dokumentų užima svarbią vietą, nes apie juos ten kalbama 132 kartus. Dogminės konstitucijos "Bažnyčia" IV ir V dokumento skyriuose kalbama apie pasauliečius ir apie visų kvietimą tapti šventais Bažnyčioje (II Vatikano susirinkimo dokumentai; lietuv. vertimas, I dalis, 58-75 psl.). Apie pasauliečius kalba ir tos pačios konstitucijos II skyrius apie Dievo tautą (25-38 psl.). Ši konstitucija aptaria pasauliečio sąvoką, sakydama, kad "pasauliečiais čia laikomi visi krikščionys, kurie nėra gavę šventimų ir nepriklauso Bažnyčioje pripažintam vienuolių luomui. Tai tikintieji, krikštu įjungti į Kristų, virtę Dievo tauta ir savo būdu tapę Kristaus — kunigo, pranašo ir karaliaus — galios dalininkais. Jie vykdo Bažnyčioje ir pasaulyje sau tenkančią visų krikščionių misijos dalį" (I dalis, 59 psl.).

     Tiksliau kalbant, šioji konstitucija pagrindžia krikščionių pasauliečių vertingumą, jų uždavinių ir darbo garbingumą ir būtinumą Bažnyčioje, jų apaštalavimo pobūdį, jų santykius su oficialia dvasiškija ir pagaliau jų dalyvavimą Kristaus kunigystėje, pranašavime bei valdyme. Skelbdama, kad visi šaukiami į šventumą, konstitucija pareiškia, kad pasauliečiai nėra žemesnės rūšies krikščionys už kunigus ir vienuolius, bet, kad visi, nors eidami skirtingas pareigas, yra lygiai garbingi šventosios liaudies nariai.

     Antrajame dokumente, liečiančiame pasauliečius, dekrete "Pasauliečių apaštalavimas" (II dalis, 132-168 psl.) kalbama apie pasauliečių apaštalavimo pagrindus, tikslus, sritis, būdus, tvarkymą bei pasiruošimą.

     Gerai įsiskaičius į tuos čia suminėtus ir kituose Susirinkimo dokumentuose randamus šiuo klausimu tekstus, pastebimos dvi pagrindinės idėjos: 1) mintys, nukreiptos prieš dvasiškijos klerikalizmą, bei pabrėžimas, jog ji savo pareigomis visiems tarnauja; 2) ten keliamos krikščionių pasauliečių savigarbos ir jų dalyvavimo Bažnyčios pasiuntinybėje būtinumo sąmonė. Tai ypač aiškėja, pasiskaičius dekretą "Kunigų tarnyba ir gyvenimas" (II dalis, 169 psl. ir toliau, ypač 172-173 bei 187-189). Tuo būdu Vatikano dokumentai siekia panaikinti tą geležinę uždangą, kuri skyrė kunigiją ir pasauliečius, ir sudemokratinti jų santykius krikščioniško broliškumo pagrindu.

     Tam kunigų su pasauliečiais suartėjimui Konstitucijoje apie Bažnyčią pateikiamas vienas šv. Augustino pasisakymas, kuris, gerai įsimąstytas, gali daug pasakyti vieniems ir kitiems: "Tai, kas esu jums, mane gąsdina; kas esu su jumis, mane guodžia. Jums esu vyskupas; su jumis — krikščionis. Pirmas dalykas reiškia pareigą; antrasis — malonę. Anas neša pavojų, o šis — išganymą" (I dalis, 61 psl.). Šiuo pasisakymu šventasis nesididžiuoja savo pareigom — jis pilnas kuklumo. Jis hierarchijos laipsnyje (hierarchija reiškia šventą viešpatavimą) nemato progos kitiems viešpatauti, bet pats yra baimės pilnas dėl jo laukiančios atsakomybės. Jis žiūri į vyskupavimą kaip į tarnybą kitiems — "aš esu jums", nes vyskupystė ar kunigystė pati savyje būtų nereikalinga, jei nebūtų žmonių, kuriems patarnaujama. Šitas dvasiškas sąmoningumas, kad jis yra skirtas žmonėms tarnauti, iš pagrindų pakerta tą klerikalinę puikybės nuotaiką, kuri jaučiasi stovinti aukščiau už kitus.

     Tad, anot teologo H. Küng, krikščionybėje aukštesnis iškilimo laipsnis nėra kurios nors aukštos dvasiškio pareigos Bažnyčioje, bet šventumas. Todėl tie, kurie giliausiai tiki, stipriausiai myli ir lieka nuolankiausi, t. y. šventieji, yra aukščiausiai iškilę krikščionybėje. Šventumas gi nėra kurios nors grupės krikščionybėje privilegija, jis yra skirtas visiems, jį gali pasiekti visi — tad ir krikščionys pasauliečiai.

     Toliau šv. Augustinas sako: "Kas esu su jumis, mane guodžia". O kas jis yra su visais kitais krikščionimis, jei ne Dievo žodžio klausytojas ir laikytojas, nes ir aukštų pareigų dvasiškis nenustoja būti krikščionis. Ir jo išganymą apsprendžia ne tiek kitiems teikiami, kiek paties imami sakramentai. Tad šiuo visu posakiu šventasis nuolankiai džiaugiasi ir tikisi išganymo, nes su visais jam pavestais žmonėmis jis yra krikščionis. Kitaip sakant, pati aukščiausia garbė krikščionybėje yra pati krikščionybė.

(Sekančiame straipsnyje nagrinėsime "krikščionio didybės pagrindus — A. G.).