Spausdinti

ŠEIMA

Gyvenant ne vienam ir ne dviese

     —    Žinai, ką aš sugalvojau? — su saulėta šypsena sako Juozas savo žmonai Mildai. — Tokių dienų kaip ši jau daug nebebus. Sėskim tad į mašiną ir važiuojam.

     —    O kur?

     —    Kur tik tu nori. Visi keliai mums atviri!

     —    Hm... gal ir neblogai būtų...

     —    Aš manau, kad būtų labai gerai. Na? — pridėjo jis palaukęs.

     —    Kažin, kaip tėvelis? Aš manau, ir jis norėtų...

     —    Mildut, — beveik maldaujančiai pertraukė žmonos kalbą vyras. — Šį kartą aš tikrai noriu, kad važiuotume tik tu ir aš...

     —    Bet, kaip tu pasakysi tai tėveliui? Juk ir jam ši diena graži. Jis nesupras.

     —    Tai labai blogai, kad nesupras. Ar tu, brangute, pagalvojai, kad jau dvidešimt metų, kaip tu gyveni baimėje, kad jis nesupras?

     —    Pagalvojau. Ir ne kartą pagalvojau. Bet dabar nebe laikas pradėti jį nuo to atpratinti.

     —    Man rodos, kad tokiu savo elgesiu tu daugiau jo gyvenimą apsunkini, negu lengvini. Jis pakankamai suaugęs, kad suprastų, jog vyras ir žmona turi teisės pabūti vieni ne vien tik miegamajame.

     —    Dūšiuk, mudu daug kartų apie tai kalbėjome ir tu iš anksto žinai, kad aš, nepaklausiusi tėvelio, nevažiuosiu.

     —    Pagalvok dar, prieš galutinai man atsakydama. Man rodos, kad šiokių tokių teisių ir aš į mudviejų, jai taip galima vadinti, gyvenimą turiu.

     —    Gerai, pagalvosiu, — atsakė Milda ir nuėjo į valgomąjį.

     Priėjo ji prie lango ir, lyg maldai sunertom rankom, atsirėmė į palangę.

     —    Dieve, padėk man! — visa savo būtybe susikaupusį, mintimis kalbėjo ji. — Dieve, padėk, padėk man! Duok man teisingą atsakymą!

     Žmonos-dukters žandai buvo surakinti ir pirštai nuo suspaudimo pabalę.

     Štai girdi ji vyro žingsnius. Bet koks galvojimas staiga nutrūksta. Ji atsisuka. Mato vyro klausiantį žvilgsnį.

     —    Aš turiu paklausti tėvelio, — atsako ji ramiai ir šaltai. Tartum nė negalvojusi, tartum ne savo lūpom.

     —    Gerai. — Juozo veidas surimtėja. Jis nusisuka ir nueina į miegamąjį. Užsidaro duris.

     Dabar tik supranta Milda, kad nuskriaudė savo vyrą. Dabar žino ji, kad jis ilgai gulės lovoje, bet nemiegos. Aišku, kaip ir visada, vėliau jie šio įvykio neminės, bet Juozas net kelias dienas bus tylus, liūdnas ir nekalbus. Ji pataikaus, dės visas pastangas vyrą išblaškyti, bet — tam reikia laiko...

     Čia Milda tik dabar pastebi, kad ir sūnus yra valgomajame. Jis sėdi prie valgomo stalo ir, pakėlęs veidą nuo knygos, žiūri į motiną.

     —    Kas atsitiko? — klausia jis.

     —    O, vaikeli, kartais aš taip nelaiminga! — ir jos akyse pasirodo ašaros.

     —    Na, kas gi dabar, mam?

     Motina papasakojo, kas tik ką įvyko.

     —    A, praeis, mamuk, ir tai. Neimk tik taip į širdį, — mėgino sūnus guosti.

     —    Aš žinau, kad praeis, bet aš nesu tikra, ar aš teisingai darau... Aš plėšausi per pusę! Supranti? Visiškai per pusę! Ir... — dar labiau nusiminė ji, — ko gero nei vienam, nei kitam nėra iš to naudos... — Čia užsidengė rankomis veidą.

     Sūnus tylėjo.

     Po valandėlės Milda nusišluostė ašaras ir tarė vėl:

     —    Vargšas tėtelis! — Taip ji vadindavo prie vaikų vyrą. — Kai tik jis atsikels, prieisiu, apkabinsiu ir atsiprašysiu. Taip dabar man jo gaila.

     Praslinko pora ilgų ir nejaukių valandų. Milda neabejojo savo nusistatymu atsiprašyti, bet ji vaizdavosi savo gerą, širdingą vyrą nuskriaustą ir liūdną ir — ar galės ji prižadėti ateityje elgtis kitaip?

     Štai atsidaro miegamojo durys. Juozo veidas ramus ir tartum malonia šypsena pasipuošęs. Tiesia jis abi rankas į žmoną, prieina, apkabina ją...

     — Atleisk man, brangute, kad aš buvau toks savanaudis. Nepyk. Man pačiam dabar gėda savęs...

Viktorija Šmaižienė