Spausdinti

■    Kaip nėr, taip nėr

     Naujo lietuvio vyskupo lietuviams Europoj, vietoj mirusio vysk. V. Brazio, kaip nėra, taip nėra. Iš kažkur sklinda žinios, kad vietinių vyskupų pozicijoms tvirtėjant, nebenorima turėti tokių "plūduriuojančių" vyskupų. Tikresnis, rodos, yra jau Drauge vysk. V. Brizgio paskelbtas tvirtinimas, kad, nors lietuvių kandidatų į vyskupus yra, bet prieš kiekvieną patys lietuviai siunčia Romon raštus. Niekas Romoj neiškyla, jei kas iš mūsų pačių juos vis murkdo.

■    Religinio centro reikalais

     Našiausiai veikia tos institucijos, kurios turi asmenis ir finansus specialiai jos darbams. Taip veikia Balfo centrinė, didesni mūsų laikraščiai, pajėgesnės radijo programos ir kt.

     Plačiai svarstant JAV lietuvių katalikų tarybos ar religinio centro klausimą, šis reikalas atsistoja prieš akis: ką bepasirinktume atstovauti, ką susirinkus benutartume — jei nebus laisvų rankų ir protų tuos nutarimus įvykdyti, beveik viskas veltui. Įvairius planus nagrinėdamas ir savo išvadas darydamas, kun. St. Yla Aiduose (1969, I) rašo, kad ir jo siūlomos tarybos "sėkmė didele dalimi priklausys nuo žmonių, kokie ateis į prezidiumą ir kiek bus pajėgūs konkretizuoti tokios tarybos funkcionavimą".

     Iš aukščiau suminėtų pavyzdžių matome, kad konkrečiam funkcionavimui reikia pilnai tam darbui atsidavusių (taigi ir apmokamų) žmonių (ar bent vieno asmens) bei finansinių išteklių. To pat reikia ir religiniam centrui.

     Tokiam darbui pasaulietį gauti būtų gal sunkiau, bet, jei tik įmanoma, jam pirmenybė. Bet gerai ir kunigas (o tokių, žiūrėk, vis iš kažkur atsiranda, kaip pvz. prel. Vyt. Balčiūnas "Krikščionis gyvenime" knygų serijai leisti, kun. Pr. Geisčiūnas Balfui ir kt.)

     O finansai? Praktiškai žiūrint, kažkaip gaila, kad šimtai tūkstančių dolerių pirmiau nuplaukia koplyčioms (kad ir lietuvių vardui būsimoms kartoms priminti), o ne tokiam centrui (gyvų lietuvių gyvybiniai svarbiems religiniams reikalams). Bet...

     Jei matom reikalą, tuoj kvieskim atstovus į JAV lietuvių katalikų tarybą, ieškokim asmenų (ar bent asmens) ir finansų religiniam centrui. Jau ir taip vėlu.

■ Minima, neminima

     JAV spaudos stebėtojų pranešimu, religinėse 1968 m. žiniose tiek sekuliarinių, tiek katalikiškų laikraščių puslapiuose labiausiai buvo gvildenama Pauliaus VI Humanae vitae enciklika apie gimimų kontrolės draudimą ir apie reakciją į ją. Konservatyviausiųjų katalikų laikraštis The Triumph reklamavosi, kad jis vienintelis "gynė" popiežių. Kaipo reklama, tas pasigyrimas vargiai atitinka tikrovę, tačiau yra tiesa, kad daugelis amerikiečių katalikų laikraščių, įskaitant ir vyskupijų savaitraščius, spausdino ne tik encikliką užstojančias, bet ir su ja nesutinkančias nuomones, straipsnius ir net vedamuosius.

     O kokia šiuo atžvilgiu buvo išeivių lietuvių katalikų laikraščių laikysena? Dienraštis Draugas pranešė apie encikliką, atspausdino jos santrauką ir nutilo. Darbininkas nesutinkančiuosius du kartus aprašė iš negatyvios pusės. Kanados lietuvių Tėviškės Žiburiai, palaukę progos — Kanados vyskupų oficialaus pareiškimo, pacitavo jųjų nurodomas išeitis.

     Taigi, ten, kur JAV katalikų spauda daugiausia rašė, lietuvių katalikų spauda daugiausia tylėjo.

     Tai tik vienas pavyzdys. Bet lietuvių katalikų spaudoj neminimų krikščioniškojo gyvenimo naujų apraiškų yra daugiau. Visai nenuostabu, kad lietuviai apie jas nė nežino arba sužino daug vėliau.

■    Vienas tūkstančiui

     Okupuotoj Lietuvoj Mišios dar vis tebelaikomos lotyniškai, nors jau ruošiamasi įvesti lietuvių kalbą. Altoriai dar neatsukti.

     Išleistas "Maldynas", bet tik lyg koks tepalas "religinės laisvės" propagandos ratams tepti. To maldyno ne tik negalima pirkti knygynuose, bet ir parapijose jo negali gauti: 1000 parapiečių gauna vos gal vieną.

■    Už reformas, bet prieš prievartą

     "Mes negalime paneigti", pasakė popiežius Paulius VI, "kad daug problemų, prieš kurias jaunimas tokia jėga ir kartumu pasisako, dažnai yra tikros problemos. Mes negalime laikyti neteisėta, jei pasmerkiamos tam tikros perdėtos ir neišmintingos autoritarianizmo formos ir jei jauni žmonės taip pareiškia norą aktyviau ir su atsakomybe dalyvauti visuomeniniame gyvenime".

     Ir JAV prezidentas Niksonas pastebi, kad studentai "nurodo daug blogybių, kurios turi būti pataisytos... Mes gi matome, kaip švietimo pergyvenimai nuasmeninami".

     Tačiau, nežiūrint to, jaunimo rodomas smurtas nebuvo giriamas nei popiežiaus, nei prezidento. Priešingai, pvz. Niksonas liepė imtis griežtų priemonių, kad smurtas JAV universitetuose būtų sustabdytas: "Negali būti prileista, kad smurtas ar grasinimai paveiktų universiteto bendruomenės veiksmus ar sprendimus". Reikalingos permainos turi būti pravestos veiksmingomis, bet ramiomis ir apgalvotomis reformomis.

■    Kitos diskusijų išvados

     "L. L." vasario nr. "Stebint ir svarstant" skyriuje ("Diskusijų išvados", 47 psl.) kalbėjome apie pernai premijuoto N. Gailiūnienės straipsnio sukeltų diskusijų neigiamą ir teigiamą pusę: neigiama — kad pačios diskusijos nelietė daug kitų svarbių klausimų; teigiama — kad jomis buvo balansuojamos nuomonės. Tada padarę atitinkamas išvadas apie jaunimo ir vyresniųjų santykius, šį kartą trumpai sustosime prie rasinio klausimo.

     Stebint diskusijas, susidarė įspūdis, kad N. Gailiūnienės iškeltas krikščioniškas idealas mylėti negrus, atrodo, vis dėlto nebūtų susilaukęs tokio aštraus atkirtimo, jei nebūtų įvilktas į tokias frazes, kaip "dypukai išstūmė iš butų... negrus... atėmė darbo įrankius... negrams" (žr. "L. L." 1968 m. kovo nr. 100 psl.). Ir kai pati autorė pripažino, kad tie žodžiai imtini tik perkelta prasme (1968 m. birželio nr. 258 psl.), taip ir liko iš viso suabejota jų pagrindu tikrovėj.

     Todėl vietomis nebebuvo aišku, ar visi toms perkeltos prasmės frazėms atkirtę tikrai buvo nusistatę prieš negrus? Tik kai kurių emociniai persitempimai lyg ir parodė, kiek mažai esame pripratę prie savikritikos ir ramesnių diskusijų.

     Geresnės N. Gailiūnienės (ir kitų laimėtojų) straipsnio mintys nebuvo plačiau panagrinėtos, net nė neužsimintos. Tai tos mintys, už kurias anas straipsnis vertinimo komisijos buvo atrinktas premijuoti (keletą skaitytojų, atsisakiusių "L. L." "dėl Gailiūnienės", nė nepavyko įtikinti, kad anas straipsnis buvo premijuotas ne dėl Marquette Parko lietuvių "užpuolimo", bet nežiūrint jo).

■ Pasibaigus “L. L.” konkursui

     Nors 1968-1969 m. "L. L." konkurso tema "Tolerancija ir ištikimybė principams kryžiuojantis pažiūroms ir nuomonėms" buvo labai aktuali, tačiau konkursui nebuvo atsiųsta daug straipsnių. Vis dėlto keturi buvo rasti premijuotini — tiesa, temos neišsemią, bet ją pakankamai paliečią, kad duotų pagrindą tolimesniam svarstymui (pirmosiom premijom atžymėti spausdinami šiame "L. L." nr.: Vyt. Zalatoriaus — 128 psl., R. Šilėnaitės — 147 psl.). "L. L." redakcija tikisi gyvų ir kultūringų diskusijų.