Žemiau spausdinami pasaulyje bene paties jauniausio poeto, 7 m. Antonijaus Fortikari du eilėraščiai (interviu su juo žr. šio "L. L." nr. 159 psl.).
ŽVEJAI
Gęsta saulė
Bekraščiame danguje,
Kur tviska žvaigždės.
O kokia mėlyna jūra!
Žvejai grįžta
Žalsvomis ir melsvomis bangomis,
Dangus atrodo kaip vanduo.
Iš valties girdėti balsai.
ŽEMĖJE
Ties poliais
Dideli ledo krantai
Plauko lėtai ir pavargusiai,
Kaip kregždės
Skrenda į šiltuosius kraštus.
ŠYPSANTIS
Interviu su Antonijum Fortikari, bene pačiu jauniausiu poetu pasaulyje
Antonijus Fortikari— 7 metų berniukas, kurio pirmąjį eilėraščių rinkinį išleido žymių italų poetų knygų leidykla (šis interviu su jaunuoju poetu buvo atspausdintas Bulgarijos telegramų agentūros leidiny, vėliau perspausdintas "Literatūros ir Meno" savaitrašty, 1969. III. 8).
— Tu poetas?
— Suprantama. Jei matėte mano knygą, nereikia nė klausti.
— O kas tai yra poetas?
— Tas, kuris rašo žodžius eilės tvarka vieną po kito. Tokie žmonės man labai patinka.
— O kiek tau metų?
— Septyneri.
— Ar ne geriau tau būtų kartu su draugais pažaisti, pavyzdžiui, sviediniu?
— Taip galvoja tik senukai.
— O nuo kiek metų, tavo nuomone, pradedama senti?
— Nuo dvylikos.
— Na, grįžkim prie poezijos.
— Man labiau patinka apie ką nors galvoti, negu žaisti sviediniu ir bėgioti su draugais. Pavyzdžiui, mėgstu galvoti apie medžius. Tai pats fantastiškiausias, pats nuostabiausias dalykas iš visos žalumos. Man rodos, medžiai geriau už sviedinį.
— O, išskyrus medžius, kas dar tave labiausiai įkvepia
— Beveik viskas: lizdai, širdis, laikrodis ir marškiniai.
— Tu gyveni netoli stoties. Ir dabar mums šnekantis, traukiniai dumia vienas paskui kitą. Ar esi parašęs eilėraščių apie traukinius?
— Nė vieno. Ir esu įsitikinęs, jog niekad neparašysiu, nors traukinius matau kasdien. Jie manęs netraukia, nejaudina. Jaudina tik tai, kas toli nuo manęs, kas, kaip sako mano mokytojas, pavergia mano smegenis.
— Kelintoje tu klasėje?
— Trečioje, bet aš nesu geras mokinys. Mano mintys nuolat sukasi apie tai, kas pasiliko anapus mokyklos durų.
— Ar esi parašęs eilėraštį apie kokią nors mergaitę?
— Niekada! Parašiau apie vieną berniuką, bet eilėraštis išėjo negeras. Moterys plepios, todėl nepakenčiu jų. Jos visur kaišioja savo nosį.
Kuo nori būti užaugęs?
— Poetu, dailininku arba artistu. Arba norėčiau dirbti Lima parke.
— O inžinierium nenorėtum būti?
— Nekenčiu skaičiavimų.
— Kokias knygas esi skaitęs?
— Nė vienos. Man skaito mano tėtis...
— O kas tai ta Nobelio premija?
— Man rodos, toks apdovanojimas, kuris suteikiamas labdarybės tikslais.
— Antonijau, greit žmogus skris į mėnulį. Ar norėtum ten nuskristi?
— Aš bijau, nes man sakė, kad ten labai šalta. Bet, jeigu būtų mano valia, pasiųsčiau ten tėtį. Jis — labai stiprus žmogus.
— Ar nerašai eilėraščių apie mėnulį?
— Ne, aš labiau mėgstu gėles ir saulę žemėje.
— Būdamas tavo metų, Mocartas buvo tiek pat žinomas, kiek ir tu. Ar žinai, kas toks buvo Mocartas?
— Džiazo kompozitorius.
— Kas tai yra Jungtinės Amerikos Valstybės?
— Šalis, kur gyveno Kennedy.
— O de Gaulle?
— O ką jis veikia?
— Kas tai yra Rusija?
— Didelė šalis.
— Kas tai yra fašizmas?
— Man sakė, kad tai kažkas labai bloga.
— Kas tai yra laimė?
— Būti rimtu ir ramiu.
Šio jaunojo poeto du eilėraščiai atspausdinti šio "L. L." numerio 153 puslapyje.