Ar pirkti kariškus žaislus?

     Prez. Johnsonas buvo parodęs susirūpinimo amerikiečių vaikų žaidimais. Jie nebeturi savyje mokomojo elemento. Dauguma pagrįsti žiaurumu, neskoningu juokavimu ar gąsdinimu.

     Šia proga kyla priešingų argumentų. Prieš pirkdami vaikui žaislą, pažvelkime į vienus ir į kitus.

     Viena grupė, susidedanti iš auklėtojų ir tėvų, tvirtina, jog per daug paplitę kariniai žaislai. Juos reikia kuo greičiausiai išimti iš rinkos. Vietoj jų gaminimo, pramonininkams siūlo žaislų forma vaikams pristatyti mūsų aplinkos auklėjamąją pusę. Reikėtų pajungti gamtos apraiškas ir fizinius dėsnius, pvz. svorį ir gravitaciją, greitį ir laiką, šviesą ir šešėlius, medžiagą ir energiją, garsą ir vibraciją, optiką ir spindulius ir t. t.

     Žaislai, kurie nieko nepalieka vaiko vaizduotei arba per sunkiai duodasi valdomi, supykinę vaiką, greitai nusibosta. Palieka jį visai niekuo nesidomintį.

     Ir kituose kraštuose auga šis susirūpinimas. Austrijoje ir Japonijoje tėvai kovoja prieš šautuvėlius, tankus, bombonešius ir patrankas. Tėvai, pastebėję, jog vaikai, kurie, dar maži būdami, gerbė žiaurumą, užaugę jį išlieja ant kitų.

     Antroji pusė, kurią reprezentuoja daugumoje žaislų gamintojai, griebiasi kitokių argumentų. Jie ginasi, sakydami, kad žaislų pasaulis yra suaugusiųjų gyvenimo atspindys. Žaislai neiššaukia karo. Pats karas gamina kariškus žaidimus. Panaikinkime karus, tai baigsis ir vaikų domėjimasis šautuvais. Kaip pavyzdį, jie čia duoda Sov. Rusiją. Joje kariški žaislai seniai uždrausti, tačiau agresija prieš kitas tautas tebevykdoma.

     Ši grupė kaltina besipriešinančius tėvus už tai, kad jie bijo vaikams parodyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. “Atimkite iš vaiko kareiviukus, atimkite varžybas. Atimkite iš viso bet kokį konfliktą, ir šios generacijos berniukas pasimes gyvenime”, — sako jie.

Pirmoji Komunija

     Kunigų ir tėvų tarpe kyla rūpestis: kaip nustatyti, ar vaikas tinka priimti šv.Komuniją, ar ne? Šiais laikais visi antro skyriaus mokinukai pradedami ruošti tam įvykiui. O ką daryti su penkerių metų mergyte, kuri moka visus poterius, gerokai katekizmo, myli Dievą ir nori jį drauge su savo tėvais priimti? Arba kaip elgtis su dešimties metų vaiku, kuris, nors ir seselių mokytas, bet vis nesupranta Komunijos reikšmės ir neturi nei mažiausio noro ją priimti?

     Trumpai tariant, ar tikslu nustatyti visiems vaikams tą patį amžių, kada priimti šv. Komuniją? Kai kuriose parapijose ši problema taip sprendžiama: tėvai, pasitarę su kunigu, nustato, ar jų vaikas dvasiniai pribrendęs tam žingsniui, ar ne. Ne tiek svarbus pilnas supratimas, kiek pats vaiko noras ir sugebėjimas pagarbiai dalyvauti Puotoje. Tuo būdu ir mažieji gauna progos pajusti visišką Dievo artumą, o tam nepasiruošę vyresni vaikai, palaukia dar kurį laiką.

     Kai kur keliama mintis, kad mažiems vaikams, kuriems išpažintį atlikti dar per sunki* ir nereikalinga, būtų leidžiama priiminėti šv. Komuniją ir be jos.

Paruošė G. L