■    Lietuvoj baudžiami kunigai

     Okupuotoj Lietuvoj kun. Tamulevičiui ir kun. Zdebskiui buvo atimtos teisės eiti kunigo pareigas, o kun. Dumbliauskui keliama byla už tai, kad jie į Maskvą nuvežė memorandumą, iškeliantį neteisėtus suvaržymus vienintelei kunigų seminarijai Lietuvoj, Kaune. Priimamųjų ir įšventinamųjų skaičius labai ribojamas. Kasmet įšventinti leidžiama tik 5, kai tuo tarpu Lietuvoj per metus miršta apie 30.

     Toks drastiškas žygis, kaip memorandumo vežimas į Maskvą, rodo didelį tautiečių susirūpinimą Katalikų Bažnyčios pastoracine ateitimi savo tėvynėj.

■    ... ir Ukrainoj miršta kalinami

     Tuo tarpu lyg pastebima padidėjusi religinė priespauda Sovietų Sąjungoj. Pavyzdžiui, neseniai sužinota, jog Leopolio kalėjime mirė vienas anksčiau slapta konsekruotas katalikų vyskupas B. Welychkowsky. Šių metų pradžioj su keliais kitais kunigais jis buvo suimtas. Patirta, kad kiek anksčiau du evangelikų kunigai mirė kalėjime Ukrainoje.

■ O kaip su šventaisiais?

     Gegužės 9 d. iš visai Katalikų Bažnyčiai skirto liturginio kalendoriaus buvo išimti 40 šventųjų vardai — jų tarpe Kristoforo, Teklės, Uršulės, Placido, Barboros, Zuzanos ir kt.

     Pranešime sakoma: "Laiko būvyje, dauginant šventes ir komplikuojant liturginių metų skirtingas dalis, tikintieji dažnai buvo pastūmėti prie specialių pamaldumų" taip, kad šis daugelio populiarių šventųjų išbraukimas daugeliui katalikų "sudarys nepaprastai opią problemą".

     Opiausia problema susidaro tiems, kurie mano, kad Katalikų Bažnyčia ima panaikinti šventuosius. Ne, to ji nedaro. Šventieji nepanaikinami: tik jų šventės ir specialios mišios išimamos iš visai Bažnyčiai taikomo kalendoriaus. Privačiai ir toliau galima jų užtarimo prašyti, o jų gimtinių ar gyvenviečių vietiniai vyskupai nuspręs, ar ten jų šventes švęsti.

     Pagrindinai Katalikų Bažnyčia tuos šventuosius išėmė iš kalendoriaus dėl to, kad liturginiuose metuose tikintieji kreiptų didesnį dėmesį į patį Kristų. Tačiau nenuslepiamas ir kai kam tikėjimo sunkumus sudarąs faktas: bent dalis tų šventųjų yra iš tolimos, legendomis apdengtos senovės.

     Krikščioniui dera — kaip nori Bažnyčia — labiau artėti prie Išganytojo ir Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus.

■ Padėtis po enciklikos

     Katalikų Bažnyčios Pasauliečių Tarybos sudaryta Šeimyninio Gyvenimo Komisija išstudijavo viso pasaulio katalikų pasauliečių nuotaikas Humanae vitae enciklikos atžvilgiu. Kaip praneša Anglijos katalikų savaitraštis The Tablet (1969. III. 29), komisijos išvadose konstatuojama, kad "besirūpinąs pasaulietis vis labiau ima suvokti savo žmogišką asmeninę vertę ir savo sąžinės laisvę kaip galutinę normą... Reakcija Humanae vitae enciklikai išsivystė į reakciją Bažnyčios autoriteto ir sąžinės laisvės srityse ir, galimas daiktas, kad pereina net į kitą — į religinį antiinstitucionalizmą.

     Kiekvienu atveju mes esame labai susirūpinę faktais, rodančiais: 1) ignoranciją apie šią encikliką — ne tik apie jos turinį, bet net apie jos buvimą — daugely pasaulio kraštų, ypač neišsivysčiusiose šalyse;

     2) stoką reikšmingų auklėjimo programų apie enciklikos prasmę daugumoj pasaulio vyskupijų; kai kuliuose kraštuose diskusijos net draudžiamos; 3) pirmoji reakcija enciklikos atžvilgiu užleido vietą bendrai apatijai ir ja nesiinteresavimui".

■ Simpoziumas apie netikėjimą

     Romoje buvo pravestas kelias dienas užsitęsęs simpoziumas tema "Kultūra ir netikėjimas". Prof. R. Bellah pareiškė, kad moderniajam žmogui ima dingti skirtumas tarp tikinčiojo ir netikinčiojo, priimant asmeninius išgyvenimus, kaip teisėtus religinius simbolius, kurie išsprūsta iš bažnyčių išorinės kontrolės. Prof. B. Wilson gi samprotavo, kad tarp mašiną judinti norinčio žmogaus ir sąžinę paveikti siekiančio žmogaus kilęs konfliktas gali sudaryti sąlygas, kurios apreikš netikėjimą esant nauju prisitaikymu pramoninėj visuomenėj.

     Baigminėj sesijoj ir Paulius VI prisipažino "netikinčiu" — netikinčių, kad šiais laikais neįmanoma tikėti Dievu.

■    Kardinolai

     Paskirti 35 nauji kardinolai. Šiuo metu jų jau yra 136. Kardinolai svarbūs ne vien savo postais ir prestižu Bažnyčioj, bet ir teise rinkti popiežių. Pagal įsigalėjusį paprotį, jie renka popiežių iš savo tarpo.

     Kitose tautose yra pagrįsto nepasitenkinimo didele italų persvara. Italų kardinolų dabar yra 41, kai tuo tarpu vokiečių tik 5, 6 ispanai, 10 amerikiečių, 11 prancūzų, o kitų tautų — po vieną, du ar tris. Vis dažniau pasigirsta balsai, kad popiežius turėtų būti renkamas ne kardinolų, bet vyskupų. Taip, pavyzdžiui, neseniai pasisakė Kanados kunigų senato atstovai Halifakse.

■    Centrinė teologų komisija

     Popiežius Paulius VI paskyrė 30 žymių teologų į naujai sudaromą Katalikų Bažnyčios centrinę teologų komisiją. Komisijos įstatuose tie teologai apibūdinami kaipo "iškilūs teologijos studijomis ir ištikimybe Bažnyčios mokomajam autoritetui". Paskirtųjų tarpe yra Karl Rahner, Yves Congar, Henri de Lubac ir amerikietis jėzuitas Walter Burghart, kurio teologiniu kompetentingumu ir ištikimybe Bažnyčiai nepagrįstai buvo suabejota mūsų spaudoj (žr. "L. L.", 1968 m. lapkričio nr., 437 psl.).

■ Su Šv. Dvasios, ne šėtono įtaka

     Katalikų Bažnyčia tikinčiuosius pripratino II Vatikano suvažiavimą laikyti didele Dievo palaima. Todėl daugiau negu keistai nuskamba dr. J. Sav. straipsnyje įsiterpę žodžiai, kad popiežius Jonas XXIII, kaip tik šaukdamas II Vatikano susirinkimą, "pasidavė gundytojui", atseit šėtonui (Draugas, gegužės 1 d.). Dar keistesni žodžiai seka: "Juk nei vienas šventasis, nei vienas didysis Bažnyčios vyras, pradedant pačiu Kristum, neišvengė gundytojo pinklių".

     Kad Kristus buvo gundomas, teigiama Šv. Rašte. Bet kad jis išvengė gundytojo pinklių, taip pat visu aiškumu ten tvirtinama. ( Mt. 4, 1-11; Lk. 4, 1-13).

     1959 m. apaštalinėj II Visuotinio Vatikano susirinkimo paskelbimo konstitucijoj popiežius Jonas XXIII pareiškė: "Žvelgdami į šį dvejopą vaizdą — į taip labai stokojantį dvasinių gėrybių pasaulį ir į pilną gyvastingumo Bažnyčią — nuo pat pradžios Mūsų popiežiavimo, į kurį, nors neverti, buvome iškelti maloningojo Dievo Apvaizdos, laikėme svarbia savo apaštališkųjų pareigų dalimi kreipti ypatingą dėmesį į tai, kad sutartiniu visų Mūsų sūnų veikimu Bažnyčia sugebėtų vis geriau išspręsti šio meto žmonių klausimus. Todėl, paklusdami širdies gelmėse lyg iš aukšto kilusiam balsui, manėme, kad jau yra pribrendęs laikas duoti Katalikų Bažnyčiai ir visai žmonių šeimai dovaną naujo Visuotinio Susirinkimo..." (II Vatikano dokumentai, lietuv. vert., III. 16 psl.).

     II Vatikano susirinkime vyskupai nuolat išreiškė Šv. Dvasios vadovavimo sąmoningumą, pvz. kreipimesi į visus žmones 1962 m. X. 20: "Šventosios Dvasios vadovaujami, šiame Susirinkime norime svarstyti..." (ten pat, 37 psl.), arba: "...šis Šventasis Sinodas, susirinkęs Šventojoje Dvasioje" (Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią pradžia, lietuv. vert. I, 15 psl.).

     Tiesa, nėra tikslu visai nejausti blogio įtakos žmonėse, bet dar blogiau, tos minties apsėstam, sėti nepasitikėjimo sėklą Vatikano II suvažiavimui ir jį sušaukusiam popiežiui Jonui XXIII.