Spausdinti

Žvelgiant blaiviom akim į paskutinę JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesiją

     Balandžio mėn. 19-20 d. Čikagoje vyko JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos sesija. Jos buvo laukta su susirūpinimu ir lūkesčiu. Paskutinių metų įvykiai bei pasisakymai įaudrino Lietuvių Bendruomenės padangę ir jos horizontuose spietėsi tamsūs debesys. Audra artėjo, ji kėlė rūpestį.

     Sesija buvo audringa ir nevisuomet pajėgė išlaikyti priimto kultūringumo ribas. Liūdna ir tai, jog daugiausia apsiribota praeities vertinimu bei "sąskaitų suvedinėjimu", bet labai mažai laiko skirta ateičiai ir tolimesnės veiklos gairių nustatymui. O gal nedrįstama ateitin pažvelgti, nes tas reikalauja platesnio pasiruošimo ir pramatymo?

     Bet, prisimenant sesiją, pastebime ir šviesesnių vilties pragiedrulių. Gal tai skamba paradoksiškai, atsižvelgiant į aukščiau padarytus pareiškimus.

     Kodėl drįstame matyti šviesesnę ir giedresnę ateitį? Sesija labai aiškiai parodė mūsų trumparegiškumą ir menkumą, kas turėjo stipriai sukrėsti ir papiktinti kiekvieną ten dalyvavusį. Jei tą pajėgė pajusti dauguma Tarybos narių, jau yra padarytas žingsnis teisingon kryptin. Pasipiktinti mus vertė mūsų nepajėgumas save ir savąjį "aš" atskirti nuo bendrojo "mes" ir visumos labo. Tačiau, argi Taryba, rinkta visos lietuviškos visuomenės, nėra tos bendruomenės veidrodis ir atspindys? Kas mes esame, pamatėme sesijoje. Todėl tikime, kad šis sukrėtimas ir pažvelgimas į save mus ves naujais keliais. Tiesa, iš kai kurių to tikėtis negalima, nes tai būtų reikalaujama pastangų virš jų žmogiško pajėgumo.

     Jei ligi šiol visą laiką linksniavome demokratijos žodį ir bandėme juo vadovautis, tai dabar pamatėme, jog esame supratę tik to žodžio raidinę prasmę. Žinome, ką demokratija reiškia, bet dar nesame pilnai jos įsisąmoninę ir į ją įsijautę. Čia laimingesnė jaunoji karta, kuri augo ir brendo demokratijos principų užuovėjoje. (Nors jos atstovų ir buvo, bet jie neturėjo progos savo minčių iškelti, nes visą laiką vyko minima įtampa.) Vyresnieji gi demokratiją sunkiau išgyvena ir prisiima. Praeitis perdaug giliai įleidusi šaknis į jų gyvenimo būdą.

     Demokratija suponuoja laisvę, o laisvė — asmeninį apsisprendimą. Bet kiekvienas apsisprendimas iškelia ir asmeninės atsakomybės būtinybę. Daugumos valia yra priimama ir vykdoma, tačiau ir mažumos balsas išklausomas bei gerbiamas. Ši sesija kaip tik ir parodė, kad jau pradedame išmokti vadovautis demokratiniais pagrindais, tačiau dar nesame išmokę gyventi demokratinėje dvasioje. Neseniai miręs rašytojas John Steinbeck, apibūdindamas šį kraštą, rašė: "Aš stipriai įtariu, jog mūsų moralinis ir dvasinis pasimetimas kyla iš to, kad mes dar nesame išmokę gyventi aplinkoje, kurioje yra visko perteklius". Ar tik mūsų pasimetimas nekyla iš to, jog dar nepajėgėme persiorientuoti demokratinėje aplinkoje?

     Lietuvių Bendruomenė — vienintelė bendrinė mūsų organizacija, kurioje aiškiai bandoma ir siekiama vadovautis demokratiniais pagrindais. Ji nėra tobula, bet tobulybės siekia. Ji, tarsi jaunas žmogus, išgyvena augimo bei brendimo audras. Ji dar blaškosi ir ieško savęs. Kiekvienas augimas sukelia konfliktus, todėl netenka stebėtis ir Lietuvių Bendruomenės problemomis. Juk tik prieš keliolika metų sukurta mūsų rankomis, šiandien ji jau gali didžiuotis savo platumu ir apimtimi.

     Dabartinės Tarybos kadencija baigiasi sekančių metų pavasarį. Atrodo, jog ši sesija buvo paskutinė šiai Tarybai. Gal ji tiksliausiai ir pademonstravo šios Tarybos pajėgumą bei dvasią.

     Norėtųsi tikėti, kad dabartinis laikotarpis Lietuvių Bendruomenei yra persilaužimo periodas. Į sekančią Tarybą tegul ateina nauji veidai, kurie parodys žmogui daugiau meilės, atvirumo ir pagarbos, kuriems Lietuvių Bendruomenė bus darbo dirva, o ne kovos arena, kurie bus santūrūs žodžiams ir ugningi savo darbais.

Vaclovas Kleiza