Antrojo Vatikano susirinkimo temomis - 7

ALFONSAS GRAUSLYS

    Net nesigilindami į šv. Povilo laiškus Naujajame Testamente, negalime nepastebėti, kad nieko kito jis tenai taip nepabrėžia, kaip tą gilų artimybės ryšį tarp krikščionio ir Kristaus. Tą glaudžią artimybę net 160 kartų suminėdamas, apaštalas ją vaizduoja tartum dvasinę atmosferą, kurion per krikštą patekęs krikščionis pradeda Kristumi gyventi, virsdamas, pirmųjų amžių Bažnyčios Tėvų palyginimu, "antruoju Kristumi". Ši krikščionio — Kristaus artimybė yra viena pirmųjų besikuriančios krikščionių teologijos tiesų, kuri labiausiai pagrindžia krikščionio didybę.

    Šioje straipsnių eilėje reikia svarstyti krikštu pagrįstą krikščionio didybę, nes II Vatikano dokumentai, ugdydami šią didybės sąmonę, daug kartų prisimena krikštą ir jo vaidmenį krikščionio gyvenime. Didybė įpareigoja. Žinodama šios tiesos psichologiškai pedagoginę bei gyvenimišką vertę. Bažnyčia nori, kad mes didžiuotumės krikščionybe ir ją brangintume, nes, tik tokios nuotaikos vedini, mes norėsime virsti pilnutiniais krikščioniais. Tai pasiekti reikia pažinti tą iš krikšto trykštančią šviesą, kuri ir krikščionio buvimą supa atspindžiu tos aureolės, kuria Taboro kalne suspindėjo atsimainiusio Kristaus veidas.

KRIKŠTO MALONĖS GAUSUMAS

    Išganytojas yra sakęs: "Atėjau, kad turėtų gyvenimo ir apsčiau turėtų" (Jon. 10, 10). Tas gyvenimas teikiamas jo įsteigtų ir mums paliktų sakramentų dėka, per kuriuos jo kruvinos kryžiaus kančios nuopelnu mes gauname atleidžiančią, gydančią, padedančią ir mus pašventinančią Dievo malonę. Tų septynių sakramentų tarpe didžiausias ir svarbiausias yra krikštas, tas pirmasis susitikimas su Kristumi, per kurį mes užmezgame ryšį su juo ir gauname dieviškąjį gyvenimą. Visi kiti sakramentai stovi tos dieviškosios antgamtinės gyvybės sargyboje, ar tai ją palaikydami bei maitindami, ar ją prarastą atgaudami, ar pagaliau, ja remdamies, padėdami atlikti krikščioniško gyvenimo pareigas. Pagaliau, visi kiti sakramentai tegali būti imami tik pakrikštytųjų ir tikinčiųjų; tik jiems ir tėra vaisingi. Tik per krikšto duris mes įžengiame į tą krikščionybės lobyną, kuriame randame Jėzų Kristų ir "jame... pasidarome turtingi visa kuo" (1 Kor. 1, 5), nes tuo "Šventosios Dvasios atgimdymo ir atnaujinimo apiplovimu jos jis išliejo apsčiai per mūsų Išganytoją Jėzų Kristų" (Tit. 3, 5-6).

    Krikšto vandeniui suvilgius žmogaus galvą Švč. Trejybės vardu (o, pagal N. Cabasilą, krikšto vanduo turi Kristaus kraujo vertę), įvyksta tas naujas dvasinis gimimas iš vandens ir Šv. Dvasios, apie kurį Kristus yra kalbėjęs Nikodemui (Jon. 3). Tai gimimas iš Dievo, kuriuo mūsų fizinė gyvybė praturtinama dievišku malonės gyvenimu, kuris, mus pašventindamas, apvalo nuo bet kurio nuodėmės susitepimo. Kadangi tasai pašventinimas, kaip ir kiekviena antgamtinė Dievo malonė, mums suteikiama Dievo Sūnaus įsikūnijimo ir jo kančios už mus dėka, tai šią krikšto malonę iš Kristaus kildindamas, šv. Povilas sako, kad, panardyti krikšto vandenin, mes pasineriame drauge su Kristumi jo mirtyje ir draug su juo, prisikėlusiu, prisikeliame naujam gyvenimui. Kalbant šio apaštalo žodžiais, per krikštą palaidojamas senasis nuodėmingas žmogus — juo nusivelkama ir apsivelkama Jėzumi.

    Krikšto metu įvyksta tasai pakrikštytojo supanašėjimas su Kristumi, kuris pasakė: "Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės" (Jon. 15, 5). Kaip visame vynmedyje teka tos pačios sultys, taip ir per krikštą žmogus sukristinamas, nes gauna, kad ir skirtingo laipsnio, dieviškąjį gyvenimą, kuriuo gyvena Kristus. Kalbant šv. Povilo žodžiais, per krikštą tampame Dievo vaikais, taigi Kristaus broliais ir seserimis, nes, anot šio apaštalo, Kristus yra "pirmgimis daugelio brolių tarpe" (Rom. 8, 29).

    Mūsų krikšto metu mums, kad ir perkelta prasme, pritaikytini Kristui jo krikšto metu pasakyti žodžiai: "Tas yra mano mylimasis Sūnus, kurį aš sau pamėgau" (Mat. 3, 17). Tuo būdu mūsų visų krikšto metu, tam tikra prasme, Kristus pasidaugina: per krikštą mes virstame jo kopijomis.

    Nenuostabu, kad šv. Povilas, kalbėdamas apie krikščionis, sako, kad juos Dievas "iš anksto paskyrė, kad jie būtų tos pačios išvaizdos, kaip jo Sūnaus paveikslas" (Rom. 8, 29). Šia tiesa pirmais krikščionybės amžiais taip giliai buvo tikima, kad "Tėve mūsų" maldą mokė ir leido kalbėti tik pakrikštytiems.

    Šitas mūsų visų per krikštą įsikūnijimas (Efez. 1, 5) yra pagrindinis krikščioniško džiaugsmo šaltinis. Todėl apaštalas galėjo sakyti "gavote ne vergystės dvasią, kad jums vėl reiktų bijoti, bet gavote įsūnystės dvasią" (Rom. 8, 15). Kristaus evangelija, linksmoji naujiena, virsta tikrove, ir todėl taip džiaugiasi apaštalas: "Žiūrėkite, kokią meilę Tėvas mums suteikė, kad mes vadinamės Dievo vaikais ir esame" (1 Jon. 3, 1).

    Iš šitos krikštu įgytos Dievo vaikystės kyla visa mūsų artimybė su Dievu ir Kristumi. Apie pakrikštytuosius galima sakyti: "Jūs jau nebesate svetimi ir atėjūnai; jūs esate piliečiai drauge su šventaisiais ir Dievo įnamiai, atstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, pačiam Jėzui Kristui esant vyriausiuoju kertiniu akmeniu" (Efez. 2, 19-20). Todėl ir Mistinio Kristaus Kūno organizme, Kristaus Bažnyčioje, pakrikštytieji yra to Kūno nariai, o viso Kūno galva yra Kristus.

    Tą artimybę tarp pakrikštytųjų ir Kristaus norėdamas vis labiau įdiegti tikinčiųjų sąmonėn, šv. Povilas gretina įvairius pakrikštytojo gyvenimo momentus su Kristaus gyvenimo epizodais: su Kristumi drauge kenčiame, drauge esame persekiojami, kryžiuojami, drauge būsime pašlovinti... Šitokiam pakrikštytųjų ir Kristaus tapatinimui pagrindą davė paties Kristaus pasirodymas šv. Povilui. Kai, dar būdamas krikščionių priešu ir vadinamas Saulium, šv. Povilas vyko Damaskan suiminėti krikščionių, slaptingos šviesos parblokštas, jis išgirdo balsą: "Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji? (Apd. 9, 4-5). Tuo būdu pats Kristus save sutapatino su krikščioniais. Todėl, atsivertęs ir tapęs krikščioniu, to tapatumo su Kristumi sąmonę išgyvendamas, šv. Povilas galėjo ištarti: "Aš esu su Kristumi prikaltas ant kryžiaus. Esu gyvas, tačiau jau nebe aš, bet yra gyvas manyje Kristus" (Gal. 2, 19-20).

    Bažnyčia visada džiaugėsi šia Kristaus artimybe, atsiradusia krikšto metu. Apaštalas kvietė pakrikštytuosius džiaugsmingai išgyventi tą artumą su juo, kuris buvo sakęs: "Aš pasaulio šviesa" (Jon. 8, 12): Kitados jūs buvote tamsybė, dabar esate šviesa Viešpatyje" (Efez. 5, 8). Šviesa gi yra ne tik tiesos, bet ir džiaugsmo simbolis, jau nekalbant apie tai, kad džiaugsmas galimas tik gyvenant tiesa, kuri tą ayvenimą praturtina, jį įprasmindama. Ir šv. Augustinas kvietė tikinčiuosius džiaugtis: "Mes pasidarėme ne tik krikščioniais, bet virtome Kristumi. Džiaukimės ir būkim dėkingi. Supraskime mums suteiktą Dievo malonę; mes pasidarėme Kristumi".

    Tą džiaugsmingą nuotaiką dėl įtikėjusių į Kristų bei krikštu su juo draug naujam gyvenimui prisikėlusių Bažnyčia ypač išgyvena velykiniu laikotarpiu.

    Pradedant pirmaisiais krikščionybės amžiais, Velykų naktį būdavo krikštijami suaugusieji katechumenai (kandidatai krikštui ruošiami per visą gavėnią). Tuo būdu Kristaus prisikėlimo minėjimo džiaugsmas jungdavosi su per krikštą atgimusiųjų bei visos naujais nariais padaugėjusios krikščionių bendruomenės džiaugsmu.

    Norėdama, kad niekada nepamirštume krikšto malonės gausumo, Bažnyčia sekmadieniais prieš pagrindines Mišias žmones pašlaksto vandeniu, primindama mums mūsų krikštą. Didžiojo šeštadienio vakarą, pašventinus krikšto vandenį, visi tikintieji atnaujina krikšto įžadus.

KRIKŠČIONIŠKO GYVENIMO KONSTITUCIJA

    Pagal apaštalų mokslą apie krikštą, įvairiais atžvilgiais įpareigojantį pakrikštytąjį, krikštas virsta krikščioniško gyvenimo konstitucija. Krikšto malonė yra krikščioniško gyvenimo programa.

    Kiekviena didybė įpareigoja. Ne kitaip yra ir su antgamtine didybe Kristuje. Jei krikštu, kaip matėme, krikščionys yra taip glaudžiai sujungti su Kristumi, tai šiuo ryšiu — taigi ir Kristumi — turi dvelkti ir krikščioniškas gyvenimas, kuris yra atsiliepimas į krikšto malonę. Krikštas įpareigoja žmogų gyventi tuo, kas jis yra. Pasidaręs šventas krikšto gavimu, jis dar turi rūpintis tą šventumą įrodyti tolimesniu gyvenimu. Anot Išganytojo, reikia, kad "šviesa šviestų" (Mat. 5, 16). Išrinktiesiems apaštalams ištartas Kristaus kvietimas jį sekti taikomas visiems jų krikšto metu.

    Žvelgdami į apaštalų skelbiamus krikšto įpareigojimus, negalime nepastebėti tų įpareigojimų pagrindo. Tas pagrindas yra priklausomybė Kristui. Per krikštą įjungti į Kristų, pasidarėme jo nuosavybe. Tik prisiminkime šv. Povilo įspėjimą: "Ar jūs nežinote, kad... nebesate savo pačių? Nes jūs esate nupirkti didele kaina" (1 Kor. 6, 19-20). Toji kaina — tai Kristaus kraujas! Šiuo įspėjimu apaštalas norėjo pasakyti, kad krikščionis negali savo gyvenime vadovautis užgaidomis ir savimeile. Būdamas priklausomas, jis turi skaitytis su tuo, kam jis priklauso. Kitame savo laiške tas pats apaštalas sako: "Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta. Nes ar gyvi esame, gyvi esame Viešpačiui, ar mirštame, Viešpačiui mirštame. Taigi, ar esame gyvi, ar mirštame, mes esame Viešpaties" (Rom. 14, 7-8).

    Juk ir tasai Bažnyčios mokslas apie tą neišdildomą krikšte gaunamą dvasinį charakterį (antspaudą ar ženklą), kuris krikščionį formuoja Kristaus panašumu, yra tos krikščionio priklausomybės Kristui išraiška.

    Gyventi krikščioniškai mus skatina krikšto įžadai, kad ir krikšto tėvų padaryti mūsų vardu. Tie įžadai yra sudaryta su Dievu sutartis, kurios branduolys yra "pasilikti Kristuje" (šv. Augustinas). Juk ir krikščioniško šventumo esmė, yra ištikimybė krikšto įžadams. Todėl pirmais krikščionybės amžiais krikščionys buvo vadinami dar fideles, ištikimieji.

    Krikšto įsipareigojime glūdi du dalykai: atsižadėjimas nuodėmės ir gyvenimas Dievui. Tas nuodėmės principinis atsisakymas šv. Povilo dažnai vadinamas "mirimu nuodėmei": "Senasis mūsų žmogus yra drauge prikaltas ant kryžiaus, kad būtų sunaikintas nuodėmingas kūnas ir kad mes daugiau nebevergautumėm nuodėmei... laikykite save mirusiais nuodėmei..." (Rom. 6).

    Per krikštą atsižadame nuodėmės, kad gyventume Dievui. Jei po to sunkiai nusidedame, tai atgailos sakramentas, kai kurių Bažnyčios Tėvų vadinamas antruoju krikštu, tą prarastą dievišką gyvenimą grąžina, o eucharistinė duona jį vėl maitina ir stiprina. Krikštas įpareigoja vis labiau mirti nuodėmei, vis giliau gyventi dievišku gyvenimu. Todėl ir Bažnyčia, Didįjį Šeštadienį šventindama krikšto vandenį, maldauja, kad "iš tyrų šio dieviškojo šaltinio versmių gimtų šventai pradėta ir naujai atgimusi dangiška giminė..."

    Krikštas, pagal šv. Povilą, yra naujo gyvenimo pradžia. "Jei kas yra Kristuje, tas yra naujas sutvėrimas; kas buvo sena, praėjo; štai visa pasidarė nauja" (2 Kor. 5, 17). Tą pakrikštytojo gyvenimo naujumą išreikšdama. Bažnyčia, pirmaisiais amžiais, kai buvo krikštyjami suaugusieji, jų seną vardą pakeisdavo nauju, krikščionišku. Tas krikštu prasidėjęs naujumas yra "prisikėlimas su Kristumi". Todėl apaštalas ragina: "Jei jūs prisikėlėte drauge su Kristumi, ieškokite ir pamėkite, kas yra aukštai, o ne kas žemėje" (Kol. 3, 1-2).

    Šv. Povilas visuose savo laiškuose pirmiesiems krikščionims prašo ir maldauja gyventi tuo gyvenimu, kurį jie gavo krikštu. Laiškuose efeziečiams:"Maldauju jus elgtis, kaip verta to pašaukimo, į kurį jūs esate pašaukti... Prisiektinai prašau Viešpačiu: Nebesielkite jau, kaip elgiasi pagonys... ir apsivilkite nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisybėje ir tiesos šventume" (4, 1; 4, 17 ir toliau). Laiške kolosiečiams: "Nesiliaujame meldęsi už jus ir prašę..., kad elgtumėtės taip, kaip verta Dievo... apsivilkite jūs, kaip Dievo išrinktieji, šventieji ir mylimieji, širdingu gailestingumu, maloningumu, nuolankumu, kuklumu, ir kantrumu..." (1, 9-10; 3, 12).

    Juk ir II Vatikano dekretas "Apie misijinę Bažnyčios veiklą" sako, kad "visi krikščionys, kur jie bebūtų, savo gyvenimo pavyzdžiu bei žodžio liudijimu privalo taip rodyti naująjį žmogų, kuriuo jie tapo krikšto metu..., kad visi kiti, matydami jų gerus darbus, garbintų Tėvą...".

    Kiekviena Dievo malonė — taigi, ir krikšto — reikalinga bendradarbiavimo su ja. Be geros valios krikštu įdiegti teologinių dorybių — tikėjimo, vilties ir meilės — diegai neišsivystys. Be kovojimo prieš piktą nebus nuslopintos blogio sėklos. Tad reikia nuolat ugdyti krikštu įgytos garbingos didybės sąmoningumą, kuris padėtų atsispirti piktam. Reikia krikščioniško auklėjimo bei krikščioniškos aplinkos, kad, maldos bei Dievo pagalbos gaivinami, pakrikštyti krikščioniškai subręstų.

KRIKŠTAS II VATIKANO DOKUMENTUOSE

    II Vatikano Susirinkimas — kaip matome iš jo paskelbtų dokumentų — didelio dėmesio teikia krikštui.

    Šventosios Liturgijos konstitucija skelbia apie naujų prasmingesnių krikšto apeigų sukūrimą ir įdėjimą į Romos mišiolą naujų Mišių "suteikiant krikštą". Atrodo, kad iškilmingesnis krikštas bus ateity teikiamas Mišių metu. Ši konstitucija naujai atkuria ir pirmųjų amžių katechumenatą, pasiruošimo laikotarpį nekrikštytiems suaugusiems krikštui paruošti Tai ypač turės didelės reikšmės misijų kraštuose. Kadangi gavėnia jau senovėje buvo suaugusiųjų paruošimo krikštui laikas, tai dabartiniu šios konstitucijos parėdymu, šalia atgailos nuotaikų gavėnios liturgijoje turės labiau pasireikšti ir krikšto motyvai.

    Ekumenizmo dekrete skelbiama, kad ir krikščionys nekatalikai krikštu "yra įjungti į Kristų" ir todėl svarbiausiam krikščionybės momente mes visi esame labai artimi.

    Anot šio dekreto, "krikštas yra sakramentinės vienybės ryšys tarp visų, kurie juo atgimė". Krikštas yra visų pakrikštytųjų ekumeninio bendravimo rimčiausias pagrindas ir jų visų susiderinimo stipriausia viltis.

    Tinkamo vienuolinio gyvenimo atsinaujinimo dekrete sakoma, kad vienuolio tobulumo ir pasiaukojimo Dievui šaknys yra krikšte, kuriame mirštama nuodėmei gyventi Dievui. Įžadai tuos krikšto įsipareigojimus padeda geriau įvykdyti. Todėl vienuolinio gyvenimo sąvoka, dekreto žodžiais tariant, yra "ypatingas savęs pašventimas, giliai įsišaknijęs krikšto konsekracijoje ir pilniau ją išreiškiąs".

    Bet svarbiausia, kas randama II Vatikano moksle apie krikštą, yra Šventosios Liturgijos konstitucijoje (o taip pat ir kituose

    II Vatikano raštuose) skelbiama visų krikščionių krikštu pagrįsta lygybė. Šita lygybė yra drauge ir visų krikščionių lygios didybės pagrindas. Juk nėra ir negali būti aukštesnės garbės krikščionybėje už krikštu įsijungimą į Kristų ir jame buvimą. Todėl, anot II Vatikano mokslo, nėra krikščionybėje klasių nei kastų, nėra aukštesnės ar žemesnės rūšies krikščionių. Visi šaukiami krikštu siekti aukštos tobulybės ir šventumo. Krikštu įvyksta šv. Povilo žodžiai: "Kurie tik esate pakrikštyti Kristuje, tie apsivilkote Kristumi. Čia nebėra nei žydo, nei graiko, nei moteriškės; nes jūs visi esate vienas Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 27-28). Tais tvirtinimais jokiu būdu nepaneigiama labai aukštų Kristaus norimų hierarchinių pareigų Bažnyčios gyvenime garbingumo bei būtinumo, tačiau ir jos tėra tik žvaigždės, kurios blanksta prieš tą saulę — Jėzų.

    Tad ar dėl tų visų minčių apie krikštą neatrodo mums nenormali ta padėtis, kad pakrikštytieji kasmet švenčia savo vardines ar gimimo dieną, bet visai nemini ir net neprisimena savo krikšto dienos, metinės sukakties?! Kaip reikšmingas šiuo atžvilgiu yra R. Plus, S. J., įspėjimas: "Buvome nesąmoningi, kai buvome krikštijami. Saugokimės nepasilikti tokiais visada. Nežinodami to, ką mes gauname, nepasilikime amžinai nežinantys to, ką esame gavę. Jei sakramentas buvo mums suteiktas be mūsų, negyvenkime taip, tartum būtume be jo".