Spausdinti

PRIE KO EINAMA?

Ar prie tikėjimų sumaišymo, ar prie tarpusavės meilės

     “Laiškuose Lietuviams” pradėta vesti propaganda, kad reikia mums arčiau bendrauti su evangelikais, liuteronais ir kitom tikybom. Keista, kad net vyskupijoj tai labai praktikuojama... Aną dieną buvo televizijoj, kad katalikai eina i kitų pamaldas, ten kartu neva savo tikėjimą išpažįsta; net kitų tikėjimų bažnyčiose mūsų dvasios vadovai dalyvauja. Noriu stačiai paklausti, prie ko einama, ar prie visiško katalikų tikėjimo sumaišymo, jo išnaikinimo pačių katalikų vadovų rankomis?... Kam mums, katalikams, blaškytis pas kitus, jei tikime į Kristaus įsteigtą katalikų tikėjimą? Mes mylim kiekvieną artimą, bet nenorime, kad kištųsi kas į mūsų vidaus dvasios reikalus, kurį mums iš pat mažens Bažnyčia - mokykla įskiepija.

     Gal tie mano gvildenimai ir netvarkoj, todėl prašau “Laiškų Lietuviams” redakciją atsakyti

Bal. Brazdžionis

Mielas Pone Brazdžioni,

     Iš Jūsų laiško ryškėja du dalykai: viena — kad labai norite išlaikyti katalikiškas pažiūras ir nusistatymus, ir antra — kad Katalikų Bažnyčia yra pažengusi vieną didelį šuolį į priekį... ir, jei Jūs nepasistengsite jos pasivyti, tai ir iš Jūsų ano noro daug ko nebeliks.

     Norint būti geru kataliku — ypač tokiuo, kuris stengiasi kuo tiksliausiai laikytis katalikiškų nusistatymų, reikia vis laikyti pridėjus ausį prie dabarty plakančios Bažnyčios širdies... — tiek, kiek ji plaka kartu pagal Kristaus norus.

     Tad koks yra tas šuolis, kurį padarė Katalikų Bažnyčia, dėka kurio Jūs atsllikote? Tai Katalikų Bažnyčios visuotinio suvažiavimo nutarimai, pagal kuriuos Dievu ir Kristumi tikintieji nekatalikai krikščionys yra pripažįstami Kristaus sekėjais, o visi katalikai yra raginami su jais bendrauti, kartu meldžiantis ir siekiant vienybės (plačiau žr. Vatikano II suvažiavimo dokumentus, liet. vertim. II 23-46 psl.; ten pat nurodoma, kad ir Kristus nori visų savo sekėjų vienybės — Jon. 17, 21).

     Kadangi Jūs kalbat atvirai, tai ir aš kalbėsiu atvirai. Jūsų laiško mintys būtų pateisinamos praėjusiuose šimtmečiuose, bet ne dabar, po II Vatikano suvažiavimo.

     Po reformacijos, krikščionims susiskaldžius, kivirčų įkarštyje katalikų bažnytinė vadovybė nekatalikus vadino eretikais, teskelbė vien apie jų klaidas, nutylėjo jų išpažįstamas bendras krikščionių tiesas ir absoliučiai draudė bendrauti religinėj plotmėj. Bet laikui bėgant, kivirčai aprimo. Krikščionys pasijuto turi daug bendro — esminiai iš paties Kristaus. Pajuto norą suartėti, kurį pats Katalikų Bažnyčios suvažiavimas pripažino įkvėptu Šventosios Dvasios (žr. II Vatikano dokumentus, liet. vert. II, 24 psl.).

     Kai krikščionys siekia suartėti, tai dar nereiškia kad “tikėjimai maišosi”. Bendraujant, aiškinantis, ir kartu pasimeldžiant už vienybę, išnyksta nesusipratimai ir neapykanta; Išsivysto tarpusavė krikščioniška meilė... Susiskaldymo didžiausia priežastis nebuvo nesusiderinimas abstrakčiose tikėjimo tiesose, bet esminiai tarpusavės meilės stokoj. Kai krikščionys ims vieni kitus gerbti, tada bus lengviau ir apie tikėjimo skirtumus išsiaiškinti (žr. rimtus ir nuosaikius Čikagos lietuvių ekumeninio ratelio dalyvių pasisakymus “Laiškuose Lietuviams”, sausio nr. 20 psl.).

     O tikėjimo ir kulto skirtumų yra. Ir jie nėra maišomi. Kitų krikščionių kulto pamaldose katalikams galima atsilankyti, pvz. susipažinti su jų garbinimo būdu, bet ne nuolatiniai, ir negalima priimti komuniją (viešai kartu pasimelsti galima, bet tokios bendros maldos pamaldos, kaip pvz. Čikagoj sausio 18 ir 25 d. ruoštos lietuviams, yra kas kita, negu oficialaus kulto pamaldos).

     Tikiuosi, kad šios kelios mintys Jums bent kiek padėjo geriau suprasti, koks yra dabar Katalikų Bažnyčios nusistatymas kitų krikščionių atžvilgiu. Savaime suprantama, šios kelios pastabos neišsemia visos temos. Dar kartą rekomenduoju nuodugniai perskaityti Vatikano suvažiavimo dokumentus apie ekumenizmą.

Kęstutis Trimakas,S. J.