Algimanto Kezio, S. J., nuotrauka

Koks jos pagrindas ir ką ji reiškia

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, M.I.C.

Kodėl buvo išleistas religinės sąžinės laisvės pareiškimas?

     Šiuo metu Bažnyčioje pastebime nemaža nerimo. Čia, žiūrėk, kunigas veda ir, nepaisydamas bažnytinės vyriausybės draudimo, laiko mišias. Vienuoliai ir vienuolės išeina su įvairiais protestais ne tik prieš socialinę ir politinę, bet ir prieš bažnytinę tvarką. Atsiranda plataus masto teologų pasisakymų prieš popiežiaus encikliką. Kai kurių kraštų tikintieji solidariai ir organizuotai kelia balsą vienu ar kitu doriniu ar religiniu klausimu, pasisakydami prieš nusistovėjusias pažiūras ir papročius.

     Kai ieškome priežasties, kodėl Bažnyčioje šitaip darosi, ko nebuvo pirmiau, mes ją randame ne kur kitur, kaip II Vatikano susirinkimo išleistame pareiškime apie tikėjimo sąžinės laisvę. Joks kitas šio suvažiavimo dokumentas, net nei liturgijos reformos konstitucija, nėra taip giliai pajudinęs religinio ir visuomeninio gyvenimo pagrindų, kaip tas sąžinės laisvės pareiškimas. Ne be reikalo šio dokumento priėmimą II Vatikano susirinkimas vis atidėliojo ir nutęsė į pabaigą, nes susirinkimo tėvai nujautė, ką šis pareiškimas reiškia. Ir dabar mes matome, kad jų būkštavimai nebuvo be pagrindo.

     Kodėl tačiau II Vatikano tėvai išleido tokį dokumentą, kuris, pirmu žvilgsniu žvelgiant, kelia Bažnyčioje daugiau nerimo negu tvarkos? Tam buvo dvi svarbios priežastys, viena iš jų politinės prigimties, kita — konfesinės.

     Žmonija šiais laikais politikoje susitinka su plataus masto totalistinio valdymo forma, kurią stengiamasi filosofiškai ir doriškai pagrįsti. Totalistinė valstybė įpareigoja žmogų, nė kiek neatsižvelgdama į jo sąžinę. Taip yra komunizme, taip buvo nacionalsocializme. Kai po karo buvo teisiami nacionalsocializmo vadai, jie visi teisinosi, kad jie atliko savo dorinę pareigą, vykdydami savo vyriausybės įsakymus, ir dėl to nėra už savo darbus atsakingi. Tai sakydami, jie rėmėsi prielaida, kad kiekvieno doro žmogaus pareiga yra klausyti esamos tvarkos.

     Panaši situacija yra komunistiniame totalizme. Ten absoliutinio klusnumo pareiga valstybei yra grindžiama filosofiškais argumentais. Ten žmogus iš viso nesuvokiamas atskirai nuo visuomenės. Dėl to jis turi jai visiškai paklusti. Laisvi Vakarų Europos žmonės ne kartą klausia, kodėl Rytų Europos žmogus nesukyla prieš tokią žiaurią santvarką ir kodėl jis vergišku klusnumu vykdo jos įsakymus. Mums, pažįstantiems komunistinio teroro veiksmingumą, lengva atsakyti į šį priekaištą. Tačiau, iš kitos pusės, mes turime pripažinti, kad krikščionis neturi išvystyto dorinio organo, kuriuo jis galėtų veiksmingai priešintis esamoms visuomeninėms negerovėms ir asmenį niveliuojančiai filosofijai. Krikščionis yra gerai išlavintas klusnumo dorybėje, bet jis nėra paruoštas rezistencijai.

     Tai buvo viena priežastis, kuri skatino II Vatikano susirinkimo tėvus balsuoti už sąžinės laisvės pareiškimą. Antroji priežastis buvo arčiau prie pačios krikščioniškos religijos problemų. Antrasis Vatikano susirinkimo didis rūpestis buvo krikščionijos vienybė. Vyskupai jautėsi tiesiog išvargę nuo šimtmečiais užtrukusio Bažnyčios suskilimo ir būtų darę viską, kas galima, jos vienybei pasiekti. Negalėdami to efektingai padaryti, jie bent stengėsi skilimo žaizdas mažinti.

“Juo toliau, juo labiau darosi realus atvejis, kad atsiras žmonių, kurie, savo sąžinės skatinami, apsispręs veikti taip, kad jų veikimo nebus galima suderinti su galiojančiais įstatymais”.


     Seniau Katalikų Bažnyčios laikysena kitų krikščionių atžvilgiu buvo padiktuota daugiau teisinės galvosenos. Pagal tą pažiūrą, asmuo, kuris nėra juridinėje Bažnyčios vienybėje, negali būti išganytas. Tuo tarpu moralistams buvo aišku nuo seno, kad šis teisinis požiūris visos problemos neapima. Jie gerai žinojo, kad gali būti krikščionių, kurie formaliai nepriklauso Bažnyčios vienybei, tačiau savo būtybės gilumoje yra tikri krikščionys. Jų tikėjimo mokslo formulavimas gali būti labai klaidingas, tačiau, nepaisant to, jų išgyvenimuose jis gali būti teisingas ir veiksmingas jų gyvenimo vadovas. Dėl to šitokio žmogaus aptarimas vien teisiniu - organizaciniu būdu yra nepilnas. Iš kitos pusės, vertimas šio žmogaus priimti tuos tikėjimo formulavimus, kuriems jis psichologiškai nėra pasiruošęs, būtų šio žmogaus sąžinės išprievartavimas.

     Tos dvejopos priežastys vertė II Vatikano susirinkimo tėvus grįžti prie pagrindinės dorinės gyvenimo tiesos, kad žmogus tiek yra atsakingas už savo veiksmus, kiek jis juos supranta ir jų nori. Ne tik politiniai organai neturi teisės versti žmogų daryti tai, kam jis savo sąžinėje priešinasi, bet ir religiniai organizmai negali platinti tikėjimo, naudodami bet kokią prievartą.

Antrojo Vatikano susirinkimo sąžinės mokslas

     Susipažinę su ta istorine situacija, kurioje kilo II Vatikano susirinkimo sąžinės mokslas, dabar trumpai susipažinkime su ryškesniais jo formulavimais.

     Tikslą, dėl kurio sąžinės laisvės pareiškimas buvo išleistas, nusako šis sakinys: "Mūsų meto žmonės yra veikiami daugeriopo spaudimo ir yra atsidūrę pavojuje netekti galios laisvai vadovautis savo pačių sprendimu" (II Vatikano susirinkimo dokumentai, lietuv. vertimas, II, 296 psl.).

     Ši grėsmė iš tikrųjų kėsinasi prieš tai, kas yra brangiausia žmogiškume. Dėl to II Vatikano tėvai, gindami žmogaus asmens garbę, pritaria reikalaujantiems, "kad bet ką darydami, žmonės patys apsispręstų ir atsakingai naudotųsi laisve, veiktų ne verčiami, o sąžinės vedami" (288 psl.).

     Žmogus, žinoma, turi pareigą siekti pilnutinės tiesos, tačiau sąžinės laisvės principas galioja net tiems, "kurie nevykdo savo pareigos ieškoti ir laikytis tiesos; jei tik deramai išlaikoma viešoji tvarka, negalima kliudyti ta teise naudotis" (290 psl.). Žmogus "negali būti verčiamas ką nors daryti prieš savo sąžinę" (291 psl.).

     Toliau tame pareiškime šie principai pritaikomi visuomeninėms sąrangoms, tvirtinant, kad jos neturi teisės kliudyti nei privatiems asmenims, nei religinėms bendruomenėms.

     Tačiau žmogus yra laisvas ne tik santykiuose su kitais žmonėmis ir jų organizacijomis. Jis yra laisvas ir santykiuose su Dievu: "Vienas pagrindinių katalikybės dėsnių sako, jog žmogus turi atsakyti Dievui laisvu tikėjimu; todėl niekas negali būti verčiamas priimti tikėjimą prieš savo norą" (297 psl.). Šį sakinį II Vatikano susirinkimo tėvai paėmė iš popiežiaus Pijaus XII kalbos, pasakytos Vatikano teisėjams 1946 m. Iš šio mokslo jie daug tikisi: "Tikėjimo laisvės pripažinimas nemažai padeda sukurti aplinkai, kurioje žmonės gali būti nekliudomai kviečiami į krikščionių tikėjimą, jį noriai priimti ir aktyviai visu savo gyvenimu jį išpažinti" (298 psl.).

     Laisvės principo įgyvendinimas iš krikščionio reikalauja daug kantrybės. "Kristaus meilė jį taip pat ragina meiliai, išmintingai ir kantriai elgtis su tais žmonėmis, kurie klaidingai tiki arba kurie tikėjimo nepažįsta" (303 psl.). Tačiau laisvės principas nestato toj pačioj aukštumoj tikėjimo ir netikėjimo. Jis taip pat neskelbia liberalizmo ta prasme, kad žmogus gali daryti, ką nori, ir yra neatsakingas už savo veiksmus. Priešingai: "Dievas šaukia žmones tarnauti jam dvasia ir tiesa, įpareigodamas sąžinę, bet nedarydamas prievartos. Jis atsižvelgia į kilnumą savo sukurtojo žmogaus asmens, kuris turi pats apsispręsti ir likti laisvas" (298 psl.).

Sąžinės laisvės ir bažnytinės organizacijos konfliktas

     Šitaip aptartas sąžinės laisvės mokslas, rodos, neturi nieko pavojingo, kas galėtų kelti nerimą Bažnyčioje. Tai yra senas krikščionijos mokslas. Ir II Vatikano pareiškimas apie tikėjimo sąžinės laisvę ne kartą tai primena sakydamas, kad šis mokslas buvo atstovaujamas Bažnyčioje visais laikais.

     Tačiau problema atsiranda, kai imama šį mokslą taikinti gyvenimui, kai koks tikintis katalikas pasisako, kad jis yra kitokios nuomonės vienu ar kitu klausimu, negu yra oficialiai atstovaujama Bažnyčioje, ir pagal išryškintą sąžinės laisvės mokslą pradeda elgtis kitaip.

     Kaip rasti išeitį iš tos tragiškos situacijos? Kai kurie teologai mano galį šią problemą labai lengvai sutvarkyti. Jie sako, kad II Vatikano susirinkimas išleido religinės sąžinės laisvės pareiškimą apginti tikinčiųjų teises nuo politinių valdžių savivaliavimo. Jie taip pat sutinka, kad šis pareiškimas pripažino sąžinę norma vadovautis tiems, kurie nepriklauso Katalikų Bažnyčiai. Taip, pavyzdžiui, protestantai gali vadovautis savo sąžinės sprendimu, nes jie formaliai nėra Katalikų Bažnyčios organizacijos nariai. Tuo tarpu katalikams čia niekas nepasikeitė. Jie, kaip ir anksčiau, privalo laikytis Bažnyčios sprendimų ir patvarkymų.

     Yra šiek tiek tiesos šitokiame galvojime, tačiau ji nėra pilna. Jei taip būtų, kaip čia sakoma, tai išeitų, kad protestanto būklė yra geresnė negu kataliko. Jis gali vadovautis savo sąžinės balsu, o katalikas negali, bet turi tik klausyti Bažnyčios organizacijos. Jeigu taip būtų, tai, pasak belgo tėvo Piet Fransen, S. J., vieno II Vatikano susirinkimo patarėjų, "būtų juokinga pripažinti laisvę tiems asmenims, apie kuriuos mes sakome, kad jie yra klaidoje ir nepripažinti jos tiems, kuriuos mes laikome teisingais". Taip Fransen pareiškė savo paskaitoje Čikagoje 1966 m. kovo 20 d.

     "Kodėl krikštu ir sutvirtinimo sakramentu pasidarę Dievo vaikais žmonės turėtų netekti tų privilegijų, kurios yra pripažįstamos tiems asmenims, kurie pasilieka anapus Bažnyčios, nepaisant to, ar jie yra klaidoje, ar ne?" — klausia tėvas Fransen.

     Manau, dabar bus mums pradėję aiškėti, prieš kokią visuotinės apimties ir milžiniško svorio problemą mes stovime. Dabar mums bus aiškiau, ką reiškia visi tie keisti ir ligi šiol nematyti reiškiniai Bažnyčioje, kada kunigai pradeda nebeklausyti kai kurių kanonų teisės nuostatų, kada vienuoliai atsisako klusnumo savo vyresniesiems ir kada jaunimas pradeda organizuoti įvairius sąmyšius mokyklose.

     Žinoma, nėra reikalo manyti, kad visi šie reiškiniai yra pažadinti II Vatikano susirinkimo formulavimų. Daugelis jų turi savas šalutines priežastis, kurias mes galime palikti nuošaly, kaip neįeinančias mūsų temon. Tačiau kai mes susitinkame su šiomis gyvenimo iškeltomis problemomis, mes turime jas nagrinėti II Vatikano susirinkimo mokslo šviesoje. Mes negalime užmerkti akių prieš faktą, kad kataliko žmogaus sąžinė ne kartą gali patekti tokion būklėn, kada jai iškils klausimas, ar jai nereikia pasirinkti kito kelio, negu oficialiai yra atstovaujamas vienokių ar kitokių įstatymų.

Bažnyčiasąžinės formuotoja

     Tačiau su sąžinės mokslu mes neturime nueiti per toli. Turime nepaleisti iš akių tiesos, kad Bažnyčia yra mūsų sąžinės formuotoja. Per Bažnyčią kalba Dievas. Jos uždavinys yra vesti žmones išganyman. Kai kuriais atvejais Bažnyčios žodis yra neklaidingas. Bažnyčios neklaidingumas yra ta nuotykingoji jėga, kardinolo Newmano žodžiais betariant, paties Kristaus įsteigta žmonijos istorijai, kad saugotų žmonijos išganymo kelio teisingumą konkrečiais kiekvienos situacijos atvejais.

     Tačiau iš kitos pusės, yra tikras dalykas, kad Bažnyčia neatstoja žmogaus sąžinės. Ji tik labai svarbų vaidmenį vaidina žmogaus sąžinės formavime. Mūsų išganymas priklauso ne nuo Bažnyčios apsisprendimo, bet nuo mūsų pačių apsisprendimo. "Net Bažnyčiai nėra leista pasiimti sau mūsų sąžinės apsisprendimo", pasakė tėvas Fransen savo paskaitoje Čikagoje.

     Nėra abejonės, kad, šio paskaitininko žodžiais, "tiksliai aptarti kanonų teisės ar Bažnyčios tradicijos sprendimai yra neklaidingi, lygiai taip, kaip iškilmingai paskelbtos tikėjimo tiesos. Tačiau kiekvienam, susipažinusiam su Bažnyčios istorija, yra aišku, kad toki neklaidingi sprendimai yra gana reti. Tam tikra prasme iškilmingi aptarimai doros dalykuose yra dar trapesni, negu tikėjimo dalykuose, nes juose negalima išvengti atsižvelgimo į vietos ir laiko aplinkybes, kurios keičiasi su laiku ir vieta".

     Niekas iš mūsų, pavyzdžiui, nekelsime abejonės dėl Bažnyčios mokslo, kad moterystė yra vieno vyro ir vienos moters nenutrūkstama sąjunga. Tačiau kai kyla klausimas, ar ši ar ta vyro ir moters sąjunga: yra moterystė, abejonėms iškilus, klausimas nėra toks aiškus. Pati Bažnyčios tradicija, pavyzdžiui, moteryste nelaiko vien tik lytinio santykio, nepaisant to, net jeigu iš jo yra kilę vaikų. Moterystei reikia kažko daugiau žmogiško, būtent, abiejų šalių visuotiniai įsipareigojančio sutarimo.

     Bet čia svarstome ne moterystės, bet bendresnio pobūdžio klausimą: kaip ir kiek Bažnyčia formuoja mūsų sąžinę? Norėdamas atsakyti į šį klausimą, prof. Fransen skatina mus atsisakyti neteisėtai pas mus įsikūrusios minties, kad visi Bažnyčios įstatymai yra tos pačios vertės ir kad kiekvieno, nors tik formalinio, įstatymo peržengimas jau yra nuodėmė. Šitokio aklo klusnumo Bažnyčia iš mūsų nereikalauja. Šitoks aklas klusnumas, neskiriant svarbių dalykų nuo nesvarbių, ugdo krikščionijoje bereikalingą baimę ir žlugdo kūrybinę iniciatyvą.

     II Vatikano susirinkimas nori subrendusių krikščionių, kurie sugeba skirti tarp mūsų tikėjimo esmės ir įvairių jo išreiškimo būdų. Aklas priėmimas to, kas yra pasakoma Bažnyčioje, iš tikrųjų nėra didelė ištikimybė Bažnyčiai. Tai būtų kažkas panašaus į komunistų reikalavimą laikytis visur partijos linijos. Šį pavojų Bažnyčiai labai gerai suprato popiežius Jonas XXIII, kuris stengėsi išvesti ją iš naivaus griežtumo geto.

     Nesunku pastebėti, kad mes čia susitinkame su viena iš didžiųjų ir pavojingųjų žmonijos problemų, kurią visuomeninėje plotmėje galima išreikšti klausimu: kaip suderinti individo laisvę su visuomeninėmis pareigomis? Jeigu mes labai išryškintume visuomenės reikšmę, nejučiomis kurtume tam tikrą prievartą. Jeigu gintume asmens teises ir jo laisvę, nejučiomis atsistotume ant kelio į anarchiją arba į tokią visuomenę, kurioje didelio masto bendri uždaviniai negali būti pasiekiami.

     Ligi šiol Bažnyčios gyvenime buvo daug dėmesio kreipiama į bendruomeninės vienybės išlaikymą, gana smulkiai aptariant įstatymais tai, ką katalikas turi daryti ir ko ne. Tačiau ilgainiui aiškėja, kad, šiuo keliu einant tolyn, didelė daugybė krikščioniškos energijos, glūdinčios atskiruose asmenyse, tautose ir grupėse, lieka nepanaudota nei pasaulio gerinimui, nei žmonijos atpirkimui, nei krikščionijos apaštalavimui.

     Tačiau iš kitos pusės, krikščionija bijo beribio individualizmo, tiek asmeninio, tiek tautinio, kuris į organizacinius ryšius ir tarptautinius susitelkimus žiūri tik kaip į varžtus. Ir ji turi pagrindo to saugotis.

Kas yra sąžinė?

     Po šių pastabų apie Bažnyčios vaidmenį mūsų sąžinės formavimui dabar grįžkime prie paties praktiškojo klausimo, kaip kiekvienam iš mūsų pažinti savo sąžinės balsą.

     Dažnai mėgstame kalbėti apie laisvę, bet ne taip dažnai apie sąžinę. Prieš metus laiko man teko dalyvauti diskusijose laisvės klausimu. Ir ten nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad čia kalba eina apie sąžinės laisvę. Dėl to ta laisvė pasirodė kaip fizinis beribiškumas, neturintis savo subjekto, ir visos diskusijos išėjo į laukus.

     Sąžinės laisvė nėra tas pat, kaip sakyti: "Ką padariau, tas yra gerai". Sąžinė yra teisėjas paties žmogaus viduje. Nėra abejonės, kad teisėjas tik tada yra geras, kada jis yra laisvas. Dėl to yra pagrindo rūpintis sąžinės laisve. Tačiau apie tai kalbėti, tai nereiškia sakyti, kad viskas, ką žmogus daro, yra gerai, ar kad žmogus neturi savyje balso, kuris jį kritikuoja ir teisia.

     Bet sąžinės balsas yra ne vien teisėjas. Jis yra ir žmogaus vadovas. Doras žmogus, prieš apsispręsdamas svarbiame reikale, paklausia save, ar šis žingsnis bus pateisinamas doriniu požiūriu. Ne kartą šis klausimas atsistoja labai tragiškai, nes žmogus nežino, kaip būtų geriau pasielgti. Jeigu vienaip darysi, bus taip negerai, jeigu kitaip darysi, bus kitaip negerai. Ką tokiu atveju reikia daryti?

     Norėdamas atsakyti į šį klausimą, prcf. Fransen pataria mums atsisakyti vienos iliuzijos, kuri dažnai pasitaiko tarp katalikų, būtent, kad ant žemės galima rasti idealų sprendimą. Taip pat nėra reikalo manyti, kad sąžinės sprendimas kiekvienu atveju yra jau gatavas, paruoštas mūsų dispozicijai, kaip kompiuterio atsakymas. Sąžinės sprendimas yra reikalingas mūsų pačių pastangų, ne kartą sunkių. Tamsa, per kurią reikia praeiti žmogui, ieškančiam teisingo sąžinės balso, taip pat priklauso prie savo sąžinės tyrinėjimo metodo pilnumos.

     Prof. Fransen teigia, kad norint pažinti savo sąžinės balsą, pirmiausia reikia susitelkti maldoje. Ir po to, "kai mes pasieksime tam tikrą laipsnį išvidinės ramybės ir laisvės, pajusime, kad vienas ar du sprendimai teikia mums džiaugsmo, ramybės, sudaro pareigos išpildymo nuotaiką ir ypač — aš noriu kaip tik į tai atkreipti jūsų dėmesį — jei sprendimas pasižymi tam tikru dosnumu kitų žmonių atžvilgiu, susietu su giliu noru padaryti juos geresniais ir laimingesniais". Tai yra simptomai gero sąžinės sprendimo. Blogo sąžinės sprendimo reiškiniai yra šie: "neaiškiai augantis mumyse baimės jausmas,, nepasitenkinimas, nerimas, sunkumas, savotiška opozicija prieš žmones ir prieš Dievą, nes išeina, kad, nors ir nesąmoningai, mes giname savo savanaudišką aš."

     Patenkinamo sprendimo ieškojimas gali užtrukti ilgai. Žmogui tenka ne kartą sąžinės tamsoje su pasidalinusia širdimi išgyventi ilgą laiką, iki ateina šviesa.

     Kai yra rastas koks sprendimas, bet kyla dėl jo abejonių, ar kai nepasiseka gauti šviesos savo problemai, reikia kreiptis pas kitus asmenis, ieškant patarimo. Nebūtinai šiuo patarėju turi būti kunigas ar draugas. Juo gali būti bet kuris žmogus, kurio padorumu ir išmintimi mes pasitikime. O žmonėms, kurie turi nerviškos baimės ligą, nėra kito kelio savo sąžinei nuraminti, kaip aklai vadovautis savo dvasios tėvo ar kito prityrusio žmogaus patarimais.

    Sąžinę formuoja du svarbūs veiksniai: Šv. Dvasios įkvėpimai, duodami mums asmeniškai, ir Bažnyčios patvarkymai. Tačiau šie abu faktoriai, paimti atskirai nuo žmogaus, negali atstoti sąžinės balso. Šv. Dvasios įkvėpimai mums ateina įvairių susižavėjimų forma, kurie skatina mus veikti viena ar kita kryptimi. Tačiau mūsų susižavėjimai gali būti ir ne iš Šv. Dvasios. Jie gali būti ir pagunda. Tačiau, jeigu jaučiame stiprų, ilgai tveriantį norą veikti kuria kryptimi, nors ir surištą su dideliu malonumu, tai dar jokiu būdu nėra ženklas, kad čia yra pagunda. Kaip tik priešingai, gal būt, kad ši nuotaika reiškia pagrindinę mūsų gyvenimo kryptį, kuriai mes esame pašaukti. Nesvarbu ir tai, kad kiti šio mūsų išgyvenimo nesupranta ir kad jo įvykdymas yra susijęs su dideliais sunkumais ir pasižymi ligi šiol nebuvusiu naujumu.

    Tėv. Fransen kalba ir apie kitą mūsų sąžinę formuojantį veiksnį, būtent. Bažnyčios mokslą, jos įstatymus ar įsakymus: "Nėra abejonės, kad tie įstatymai yra leidžiami Dievo vardu ir paremti realiu Bažnyčios paskirties autoritetu." Bažnyčios įstatymai atstovauja aukščiausią valdžią Dievo tautai. Tačiau būdas arba priemonės, kuriais Bažnyčia naudojasi, būtent, įstatymai, yra žmogiškas įrankis, t. y. nelaisvas nuo įvairių šios priemonės netobulybių. Joks įstatymas negali būti toks visuotinis, toks tobulas, toks tikslus, kad atitiktų visas, ne kartą labai susipainiojusias, atskiro žmogaus šeimos ar tautos situacijas. Dėl to raidiškas įstatymo pritaikymas, neatsižvelgiant į visas esamas aplinkybes, gali veikti net priešingai tam tikslui, kuriam įstatymas buvo išleistas.

    Šalia to, įstatymas yra visada praeities padaras, suformuluotas, pasiremiant dar senesnės praeities patirtimi. Kai tuo tarpu mūsų veikimas iš esmės yra nukreiptas į ateitį, nes jis kuria ateitį. Turint prieš akis šias tiesas, negalima mūsų sąžinėse balso suplakti su jokiais įstatymais, net su Bažnyčios. Tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčios įstatymai mums nevadovautų ir mums negaliotų.

    Juo toliau, juo labiau darosi realus atvejis, kad atsiras žmonių, kurie, savo sąžinės skatinami, apsispręs veikti taip, kad jų veikimo nebus galima suderinti su galiojančiais įstatymais. Tačiau, kas apsispręs šitokiam veikimui, tas turi būti pasirengęs priimti bažnytinės organizacijos sankcijas. Štai, koks kunigas, žinodamas savo susipainiojusius santykius su kai kuriais asmenimis ir jausdamas, kad tai nesiderina su jo einamomis pareigomis, gali savo sąžinėje apsispręsti liautis ėjęs kunigo pareigas ir įsijungti šeimos gyveniman. Tai jis gali padaryti, eidamas savo sąžinės balsu, kaip tai pvz. padarė Anglijoje Davis. Tačiau jis turi skaitytis su tuo, kad Bažnyčios įstatymai jam pritaikys tokias sankcijas, kurios yra pramatytos ir dar neatšauktos.

    Mes gyvename laikus, kuriuos, gal būt, kas kada nors pavadins individualios krikščioniškos sąžinės pabudimo laikais. Ligi šiol katalikiška sąžinė buvo gerai suvienodinta. Iš to buvo daug gero. Tačiau iš to yra ir pavojų. Yra klaida manyti, kad vienos sąžinės sprendimas gali tikti visoms situacijoms ir visiems laikams. Tiesa, kad, pripažįstant daugiau laisvės individualiam apsisprendimui, Bažnyčioje pasidaro daug netvarkos. Tačiau ar negalima tikėtis, kad, išryškinant šį apsisprendimą. Bažnyčios gyvenimas bus praturtintas naujais žygiais, darbais ir kūriniais?