KNYGOS

Religinės knygos pasirodymo proga

     Praėjusių metų gale Nekaltai Pradėtosios Marijos Seserys Putname atspausdino jų pačių sulietuvintą prancūzų rašytojo Louis Evely knygą “Visi mes broliai”. Prancūzų kalba ji pasirodė 1963 m., pavadinta “Fraternite et Evangile”; anglų kalba — 1967 m. “We Are All Brothers” vardu. Lietuviškąjį vertimą “Įžangos vietoj” straipsneliu skaitytojams pristato kun. Stasys Yla.

     Iš knygos pavadinimo “Visi mes broliai” daugelis spręs, kad tai knyga apie artimo meilę. Tuo tarpu iš keturių knygos skyrių tik trečiasis, įvardintas “Pasaulis ieško gyvo brolių modelio”, kalba apie tą meilę; kiti gi moko gyvenimiško ir vaisingo evangelijos skaitymo, sėkmingo savo gyvenamoje aplinkoje Dievo liudijimo ir labiau įprasmintos maldos branginimo.

     Įdomiausios, mažiausiai skaitytojams žinomos mintys liečia nuolatinį evangelijos skaitymo aktualumą bei nuotaikas, reikalingas vaisingam evangelijos skaitymui. Liesdamas evangelijos skaitymo aktualumą, autorius rašo: “ Kai priimame šv. komuniją, priimame Kristų, kuris gyveno ne vien prieš du tūkstančius metų, bet kuris gyvas šiandien. Kai atskleidžiam Evangelijų knygą, skaitome ne vien apie tai, kas buvo seniai, bet apie tai, kas dabar aktualu, kas tinka šiai dienai. Tas žodis yra skirtas šiandien gyvenančiam žmogui” (19 psl.). Į tą evangelijos skaitymą mus ragina Marijos pavyzdys, nes “Marija pirmoji išgirdo Dievo žodį, ir taip juo prisipildė, kad Dievo žodis joje tapo kūnu ir ji davė jį pasauliui” (32 psl.), t. y. mes galime tik tada pilnai sukrikščionėti, virsti “antruoju Kristumi”, kai Dievo žodžio mąstymu užpildysime savo vidinį pasaulį.

     Visa knyga parašyta ne apvalkiotu stiliumi, bet pilna originalių palyginimų, samprotavimų, sąvokų bei aptarimų, visiems žinomų Šv. Rašto ištraukų neįprasto nušvietimo ir naujos jų prasmės iškėlimo. Štai pavyzdys: “Jei tavo gyvenime nėra maldos, tai nėra nė Dievo. Dievą paprastai pagerbiame tik jam skiriamu laiku. Jei Dievui laiko neturim, tai jo ir negerbiam... Dievui skirtas laikas yra tačiau mastas Dievo vertei nusakyti. Jei Dievui neskiri jokio laiko, reiškia, jis tau nieko nevertas... Jei Dievui laiko neskiri, tai jis tau nesvarbus. Jei nesimeldi, tai, praktiškai žiūrint, esi ateistas” (89 psl.).

     Tokios neįprastos, netikėtos ir nelauktos, o kartais net ir subtilios mintys, kad ir keldamos dėmesį, ne kartą mažiau prie sunkesnio skaitymo pripratusiems skaitytojams, gali net būti nesuprantamos. Todėl ši knyga labiau tinka gilesniems bei dvasinio pagilinimo besiilgintiems skaitytojams.

     Lietuvių kalbos vertime (o gal čia kaltas kas kitas, o ne vertimas, gal kuri korektūros klaida?) viena, kita mintis šioje knygoje yra neaiški, dviprasmė ar net teologiniu atžvilgiu įtartina. Prie tokių įtartinų vietų priklauso kad ir šiais sakiniais išreikšta mintis: “Dangun pateko tik tie nusidėjėliai, kuriems nuodėmės buvo atleistos. Marija tų tarpe yra pirmoji, nuolankiausia Dievo gailestingumo liudininkė” (44 psl.). Šis paskutinis sakinys, skamba įtartinai, nes Marijai nuodėmės nebuvo atleistos, nes ji buvo nuo nuodėmės Dievo malonės apsaugota ir todėl jai atleidimo nereikėjo.

     Panašiai nevykusi yra ir paskutinė knygos antraštėlė: “Dievas meldžiasi per mus” (99 psl.). Tik labai plačia prasme tą antraštėlę būtų galima pateisinti, bet, deja, sekantis po jos skyrelis to pateisinimo jai neduoda. Be pateisinimo ir be paaiškinimo gali susidaryti įspūdis, jog pats Dievas meldžiasi į save (nes juk malda kreipiamasi į Dievą!), ar tai save garbindamas, ar savęs ko nors prašydamas, kas kiekvienu atveju dvelktų nesąmone ir prieštarautų teisingai Dievo sąvokai.

     Išskyrus tas suminėtas vietas, kurių mažiau su teologija susipažinęs, skaitydamas knygą, gali ir nepastebėti, reikia šios religinės knygos išleidimu pasidžiaugti. Ši knyga originaliai bei psichologiniai pagrįsdama, daug krikščioniškų nuotaikų bei praktikų, jas stipriau nušviečia, mūsų dėmesį naujai prie jų sutelkia ir rodo jų gyvenimišką vertę ir aktualumą.

     Knygą įsigyti patariu. Ji praturtins mūsų negausią religinę literatūrą tremtyje. Ji tikrai prisidės prie skaitančiojo dvasinės kultūros ugdymo, bet su viena sąlyga, kurios negalime pamiršti, būtent, kad tai knyga, kurią reikia daug kartų atidžiai skaitytį, nes tik dažnu skaitymu ir įsimąstymu tegalima pasisavinti joje paslėptus dvasinius turtus.

Alfonsas Grauslys