Pastabos apie II Vatikano susirinkimo laimėjimus ir apie padėtį lietuvių tarpe
VYTAUTAS VYGANTAS
Neseniai man teko būti vienoj konferencijoj Dalias, Texas, kurios metu vienas garsus Amerikos teisininkas pasakė tokį anekdotą: "Trys asmenys, daktaras, inžinierius ir veikėjas (jis sakė teisininkas, bet aš sakyčiau veikėjas), ginčijosi, kuri gi iš tų profesijų esanti seniausia. Daktaras pats pirmas bandė įtikinėti, kad jo profesija esanti seniausia dėl to, kad iš Adomo šonkaulio buvo sukurta Ieva, ir tai buvusi pirmoji operacija, kurią atlikti galėjo tik daktaras. Inžinierius tuo nepasitenkino ir teigė, kad Šv. Rašte yra pasakyta, jog iš chaoso buvo padaryta tvarka, ir tai jau yra sistemos reikalas, kurią tegalėjo padaryti inžinierius. Veikėjas gi, atsisukęs į anuos du, paklausė: "O kas gi sukūrė tą chaosą?"
Aš bijausi, kad mano pašnekesys gali būti toks, kad kaip tik reikės inžinieriaus, o gal ir daktaro...
II VATIKANO SUSIRINKIMO LAIMĖJIMAI
Kalbant apie dabartinę Bažnyčią, būtinai reikia pirmiausia pažvelgti į patį II Vatikano suvažiavimą. Leiskit man trumpai pažvelgti, kaip aš suprantu tą suvažiavimą.
Tur būt, plačiausiai žinomas žodis yra aggiornamento. Aš jį suprantu kaip šiandieninio žmogaus siekimą šiandien suprasti Kristų. To siekimo rėmai yra žmogaus šiandieninis pasaulis, o jo kriterijus yra pats Kristus taip, kaip jis liudijamas Šv. Rašte. Šitokiuose dvasiniuose pasaulio rėmuose, man atrodo, visiškai neprasmingi yra Bažnyčios konservatorių ir liberalų - progresyviųjų skirtumai, kaip juos bandoma šiandien labai plačiai iškelti. Toks skirstymas yra gan nevykęs.
Dabar kokie gi Vatikano suvažiavimo pagrindiniai laimėjimai? Išvardinsiu šiuos, nebūtinai visus, bet man ryškiausiai iškilusius: tai liturginiai pakeitimai, koleginis bažnytinės hierarchijos supratimas, ekumeninis nusiteikimas, pačios orientacijos linkmė iš juridinės Bažnyčios į charizmatinę, sakramentinę Bažnyčią, religinės laisvės dekretas ir pastoracinė konstitucija Bažnyčia dabartiniame pasaulyje.
BENDRUOMENĖ
Pažiūrėkime trumpai į gal pagrindinę II Vatikano susirinkimo išraiškos momentą, t. y. į bendruomeninę Bažnyčios sąvoką. Šis suvažiavimas labai aiškiai, labai ryškiai pabrėžė bendruomenę. Bendruomenės sąvoka ryškėja kolegiškume, bendruomenės dalyvavime Mišiose ir jų koncelebravime (t. y. kartu kelių kunigų šv. Mišių atnašavime), pačių vyskupų įsijautime, kai jų 2,600 kartu posėdžiavo ir keitėsi mintimis.
Man atrodo, kad visiems labiausiai suprantamas ir pajustas buvo liturginis pakeitimas. Kitas labai svarbus Bažnyčios gyvenime yra koleginis aspektas. Daugumos ar, sakyčiau, eilės teologų ir tikinčiųjų nuomone, tad yra I Vatikano suvažiavimo užbaigimas. Tada paskelbtas popiežiaus neklaidingumas tiktai dabar kolegijos rėmuose išryškinamas. Tas kolegiškumas parodo įdomų balansą tarp centralizacijos ir decentralizacijos Bažnyčioje. Centralizacija įvyko per patį suvažiavimą, į kurį suvažiavo vyskupai iš siauros hierarchijos, kurios pajutimu prieita prie sakramentinės kilmės ir koleginės išraiškos pajutimo. Tuo pačiu buvo išryškinta decentralizacija: kurijos reformomis ji suteikė daugiau galios ir atsakomybės kiekvienam vyskupui savo vyskupijoje. Tas kolegiškumas buvo jaučiamas ir minčių pasikeitimu bei nebijojimu pripažinti Bažnyčioj klaidų, pavyzdžiui, kardinolas Frings atvirai kritikavo Romos kuriją. Tą kolegiškumo dvasią buvo galima pajusti pačią pirmąją suvažiavimo dieną, kai tas pats kardinolas Frings ir kitas kardinolas Lienart, atsistoję, pasisakė prieš Romos kurijos iš anksto paruoštus įvairių komisijų sąrašus bei darbotvarkę. Šis netikėtas pačių vyskupų bandymas eigą pakeisti suvažiavimui davė visą dinamiką. Svarbu pabrėžti, kad šis kolegiškumas nėra popiežiaus kūrinys; pati sakramentinė tikrovė yra autonominė realybė, kylanti iš Bažnyčios vidinės vertės pajutimo. Tai vienas pačių svarbiausių suvažiavimo laimėjimų.
ORIENTACIJOS LINKMĖ
Dabar keletas žodžių apie pačią orientacijos linkmę, kaip Bažnyčioje arba hierarchijoje vystėsi minties evoliucija. Pats Paulius VI 1965 m. uždaromosios sekcijos pradžioj štai ką pasakė: "Šiame pasaulyje Bažnyčia ne tikslas, bet priemonė, tarnaujanti visai Bažnyčiai".
Tai rodo, kiek jau buvo sutikta pakeisti Bažnyčios gyvenimą, bet visada istorinio tęstinumo rėmuose. Jeigu mes būtume šiuos žodžius paskleidę tikinčiųjų tarpe 1950 m., daug kas, tur būt, būtų pažiūrėjęs į juos skeptiškai ar net įtaręs juose slypint ereziją ar bent kokį jos atspalvį. Oponuodamas reformaciją, norėjusiai kurti nematomą Bažnyčią, šv. Belarminas labai pabrėžė institucinį Bažnyčios charakterį. Kontrareformaciniame laikotarpyje instituciškai ir struktūriškai pastatėme labai tvirtą vienetą, kuris turėjo daug pagundos statyti save tikslu. Tik Pijaus XII enciklika apie Mistinį Kristaus Kūną vėl paryškino Bažnyčios charizmatinį ir dinaminį elementą. Dabar Bažnyčios matomumo nė nebandoma iš viso panaikinti, bet jis pridengiamas, stengiantis atrasti joje gilesnę jos vertę. Tai, tur būt, linkmės atžvilgiu pats ryškiausias II Vatikano susirinkimo pakeitimas.
NAUJA IEŠKOJIMO FORMA
Pastoracinėj konstitucijoj buvo norima pažvelgti į modernųjį pasaulį ir Bažnyčią šiandien. Iki šiol Bažnyčia dažniausiai naudojosi tik doktrininiais paskelbimais ir tam tikro blogio paneigimais. Tikėjimo prasme tai buvo suprantama. Bet kai dabar norėjo pažiūrėti į šiandieninį sekularinį, nuo Bažnyčios ir, sakyčiau, nuo transcendentinių vertybių atskirtą pasaulį, nebeužteko anų išraiškos formų, bet reikėjo rasti neutralesnę formą. Tada Bažnyčia ėmė ne tiek autoritetingai tvirtinti, kiek ji bandė klausti ir statyti tam tikras perspektyvas. Netolimoj praeity technologinė pažanga ėjo nepaprastu greičiu, o žmogiškasis vystymas to greičio neturėjo. Šitoj problematikoj vyskupai jautė didelį reikalą bandyti nusakyti kritiškas normas, nusakyti ne autoritetyvine, bet ieškojimo prasme. Tikėjimas gali žmogui suteikti kryptį arba direktyvas apie jo kilmę bei galutinį tikslą, bet ne būtinai atsakyti į specifinius klausimus. Prancūzų egzistencialisto Gabriel Marcei žodžiais, "žmogus yra svarbesnis tuo, kuo jis yra, negu tuo, ką jis turi". Ką jis turi. Bažnyčia nė nebandė nusakyti. Bažnyčia pasakė, kuo jisyra, t. y. nurodė jo kilmę ir galutinį tikslą, bet ji sąmoningai nesiekė prasitarti specifiniais klausimais, o paliko laisvę. Ir tai, mano supratimu, yra nepaprastai tikslus šių dienų gyvenimo sprendimas.
Būtų galima sakyti, kad Bažnyčia saugiai sėdėjo kampe, bijojo, ir nenorėjo šitokio sprendimo duoti. Aš taip nemanau. Aš manau, kad Bažnyčia pati pajuto savo galutinės ir laikinos misijos harmonijos reikalingumą ir šitokia forma bandė tai išreikšti.
Tiek apie patį Bažnyčios suvažiavimą. Toks mano įspūdis apie II Vatikano suvažiavimo aidą bei jo pagrindinius laimėjimus.
LIETUVIŲ TARPE
Pažiūrėkime į bažnytinį gyvenimą lietuvių tarpe. Keliu klausimą, kiek siekiama bendruomeninę dvasią įnešti į šv. mišių atnašavimą. Nežinau, kiek yra dar neatsuktų altorių. Pernai man dar teko vieną pastebėti. Nežinau, kiek yra bažnyčių, kuriose nėra pasauliečių skaitytojų mišių metu. Bet žinau, kad lietuvių bažnyčioj, kurią aš lankau, nėra, ir man tuoj kyla kaltės jausmas, kad aš neprisidedu prie to. Liturginis atspalvis mūsų tarpe turėjo ypatingai sunkų kelią dėl to, kad Lietuvos gyvenime liturginis pasaulis buvo smarkiai atsilikęs.
Dabar pažiūrėkime į idėjinį pasaulį. Pažvelkime į spaudą. "Laiškuose Lietuviams" ir paskutiniuoju metu "Aidų" straipsnyje yra ryškiau paliesta keletas klausimų apie Bažnyčios gyvenimą po II Vatikano suvažiavimo. Bet štai prieš kiek laiko "Drauge" kun. Vaišnora aiškino, kad popiežius važiuos į Afriką dėl to, kad afrikiečiai yra paklusnūs. Aš prisibijau, kad tokiu naiviu aiškinimu mes sunkiai pajuntam tą tikrąją dvasios dinamiką, kuri yra iškilusi mūsų gyvenime. Afrikoj nėra gimdymų kontrolės problemos, kaip, pavyzdžiui, daugpatystė, ir afrikiečiai kunigai bei vyskupai ten irgi kelia daug problematinių klausimų. Aš bijau, kad šitokia kun. Vaišnoros interpretacija yra šiek tiek naivi. Ją mes čia ėmėm tik kaip vieną pavyzdį.
Lietuvoj išleistas Maldynas, ceremonijalas. Šis sovietų leistas leidinys yra ypatingai svarbus reiškinys ne vien bažnytine prasme bet ir kaip priemonė jungti lietuvybę ir religiją kovai prieš komunizmą ir rusifikaciją. Šiaip už geležinės uždangos esančių katalikų tendencija yra prisirišti prie senų formų.
EVANGELIKAI IR KATALIKAI
Buvau liūdnai nuteiktas, kai pastebėjau lietuvių evangelikų reformatų žurnale "Mūsų Sparnuose" (1968 m. gruodžio nr.) šitokius pasakymus: "Po II Vatikano susirinkimo nutarimų ir jų dvasioje vestos politikos Lietuvoje katalikų bažnytiniame gyvenime įvyko radikalūs pasikeitimai. Prieita prie pilnos kolaboracijos su okupantų organais, besąlyginai remiant visus komunistinius siekius. Dabar Lietuvoje katalikų bažnyčiose atnašaujamos mišios už komunistų laimėjimus Vietname, už pasaulio taiką pagal Kremliaus nustatytą liniją, už komunizmo vadus, neaplenkiant ir lietuvių tautos parsidavėlių... Bažnyčioms renkamos aukos ir mokesčiai yra perduodami valstybės iždui, iš kurio režiminė valdžia apmoka bažnyčių tarnams algas ir pensijas bei remontuoja dar veikiančias bažnyčias. Į visus aukštesnius Bažnyčios postus yra įstatomi dvasiškiai, kurie yra įrodę savo darbais ir nusistatymu ištikimybę sovietinei valdžiai".
Pas mūsų evangelikus ekumeninis judėjimas yra labai defenzyvinis, bent iš šito žurnalo aš tai pastebėjau. Jokiu būdu neneigiu fakto, kad katalikai evangelikų atžvilgiu yra padarę daug, daug žalos. Labai gerai atsimenu, jog Lietuvoj buvo laikoma, kad, kas katalikas, tai tas lietuvis, o kas evangelikas, tai tas vokietis. Daug tokių netaktų padaryta. Tačiau tas defenzyvinis gyvenimas dabar nebereikalingas. Netiktų taip pat ir apie sunkiose sąlygose esančius Kristaus tarnus taip interpretuoti.
* * *
Šiuo metu organizuojame pasaulio lietuvių katalikų organizaciją. Laukčiau, kad į šį darbą būtų pažiūrėta ne organizacinės dinamikos, bet siekimo atžvilgiu kiek giliau. Organizacinę struktūrą galima lengvai sukurti, bet šių dienų pasaulyje išryškinti siekimus yra daug sunkesnis dalykas.
(Tęsinys kitame numeryje.)