Spausdinti

ANATOLIJUS KAIRYS

Vieno veiksmo trijų paveikslų drama

Tęsinys iš pereito numerio

ANTRAS PAVEIKSLAS

PONAS M ir PONAS N

    Dvi žmogaus dalys, sudarančios vieną ir pilną jo esybę. MATOMAS ir NEMATOMAS žmogus, išorė ir vidus, angliškai pavadintume MR. OUT ir MR. IN. PONAS Nalter ego, Freudo psichologijoje Superego, humaniškoji individo pusė, dvasia, siela, sąžinė, pasąmonė...

    Jų išvaizda identiška, sakytume, dvynukai: veidas, ūgis, liemuo. Jų panašumas išgaunamas apranga ir grimu. PONAS M dėvi tamsius akinius, PONAS N —    be akinių. Tačiau vidumi jie yra priešingybės, todėl nuolatiniame konflikte. PONAS M yra erzlus, piktas, arogantiškas, žiaurus ir suktas, o PONAS Nramus, švelnus, malonus ir teisingas. PONO M balsas griežtas ir išdidus, PONO N —    šiltas ir užjaučiantis. PONO M kalba stačiokiška ir faktiškai nuoga, kaip ir dažno turtingojo, jaučiančio savo vertę tik piniguose, o PONAS N kalba pavyzdžiais, palyginimais ir simboliais.

    Tik PONAS M jaučia PONO N buvimą, girdi jo balsą ir reaguoja į jo kalbą. Kiti veikėjai PONO N nemato ir negirdi. Jų atžvilgiu PONAS M kalba pats su savim. Pirmame ir Trečiame paveiksle Ponas N nedalyvauja, nes šiuose paveiksluose PONAS M neprieštarauja savo sąžinei. Nebūtų klaidos PONO N vaidmeniui duoti kitą charakteristiką, pvz. padarant jį nematomu visai,o jo monologus įrekorduojant arba paverčiant jį "kalbančiu daiktu" ir pan.

    Idėjine šio veikalo prasme, PONAS M yra kiekvienas asmuo, kuris išsižada savo tautybės ir praeities, norėdamas užtikrinti geresnę savo ar savo vaikų ateitį. Todėl jis ir vardo neturi— žiūrovas jame gali atpažinti bet kurio ištautėlio šeimos likimą.

    Antras paveikslas yra kelios charakteringos PONO M gyvenimo ištraukos "Flash back" metoduatgimusios jo vaizduotėje, besimeldžiant prie profesoriaus lavono.

    Uždangai atsiskleidus, scenoje tamsu. Viename scenos kampe įžiūrime degančios žvakės liepsnelę ir dviejų besimeldžiančių žmonių siluetus. Staiga scena nušvinta skaidria, šviesiai raudona šviesaPONAS M ir PONAS N stovi prieš brangenybėmis nukrautą ilgą paaukštinimą. PONAS M tvarko etiketes, rūšiuoja laikrodžius, nustato žiedų kainas ir kt., o PONAS N stebi, abejingai nusiteikęs.

    Dvejos durys: vienos, mažesnės, į brangenybių krautuvę ir lauką; kitos, didesnės ir permatomo stiklo, į butą. Prie šių durų yra laiptai, vikšro tipo, vedą į Auksinuko kambarį viršuje. Du ar trys langai, apsaugoti stambiais geležiniais virbais. Stalai, kėdės, telefonai ir kiti tokiai raštinei būdingi daiktai. Tyliai leidžiama švelni FM muzika.

PONAS N: (Į žiūrovus) Brangenybių prekyba. Susipažinkite — savininkas. Aš — jo partneris "ex officio". Mes esame didžiausi priešai ir didžiausi draugai. Abu mes sėdim tam pačiam vežime. Jis laiko vadžias, o aš bandau davinėti įsakymus, kurių jis nevykdo. Ne vieną kartą jis buvo mane išstūmęs, bet aš įsitveriu ratų kraštelio ir laimingai skrieju kartu. Aš noriu turėti paskutinį žodį, paskutinį nusikvatojimą paskutinio pralaimėjimo sekundėj.

(PONAS M nervinasi: jis meta darbą ir vėl pradeda, sustabdo muziką ir vėl paleidžia ir t. t.)

Jam nesiseka šį rytą. Jis slepia savo veidą nuo jūsų ir manęs... O, kaip aš norėčiau jam padėti... Jis yra turtingas. Jo vardas laikraščiuose kasdien, stambiomis raidėmis, per visą puslapį... Niekas neabejoja jo morale, etika, reputacija... Jo garbė pasverta, įkainuota ir nustatyta suma už eilutę, už vietą, už laiką...

Jo verslas didėja, jo klientūra gausėja, jo sąskaita riebėja... Milijonas nebe už svajonių kalnų... Ko jam nerimti, ko jam nusiminti, ko jam reikia daugiau...

PONAS M: Tavo priekaištai! Tavo įtarinėjimai mane žudo labiau negu rūpesčiai ar blogas miegas. Aš nepakeliu tavo nepasitikėjimo mano darbais!

PONAS N: Darai blogai. Kartoju ir kartosiu — esi neištikimas pats sau! Tai neatleidžiama.

PONAS M: Neištikimas sau? Nesąmonė! Priekabių ieškojimas! Iš nieko pradėjau. Plikom rankom! Skolon...

PONAS N: Taip, skolon... (Į Žiūrovus) Ne vienas laukė jo mirties. Bankroto. Jis nenuskendo. Išmokėjo ir išplaukė į viršų, nežiūrint kliūčių ir aukų... Jo sumanumą, jo darbštumą, jo pasišventimą verslui aš liudiju viešai.

PONAS M: Sūnui. Viskas sūnui. Bus milijonas! Padarysiu! Iš nieko, iš nieko... Tai bent gyvenimas, tai bent palikimas! Kas gali būti gražiau už milijoną...

PONAS N: Kas gali būti gražiau... Sūnui gyvenimą kuria. Laimingą. Laisvą nuo rūpesčių ir stokos. Prakaituoja ir neužmiega ilgai. Atvirom akim sapnuoja žalius vandenis, pilnus auksinių žuvelių deimantiniais žvynais... Viskas sūnui...

PONAS M: Taip, viskas jam. Jis mano vienintelis. Mano viltis... Aš myliu jį labiau už viską... Jis bus tuo, kuo aš tegalėjau svajoti... Gimė Amerikoj... Gal senatorius, gal net prezidentas... Jis sėdės už garbingiausių stalų, jis bendraus su pačiais turtingaisiais, jo vardas — šalia didžiųjų ir svarbiųjų... Bus galingas, įtakingas, turtingas, nepakeičiamas... Mano sūnus, mano Auksinukas... Jei reikėtų išimti širdį ir atiduoti sūnui, aš tai padaryčiau nesvyruodamas...

PONAS N: Labai gražiai pasakyta.

(įeina LAIŠKININKAS. Iš korespondencijos pundo jis išskiria vieną laišką.)

LAIŠKININKAS: Labas rytas, pone.

PONAS M: Palikite paštą prieangyje.

LAIŠKININKAS: Registruotas.

(Paduoda, PONAS M įtartinai apžiūri, nes laiškas kitokios formos ir išvaizdos, negu vietiniai laiškai.)

PONAS M: Iš kur jis...

LAIŠKININKAS: Siuntėjo adresas kitoje pusėje.

PONAS M: Neišskaitomas...

(PONAS N skaito per petį)

PONAS N: (Džiaugsmingai) Iš Mirties krašto!

LAIŠKININKAS: Prašau pasirašyti.

PONAS M: Klaida. Neturiu ten draugų. Nei giminių, nei pažįstamų... Kas galėtų man siųsti laišką iš ten? Klaida, taip klaida...

LAIŠKININKAS: Galimas daiktas.

(Jis tikrina vardus ir adresą.)

PONAS N: Ne, ne klaida. Tavo vardas, tavo pavardė, tavo adresas. Ir rašysena kažkaip pažįstama...

PONAS M: (Kategoriškai) Laiškas tikrai ne man.

PONAS N: Bet jis surado adresatą! Jis surado ir atėjo labai tvarkingai. Pone...

PONAS M: Gana. Aš nelaukiu laiškų iš Mirties krašto. Atvirai, aš nelaukiu privačių laiškų iš niekur!

PONAS N: Bet taip negalima!

PONAS M: Kas rašo?

LAIŠKININKAS: Nežinau, pone.

PONAS M: Pagaliau nesvarbu. Visi vienodai iš ten rašo. Padėti ir pasigailėti. Siuntinių ir sentimentų. Kas padeda man? Kas gailisi manęs?

LAIŠKININKAS: Suprantu gerai. Grąžinsime atgal, pone. (Jis rūšiuoja laiškus, pasitraukęs toliau, ir taip uždelsia pora minučių.)

PONAS N: Aš protestuoju nekaltųjų vardu!

PONAS M: Nekalbėk. Nauja brangenybių siunta ateina. Mokesčiai pakelti, muitas nežmoniškas. Ir sūnui laivas dar neišmokėtas...

PONAS N: Tai nepaprastas laiškas. Gal būt, tavo laimė, gal būt, toji ramybė, kurios tu ieškai ir nerandi... Mirties krašte žmonės niekada nemiršta...

PONAS M: Niekas negyvena amžinai.

PONAS N. Gyvena. Nekaltieji gyvena amžinai. Nekaltas žmogus yra šventas žmogus, o šventieji nemiršta. Auka ir Tiesa yra amžinybės simboliai. Nekaltybė perka amžinybę tiesos nemirtingumu...

PONAS M: Tuščiažodžiavimas.

PONAS N: Paslaptis. Paslaptis ir yra nemirtingumo žymė, kurios ieško visi mirtingieji.

PONAS M: Pasaka.

PONAS N: Ne, ne pasaka. Neišleisk šio laiško iš savo rankų, prašau. Jis bus tau reikalingas rytoj. Jei ne tau, gal tavo sūnui. Paslaptis...

PONAS M: Štai kur paslaptis! (Jis iškelia saują banknotų) Pinigai viską gali! Perka ir parduoda, įskaitant ir patį nemirtingumą.

PONAS N: Laiškas adresuotas tau. Aiškių aiškiausiai. Gal tėvas, gal motina, gal brolis, gal sesuo, gal...

PONAS M: Tegu tokius laiškus skaito profesoriai. Jie turi gražaus laiko filosofuoti. (Staiga) O! Šis laiškas... greičiausiai siunčiamas profesoriui... Jam! Duokite laišką! (LAIŠKININKAS paduoda, PONAS M ištaiso adresą ir grąžina LAIŠKININKUI.)

PONAS N: Jis rašytas tau!

PONAS M: Jis rašytas ne man!

PONAS N: Bet profesoriaus vardas ne Mykolas?

PONAS M: Smulkmena. Klaidų pasitaiko, ypač rašant iš Mirties krašto. Laiškas tikrai ne man, aš dabar matau... Nuneškite profesoriui... Ta pati pavardė, tas pats adresas, tik gatvė kita... Jis apsidžiaugs, tokį laišką gavęs. Sekanti gatvė į šiaurę.

LAIŠKININKAS: Aš pažįstu poną profesorių. Klaidų pašto istorijoje netrūksta. Gal ir jam... Viso. (Išeina.)

PONAS N: Pakelk savo veidą — aš matau jis bijo saulės šviesos. (Pauzė) Tokio laiško tu daugiau negausi.

PONAS M: Ir nereikia. Mano nuotaika genda nuo jų...

PONAS N: Bent savo žmonai pasakyk, ką padarei.

PONAS M: To ji niekada nesužinos.

(Dabar viršuje, Auksinuko kambary, smarkus triukšmas, bildesys, keista būgnų muzika ir kt.)

PONAS N: Tai Auksinukas.

PONAS M: Daktarą pakviečiau. Jaunam organizmui susirgti — nieko nuostabaus. Oras pilnas teršalų.

PONAS N: Ir vakar buvo daktaras, mačiau.

PONAS M: Ir vakar oras nebuvo švaresnis. (Laiptais skubiai nusileidžia DAKTARAS. Jo balto chalato atlapas nuplėštas, lyg po imtynių.)

DAKTARAS: Cigaretę, prašau, cigaretę...

PONAS M: Gal cigarą. Daktare?

DAKTARAS: Ne, cigaretę!

(PONAS M duoda cigaretę, abu užsirūko. DAKTARAS jaudinasi, šluosto prakaitą, tvarko chalatąaišku, jis buvo gerokai aplamdytas. Ilgesnė pauzė, kurios metu PONAS N kalba į auditoriją.)

PONAS N: Žaliuose veidrodžio akiračiuose, lyg žaliam vandeny, judėjo Auksinuko kambario sienos, langai ir žaislai. Tik vienas žaislas nejudėjo — jis pats. Nebuvo vietos ir laiko, nebuvo pasirinkimo, nebuvo gyvenimo. Buvo veidrodis. Žalias, gyvas ir gilus veidrodis. Jis žiūrėjo į jį, į tą nuostabiai gražų veidrodinio pasaulio dugną... Jis norėjo ten būti, patirti, paliesti, išgyventi... Bet tai nebuvo įmanoma. Jo mažytes rankutes sulaikydavo žiaurus šlifuotas stiklas... Ir jis stebėjosi, kad ten, nepasiekiamose veidrodžio gelmėse, jo rausvas veidas — žalias, jo mėlynos akys — žalios, jo baltos rankos — žalios... Auksinukas suprato tik vieną da-lyką — šį veidrodį jam įrengė tėvas...

PONAS M: Kaip sūnus šiandien?

DAKTARAS: Kaip ir vakar.

PONAS M: Vadinasi geriau?

DAKTARAS: Blogiau.

PONAS M: Pastebėjote naujų simptomų?

DAKTARAS: Vaikas eina stipryn, bet jis nenori vaikščioti. Jo galva eina didyn, bet jis negalvoja...

PONAS M: Labai gerai daro. Kam reikia vaikščioti, kai garaže du automobiliai? Galvoti? Galvojimas nereiškia nei veiksmo, nei pasisekimo. (Daktaras nusistebi)

DAKTARAS: Jis turi daug darbo, bet nedirba. Jis turi daug žaislų, bet nežaidžia. Jis bijo šilto vandens, jis bijo šviesos, jis bijo tylos, jis bijo savo balso, jis bijo veidrodžio...

PONAS M: Jis mėgsta žaisti auksiniais laikrodėliais.

DAKTARAS: Aš paprašiau padainuoti...

PONAS M: Mano sūnui dainuoti? Ko jūs norit iš jo?

DAKTARAS: Aš paprašiau pašokti...

PONAS M: Pašokti? Kvailystė!! Mano sūnus ne juokdarys.

DAKTARAS: Aš paprašiau paskaityti ir štai vos gyvas ištrūkau...

PONAS M: Mano sūnus genijus! Kai užaugs... (Ilgesnė tyla) Atsiprašau, Daktare, turiu skubėti. Sąskaitą jums apmokėsiu paštu.

DAKTARAS: Ar jūs, pone, daužote savo krūtinę, prieš sėsdamas valgyti pietų?

PONAS M: Daktare!

DAKTARAS: Atleiskite. (Skubiai išeina).

PONAS M: Daužo krūtinę... Jam skauda krūtinę... Vaikui, kaip ir man, skauda širdį... Nuo ko?

PONAS N: Esi vienas. Vienas viduje, vienas lauke! Praeitis tavo širdį graužia... Kažką pamatei, kažko išsižadėjai, kažką išdavei... Tau niekas neįdomu ir tu niekam neįdomus. Laikraščių neskaitai. Poezijai gaila laiko. Romanai per ilgi. Meno nesupranti. Kultūra tau svetima žemė. Nežinai, kas yra geriausias mūsų rašytojas, geriausias muzikas, geriausias dailininkas...

PONAS M: Naujas žmogus neprivalo pažinti seno. Tai jau buvo kalbėta!

PONAS N: Kodėl neatsakei daktarui į paskutinį klausimą?

PONAS M: Mes esam bacilos! Nuo tėvų vaikai užsikrečia senom ligom. Bacilos, bacilos!

(Jis griebia PONĄ N už gerklės ir ima smaugti, bet pats springsta, nes smaugia save. Pauzė. Jis kosti, neatgauna kvapo.)

PONAS N: Ar nori, kad sušerčiau per nugarą?

(Skamba telefonas. Pauzė. Niekas neatsiliepia. Telefonas nutyla.)

PONAS M: Vilija! Ponia Vilija!

(Iš krautuvės įeina VILIJA, apie 35-40 metų, mažytė ir užguita moteris, apatiška ir liguista.Įvyksta pantomiminė scena. PONAS M pyksta, priekaištauja ir net graso. Žmona laikosi pasyviai, nelyginant jai būtų vis tiek. Tuo tarpu šviesa sustiprinama ant PONO N, kuris vykstančią pantomimą perduoda žiūrovams.)

PONAS N: Jis niekada jos nevadina žmona. Ponia Vilija. Ji neatsakė telefono, ir dabar ją vyras daužo akmeniniais žodžiais. Ji privalo atsiliepti, kalbėti už vyrą, teisinti jį, ginti ir girti. Ant jos silpnos širdies krenta ledai ir žaibai, skundai, grasinimai, pravardžiavimai...

Nuo etikečių pakeitinėjimo ji gavo nervų sukrėtimą. Vienos firmos vardas, kitos — gaminiai. Patikrino ir rado, kad žiedas ne auksinis. "Meilė nuo to nesumažėjo" — buvo jo atsakymas.

Kai ponia Vilija gavo antrą širdies ataką, vyras jai iššaukė dantistą, nes širdies specialistai per brangiai kainuoja. "Ar ne vis tiek gydytojas" — stebėjosi jis labai rimtu veidu.

Per dažnai imi kardiogramą. Per dažnai klinikas lankai. Neleistina. Subankrutuosim. Ne piliules, eidama į krautuvę, pasiimk, bet šypseną. Nerodyk svetimiems ligų, tai kenkia verslui.

Sulaikyk išeinančius. Užimk juos. Kalbėk. ilgiau ir įkalbėk. Nusijuok gražiai, nežiūrint, kaip sunku. Sau turtą krauni, ne kitiems. Daugiau dirbk, vikriau judėk, užmirši ligą ir taip pasveiksi. Kelias į auksą ne auksu grįstas.

(Pantomima baigiasi. Šviesa sustiprinama ant PONO M ir ponios VILIJOS, pačiame jų ginčo įkarštyje.Pastaba: pantomima t. y. veiksmas be žodžių: mimika, mostai, gestai, judesys...)

PONAS M: Tai neleistina, Vilija! Jis jau dabar turi svetimtaučio akcentą!

VILIJA: Aš nekalta.

PONAS M: Neteisink jo ir pati nesiteisink. Aš matau ir girdžiu. Tu kalbi su juo neangliškai. Žaidi vaikystėje išmoktus žaidimus, perki jam plokšteles, kurias tu pati mėgsti. Leidi jam daryti tai, ką aš draudžiu!

VILIJA: Kaip išsaugoti vaiką nuo savųjų įtakos? Jis turi akis ir ausis. Mes gyvename savo žmonių, savo giminių tarpe, savo tradicijų ir papročių centre. Net mūsų klientūros gera dalis kalba neangliškai.

PONAS M: Nekalbėk su juo. Šalinkis. Nepasakok jam savo kilmės, savo pasakų, savo praeities. Būk jam šalta ir svetima. Savo vienintelio sūnaus laimei mes privalome paaukoti viską, įskaitant ir tėvų meilę.

VILIJA: Iš savo draugų jis išmoksta daugiau, negu iš manęs.

PONAS M: Vakar jis atsinešė knygą iš parapijos knygyno. Kas tau parapija? Kodėl jį ten siuntei?

VILIJA: Aš nesiunčiau. Kaimynų vaikai nusivedė.

PONAS M: Taip neturi būti!

VILIJA: Ką aš padarysiu?

PONAS M: Tai aš padarysiu!

VILIJA: Užkimšk jam ausis, išdurk akis...

PONAS M: Mes išsikeliam! Tuoj pat! Į kitą miestą už tūkstančio mylių! Ten jis negirdės nė vieno žodžio kitaip, nė vienos knygos kitaip, ten nebus nė vieno savojo! Nuspręsta. Išsikeliam, išsikeliam, išsikeliam! Ir mes ten būsim jam ne tėvai, supranti, ponia Vilija? Ne tėvai! Aš pasamdysiu tarnaitę. Jei reikės, dvi. Jis neprivalo sužinoti, kas mes esam. Iš kur atvažiavom. Kodėl atvažiavom. Niekada! Neapsunkinkim savo vienintelio sūnaus mūsų našta! Mūsų vargai ir skurdas, mūsų žema kilmė, mūsų politinis bejėgiškumas, mūsų tarptautinis menkavertiškumas, mūsų laisvės ir tautybės problemos nuo mūsų vaiko turi būti paslėpta amžių amžiams!

VILIJA: Tai jau geriau numirti, geriau man numirti...

PONAS M: Ten atsivers jam nauji horizontai! Naujos pažintys ir nauji draugai! Ten jis užaugs visiškai naujas ir nepaprastas žmogus, mūsų sūnus, Vilija, mūsų... (Krautuvės skambalas) Klientas! (Pauzė. VILIJA išeina į krautuvę, PONAS M atsuka FM muziką ir per atitinkamą angą seka krautuvėje vyksmą. Šviesa atsisuka į PONĄ N, kuris adresuoja auditoriją. Sukasi įvairių spalvų šviesos laikui atžymėti.)

PONAS N: Kaip sakė, taip ir padarė. Išsikėlė į naują ir nepažįstamą miestą už tūkstančio mylių. Auksinukui ten niekas nepriminė jo kilmės, jo kalbos, jo tėvų praeities. Jis augo ir brendo svetimųjų veikiamas, be motinos įtakos, be vaikystėje sutiktų draugų bičiulystės. Taip norėjo tėvas. Motina buvo per silpna pasipriešinti, o greit ištikęs trečias širdies smūgis ją atpalaidavo nuo visų kančių... (Bildesys ir nežmoniškas būgnų trenksmas viršuježymiai stipresnis negu pirmą kartą. Pauzė. Laiptais nusirita du uniformuoti gydytojai. PONAS M sustabdo muziką ir pasitinka juos.)

DAKTARAS A: Blogai.

DAKTARAS B: Labai blogai.

PONAS M: Kas atsitiko?

DAKTARAS A: Jis keistas...

DAKTARAS B: Jis visai kitoks...

PONAS M: Jo keistumas yra jo originalumas. Aš ir noriu, kad mano sūnus būtų kitoks.

DAKTARAS A: Jis neturi prisiminimų...

DAKTARAS B: Jis neturi ryšio...

PONAS M: Reiškia, jūsų eksperimentas nepavyko? Mano sūnaus liga yra už jūsų mokslo ribų, ponai daktarai?

DAKTARAS A: Kiekviena liga turi savo priežastį...

DAKTARAS B: Kiekviena priežastis turi savo istoriją...

PONAS M: Po tiek laiko, po tiek išlaidų, po tiek varginimo mano vienturčio, jūs ateinat pasakyti, kad mano Auksinukas neturi ryšio?

DAKTARAS A: Jis neskiria savęs nuo daiktų veidrodyje...

DAKTARAS B: Jis paklydo savo kambaryje.

PONAS M: Ką jis turi prisiminti? Ką žinoti? Ar mano pinigai neatsako už viską? (Daktarai tyli) Su kuo mano sūnus turi turėti ryšį? Su dvasiomis? Su numirėliais? Aš klausiu jūsų?

DAKTARAS A: Jis išmetė saują banknotų pro langą...

DAKTARAS B: Vaikai rinko ir šaukė "daugiau!" Ir jis metė vis daugiau ir daugiau...

PONAS M: Aš netikiu nė vienu jūsų žodžiu!

DAKTARAS A: Devyni šimtai.

DAKTARAS B: Tūkstantis.

PONAS M: Šundaktariai! Jūs veterinarai! Mano vaikas nemėto pinigų vėjams. Aš jam pasamdysiu šimtą daktarų! Jis pasveiks, pasveiks... Laukan! (Daktarai išeina) Kas jam? Mėto pinigus pro langą... Tai jau blogai, labai blogai... Kas mano Auksinukui, kas mano sūneliui pasidarė? (Jis skuba prie telefono, renka numerius ir šaukia gydytojus. Prožektorius nušviečia PONĄ N, kuris kalba į žiūrovus. Jam kalbant, įvairiaspalvės šviesos keičiasi pagreitintu tempu, atžymėdamos bėgantį įvairiaspalvį laiką.)

PONAS N: Pinigai viską gali — jo gyvenimo šūkis. Atgręžė ir savo Auksinuko veidelį į pinigus. Pinigai šoko, pinigai dainavo, pinigai juokėsi, pinigai rinko draugus, pinigai plėtė pažintis... Nedraugauk su tuo, kuris tau nenaudingas. Geras draugas reiškia turtingas draugas. Buvo perkama, parduodama ir keičiama. Žmonės ir daiktai, be skirtumo. Žalieji verpetai Auksinuko vežimą traukė ne pirmyn, bet suko aplink, ratu, nelyginant juodi arkliai, sniego audroj paklydę...

(Šviesa ant PONO M. Įeina TARNAITĖ, jauna, graži ir pilna koketiškos nuotaikos.)

TARNAITĖ: Ponas mane šaukei? (Ji sugestyviai šypsosi)

PONAS M: Jūsų paslaugos daugiau nereikalingos. (Duoda jai čekį) Atlyginimas už tris mėnesius pirmyn.

TARNAITĖ: Už ką mane baudžiate... pone? (Ji bando)

PONAS M: Aš nebaudžiu. Atleidžiu iš darbo ir užmoku, iki surasite kitą. (Jis pasitraukia nuo jos)

TARNAITĖ: Aš stengiausi būti jums gera...

PONAS M: Aš pirkau jūsų gerumą.

TARNAITĖ: O, koks jūs žiaurus... (Ji bando vėl)

PONAS M: Sūnus jau tiek išmoko, kad tolimesnės jūsų pamokos jam nieko naujo neduos. (Jis atmeta jos ranką)

TARNAITĖ: Auksinukas mane myli...

PONAS M: Aš mačiau jus vakar lovoj.

TARNAITĖ: Jis norėjo su manim pagulėti...

PONAS M: (Labai griežtai) Mano sūnus tik šešiolikos metų!

(Jis atidaro duris, TARNAITĖ išeina. PONAS M paleidžia muziką ir grįžta prie savo brangenybių. Eina įvairiaspalvių šviesų kaita laikui atžymėti. Prožektorius rodo PONĄ N, kalbantį į žiūrovus.)

PONAS N: Tėvas greit pastebėjo, kad Auksinukas, tiesiogine žodžio prasme, yra naujas žmogus. Jis nepanašus nė į vieną jo pažįstamų — turtingą ar neturtingą. Bet svarbiausia — jis ne toks, kokio norėjo. Kas tėvui buvo prasmė, sūnui tuštybė. Ką tėvas vertino, sūnus niekino. Ką tėvas kūrė, sūnus griovė. Tarp tėvo ir sūnaus atsivėrė nepereinama bedugnė, ir sūnus padarė išvadą, kad jo tėvui trūksta meilės.

Tėvas Auksinukui nebuvo pavyzdys. Jo žodžiai reiškė tiek, kiek gryna valiuta, pažadėta savaitgaliui praleisti. Ir draugų draugiškumas jam seniai kėlė abejonių: jų turėjo daug, bet jie visi pranykdavo, kai pasibaigdavo jo pinigai. Auksinukas suprato, kad be pinigų jis būtų niekas — nė geras valkata nesėdėtų šalia jo. Vieną naktį jis ilgai linksminosi, daug gėrė ir dar daugiau rūkė... Seanso vidury įėjo išdidus padauža, išsiėmė sulamdytą banknotą ir užsidegė juo cigarą. Ir Auksinukui pasivaideno, kad jis, Auksinukas, yra ne Auksinukas, bet tik auksinukas, moneta, tai yra doleris kito panosei sušildyti... Ir širdis tokia sunki, nelyginant metalo pripilta. Aišku, Auksinukui trūksta meilės.

Pirmoji meilė jam buvo fatališka. Netekęs tarnaitės, Auksinukas nustojo bet kokio intereso, metė darbą ir mokslą, nes be meilės nebėra prasmės gyventi. Neilgai trukus, jis nusprendė, kad pasaulis yra sugedęs, pilnas keršto ir neapykantos, ir todėl ateina jam galas. Išvada — žmonijai trūksta meilės.

Ir Auksinukas ėmė skelbti naują meilės įstatymą. Pranašas turi būti būtinai skurdžius, bet nebūtinai švarus. Užsiaugino barzdą, nusipirko gitarą ir pradėjo "reformuoti" — ką daugiau — savo tėvą! Tėvas greit pastebėjo, kad lange trūksta žiedų, iš seifo dingsta brangenybės, iš banko, iš stalčių ir net iš nedegamosios spintos prapuola pinigai... Tai baisi liga, nepagydoma beprotybė, viso gyvenimo ir visų vilčių sunaikinimas...

(Viršuje beprotiškas riksmas, bildesys, muzikažymiai stipriau negu prieš kitus panašius atvejus. Laiptais nusirita trys gydytojai. PONAS M sustabdo FM muziką ir juos pasitinka.)

DAKTARAS 1: Mažakraujystė.

DAKTARAS 2: Anemija.

DAKTARAS 3: Dvasinė anemija.

PONAS M: Mano Auksinukas... anemikas? Kaip jis gavo anemiją? Švariausiais rūbais dėvėjo, geriausią maistą valgė, destiliuotą vandenį gėrė, tik su turtingųjų vaikais bendravo... Mano ponai, tai ne liga! Tai kaltinamasis aktas visai mano giminei!

DAKTARAS 1: Užjaučiame.

DAKTARAS 2: Kartu liūdime.

DAKTARAS 3: Esam pasirengę padėti.

PONAS M: Aš nepriklausau prie bailiųjų. Leiskite jam šviežio kraujo? Duokite vaistų! Gydykit! (Daktarai nejuda) Ko laukiat? Ko tylit?

DAKTARAS 1: Pavėluota...

DAKTARAS 2: Vilties nedaug...

DAKTARAS 3: Beveik nėra...

PONAS M: Pradėkit nuo "beveik". Ir nebandykit manęs įtikinti padėties beviltiškumu. Aš nugalėjau "beviltiškumą" ne vieną kartą!

DAKTARAS 1: Dvasinė anemija — ypatinga liga.

DAKTARAS 2: Reikia ypatingo kraujo...

DAKTARAS 3: ...ir ypatingų vaistų.

PONAS M: Aš apmokėsiu. Dvigubai. Trigubai! Pinigai gali viską!

DAKTARAS 1: Dvasinė anemija gydoma ne pinigais.

DAKTARAS 2: Jūsų sūnus pagytų nuo vieno gero žodžio...

DAKTARAS 3: Daugiausia — trijų.

PONAS M: Koks yra tas žodis? Kuris iš jūsų žinote tą nepaprastą žodį?

DAKTARAS 1: Norėdamas sužinoti tą vieną žodį, turi perskaityt visą knygyną.

DAKTARAS 2: Daugiausia žodžių žino profesoriai.

DAKTARAS 3: Kitų žodžiai nepadės — reikia skaityti pačiam. (Pauzė) Reikia sužinoti pačiam...

PONAS M: Tai neįmanoma! Aš neturiu laiko skaityti! Duokite žodį dabar! Mano Auksinukas turi gyventi! Gyventi! Gyventi!!    

DAKTARAS 1: Vienintelė išeitis — žodžiai iš Mirties krašto.

DAKTARAS 2: Aš žinau atsitikimą: nepagydomai sergąs gavo iš ten trijų žodžių žinią ir bematant pasveiko.

DAKTARAS 3: Rašė Motina sūnui "Aš esu gyva" — ir to užteko jam pasveikti.

PONAS M: Kas gali patikėti, kad tai ne melas?!

PONAS N: (Į žiūrovus) Kas netiki, tam visas gyvenimas yra melas.

DAKTARAS 1: Mirties krašte Vilties vainikai žydi vasarą ir žiemą.

DAKTARAS 2: Mirties krašte ir Dievas nėra miręs.

PONAS M: Aš girdėjau, taip, aš girdėjau, kad stipri dvasia numirusius prikelia iš numirusių...

DAKTARAS 1: Ten žmonių gyvenimas toks šventas, kad Mirtis nustoja savo prasmės.

DAKTARAS 2: Ten žmonių pasiaukojimas toks kilnus, kad Laikas sustoja jų delnuose, pavirtęs amžinąja duona.

DAKTARAS 3: Ten jų žodžiai taip teisingi ir taip prasmingi, kad rašalas blunka iš pagarbos, todėl jie rašo laiškus krauju.

PONAS M: (Viltingai prisimena) Profesorius! (Pauzė, garsiau) Laiškas! (Dar garsiau) Laiškas!!!

(Staiga šviesa ir visas scenovaizdis dingsta. Viename kampe, kaip paveikslo pradžioj, matyti blanki žvakės liepsnelė ir dviejų besimeldžiančių žmonių siluetai).

UŽDANGA (Pabaiga sekančiame numeryje)