ŠEIMA

Ar yra kenksminga, ar naudinga išmokyti vaikus dviejų kalbų

JONAS KAVALIŪNAS

 

    Dvikalbiškumas — tai to paties asmens vartojimas pakaitomis dviejų kalbų. Kalbant dviem kalbom, jos paprastai vartojamos skirtingais atvejais: viena dažniausiai namuose, o kita profesiniam darbe ar bažnyčioj. Jos abi tačiau tarpusavy nekonkuruoja, o laikosi savo srities. Jei ji savo srityje, pvz. namuose, nebevartojama, nyksta.

    Dar nedaug, palyginti, žinome, kaip išmokstame gimtąją kalbą, dar mažiau, kaip pasisaviname ir vartojame kitą kalbą. Čia pasidalinsime bent tuo, kas šiuo metu yra žinoma bei tyrinėjimais nustatyta.

    Mokėjimas daugiau kalbų yra vertybė ir turtas, nes kalba — tai raktas į tautos kultūros lobyną. O kultūrinis bendradarbiavimas, mokslas, pramonė, švietimas daro palankias sąlygas dvikalbiškumui plėsti. Taip šiais laikais dvikalbiškumas darosi masiniu reiškiniu.

    Bet ar neturi jis ir neigiamų apraiškų? Ar kažin vaiko dviejų kalbų vartojimas nekliudo jo inteligencijai vystytis, mokslo pažangai, ir ar nežaloja pačios kalbos? Šiais klausimais yra jau nemaža tyrinėjimų padaryta. Bet dvikalbės situacijos yra tokios skirtingos savo sąlygomis ir aplinkybėmis, tokios komplikuotos, kad ir tyrinėjimų daviniai yra kartais prieštaraujantys. Tačiau atidžiau į problemą įsižiūrėjus, prieinam bendrai išvados, kad, esant panašioms aplinkybėms, pvz. ir vienkalbiams, ir dvikalbiams vaikams gyvenant panašiose miesto socialinėse sąlygose, vienos ar dviejų kalbų vartojimas neturi įtakos į inteligencijos vystymąsi. Tas pats pasakytina ir apie mokslo pažangą — galima tik pridėti, kad kalbų mokėjimas vėliau tai moksle pažangai ir padeda.

Jonas Kavaliūnas yra JAV Lietuviu Bendruomenės Švietimo Tarybos pirmininkas, turis ilgametę mokytojo patirtį.

    Dar sudėtingesnis dviejų susiduriančių kalbų tarpusavės įtakos klausimas. Čia norėčiau pasinaudoti duomenimis tarptautinio seminaro dvikalbiškumo klausimams nagrinėti, įvykusio 1960 m. Valijos (Wales) provincijoje, Anglijoje. Glyn Lewis, Anglijos mokyklų inspektorius, suvesdamas seminaro duomenis, šiuo klausimu tarp kitko taip sako: “Čia reikia atsižvelgti į skirtingas dvikalbes situacijas, kuriose vaikui tenka būti. Kur pvz. vaikas mokosi kalbos, kuri yra jo aplinkoje dominuojanti, kai vaikas turi pakankamai progų girdėti tąją svetimąją kalbą, gerai kalbamą, ir skaityti jos literatūrą, tai nukrypimai nuo tos išmoktosios standartinės kalbos bus reti, nereikšmingi ir lengvai išlyginami. Taip būna su imigrantų vaikais, kurie mokosi anglų kalbos Amerikoje”.

     William R. Parkeris, žymus Indianos universiteto anglų kalbos profesorius, buvęs Amerikos moderniųjų kalbų sąjungos (MLA) pirmininkas, skatindamas svetimųjų kalbų mokymą išplėsti ligi pirmo skyriaus, net ligi vaikų darželio... priduria, kad tai “išgąsdintų kai kuriuos mūsų kalbų mokytojus, susirūpinusius, kad vaikai tokiu būdu neigytų akcento — tartum Amerikos gyventojai iš tikrųjų ir kalbėtų tuo akcentu, kuris mokyklose mokomai!” Amerikos situacijoj, kur mažumų kalbos susiduria su dominuojančia anglų kalba, realus pavojus yra mažumų kalboms, neišskiriant nė lietuvių kalbos. Tai parodė ir prof. Anisfeldo tyrinėjimai, kuriuos jis drauge su Rūta Šemogaite darė su jaunesniosios ir vyresniosios kartos lietuviais Kanadoje, McGill universitete. Tie tyrimai parodė, kad lietuviškojo mokyklinio jaunimo gyvenime susiduriant anglų ir lietuvių kalboms, dominuojančią įtaką turi anglų kalba. Be to, lietuvių jaunimo pasyvusis anglų kalbos žodynas beveik tobulas, lyginant su tais, kuriems anglų kalba gimtoji. Todėl jau minėtame tarptautiniame seminare ir buvo specialistų pareikšta, kad “nesant priežasčių, verčiančių kitaip daryti, vaiko gimtoji kalba turi būti tvirtai įsodinta prieš pradedant formaliai mokyti kitos kalbos.

     Tai buvo tarptautiniame seminare ne kartą iškelta.

Prof. E. G. Malherbe, Natalio universiteto Pietų Afrikoje vicekancleris, atidarydamas minėtąjį seminarą, pabrėžė, kad jokiomis aplinkybėmis vaikai neturi mokytis skaityti ir rašyti kita kalba, dar neišmokę savo pirmosios kalbos.

     Mums lietuvių kalba gimtoji, žiūrint gi amerikiečio akimis, visos neanglų kalbos, ar tai būtų lietuvių, vokiečių, prancūzų, ispanų ar kuri kita, yra svetimosios kalbos. Tad pažiūrėkime, koks yra Amerikos ir jos vadovaujančių sluoksnių nusistatymas svetimųjų kalbų ir jų mokymo atžvilgiu.

     Buvo Amerikoj metas, kai kalbėjimas tik anglų kalba buvo beveik visuotinai laikomas gero piliečio ar patriotiškumo žyme, tačiau, anot prof. W. R. Parkerio, ši pažiūra nyksta ir dabar ji laikoma ir nelogiška, ir nehumaniška. Amerikos moderniųjų kalbų sąjunga savo 1954 m. konferencijoj bendru sutarimu pareiškė, kad “kalbų virinimo katilo” (“melting pot”) teorija jau atgyvenusi ir kad kitų kalbų ir kultūrų Amerikoj egzistavimas amerikinės negriauna, o, priešingai, ją praturtina.

     Amerikoje buvo suprasta, kad, turint galvoj šio krašto vadovaujamą vaidmenį pasaulyje, būtina su kitais kraštais bendrauti, o tam reikia mokėti jų kalbas, norint juos pažinti ir suprasti. Tačiau anksčiau padaryta klaida, nevertinant svetimų kalbų, daug kainavo: paskutinio karo metu intensyvi kalbų mokymo programa Amerikai atsiėjo 40 milijonų dolerių. 1952 m. kelių universitetų (Harvardo, Princeto-no, Yale ir k.) atstovai, susirinkę į konferenciją, pasisakė prieš vienkalbį izoliacionizmą, pabrėžė, kad reikia mokytis svetimų kalbų, kad reikia tai anksti pradėti ir mokyti 4-5 metus. Sekančiais metais svetimos kalbos jau buvo įvestos į pradžios mokyklas ir tai buvo laikoma vienu iš pačių didžiausių tų metų švietimo įvykių. Bet dar 1954 m. 56.4% JAV aukštesniųjų mokyklų (high school) visai nemokė nė vienos moderniosios svetimos kalbos. Sputniko staigmena tačiau dar paryškino svetimų kalbų reikalą ir mokslo pažangai.

     Sukrutus taisyti padėtį, 1958 m. kongresas priėmė Tautinės gynybos švietimo įstatymą (NDEA), kuriuo svetimosios kalbos buvo kartu su tiksliaisiais mokslais pripažintos kritiškomis amerikinio švietimo sritimis. Tuo įstatymu buvo per dvejus metus (1958-60) išleista $43 milijonai svetimųjų kalbų mokymui gerinti. Didelės sumos buvo skiriamos ir vėliau, tebeskiriamos ir dabar.

     Čia reikia atkreipti dėmesį į skatinimą gerbti savo protėvių kultūrą. Kanados McGill universiteto prof. Wallace Lambertas, tyrinėdamas kalbines problemas, nustatė glaudų ryšį tarp nusiteikimo savo tautos ir kultūros atžvilgiu ir pažangumo kalbos moksle. Jis palygino prancūzų kilmės amerikiečius, gyvenančius Loulsianos ir Maine valstybėse. Louisianoje prancūzų nusistatymas tam, kas prancūziška, yra neigiamas, ir jie greitai skęsta amerikinėje kultūroje, o jų vaikų prancūzų kalbos mokymasis nerodo jokio arba tik mažą skirtumą, lyginant su vietos amerikiečių mokymusi tos pačios prancūzų kalbos. Gi Maine valstybės prancūzai didžiuojasi savo prancūziška kilme ir kultūra, rodo gana dinamišką savo tautinę egzistenciją, ir jų vaikų prancūzų kalbos mokėjimas aiškiai pranašesnis už amerikiečių mokinių. Ir šitas nusiteikimas savo tautos ir kultūros atžvilgiu turi, anot prof. W. Lamberto, ne mažesnę reikšmę kalbai mokytis, kaip gabumai.

     M. Hamel, Daudet’s veikale “La Derniere Classe”, taip kalbėjo savo mokiniams, vokiečiams užėmus prancūzų turėtą Elzasą; “Apie prancūzų kalbą aš galiu pasakyti, kad tai gražiausia kalba pasaulyje, tiksliausia, giliausia; mes turime išlaikyti ją gyvą savyje, nes, kai tauta įkalinta, ji tebeturi laisvės raktą, kol laikosi savo kalbos”.

     Tą patį gali pasakyti ir lietuvis, ir bet kurios kitos tautybės mokytojas. O lietuvis vaikas, mokąs lietuvių ir anglų kalbas, turi raktą ir į amerikiečių bei anglo-saksų kultūros lobynus, ir į lietuvių. Jo horizontai platesni, gyvenimas turtingesnis ir galimybės didesnės įprasminti savo gyvenimą, dirbant tiek sau, tiek šiam kraštui, tiek Lietuvai, kuri jo pagalbą nuoširdžiai priims ir įvertins.

     Iš anksčiau minėtų duomenų, pateiktų įvairių kraštų autoritetų, seka tokios išvados:

     1.    Ir gimtoji, ir svetimosios kalbos yra vertybė ir turtas: reikia svetimų kalbų išmokti ir gimtosios nepamiršti.

     2.    Kalbų mokymasis nekliudo nei inteligencijai vystytis, nei mokslo pažangai.

     3.    Kaip taisyklė, dominuojanti krašto kalba turi daugiau įtakos mažumos kalbai, o ne atvirkščiai.

     4.    Namuose reikia kalbėti gimtąja, atseit lietuvių kalba, kad vaikai lietuviškai išmoktų ir kad negadintume jų angliško tarimo. Gi lietuvių kalbos namuose nevartojant, atimama jai pagrindinė, o neretai ir vienintelė sritis išeivijos sąlygose, kur ji begali būti.

     5.    Gimtąją (lietuvių) kalbą reikia įtvirtinti, prieš pradedant formalų kitos kalbos mokymą.

     6.    Atkrieptinas dėmesys į didelę vaikų darželių svarbą ir leisti į juos vaikus jau nuo ketverių ar net trejų metų.

     7.    Laikydamiesi tautinių tradicijų ir remdami kultūrinio gyvenimo apraiškas, remiame ir kalbą, nes kalba yra neatsiejamai susijungusi su tautos kultūra.

     8.    Gerbdami ir brangindami, kas lietuviška, mes padedame vaikams lietuviškai mokytis, o priešingu atveju — kenkiame.

     9.    Mokydami čia lietuvių kalbos, istorijos, geografijos, ir skatindami mylėti ir branginti kas lietuviška, mes dirbame ir Lietuvos, ir Amerikos, ir paties vaiko naudai.