Spausdinti

Vyskupas Antanas Deksnys

■ Ganytojas lietuviams

     Naujojo vyskupo Antano Deksnio paskyrimas Vakarų Europos lietuviams parodė tiek mums patiems, tiek kitataučiams, kad mes vis dėlto nesame taip jau visiškai Katalikų Bažnyčioj užmiršti.

     Daugelis mūsų džiaugiasi, kad naujo lietuvio veikla palaikys lietuvybę ir kels lietuviškus reikalus kitataučių tarpe. Tikrai yra pagrindo tuo džiaugtis. Tačiau šia proga norėtųsi priminti vyskupo darbų reikšmę, ryškinamą ir paties popiežiaus vardu pasiųstame naujojo vyskupo paskyrimo dokumente. "Dėl žiauraus karo ir jo sukeltų aštrių sukrėtimų žmonijoj, daug žmonių yra priversti gyventi ne savo gimtajame krašte. Dėl šio fakto ir dėl to, kad tikra taika dar nėra patekėjusi, tokių žmonių moralinio gyvenimo palaikymo darbas ir mokymas krikščioniškajame tikėjime atrodo beesąs dar sunkesnis. Todėl mes, kuriuos Šventoji Dvasia yra išsirinkusi visos Bažnyčios ganytoju ir vadovu, laikome viena svarbiausių pareigų išrinkti vertus vyskupus, kuris kaip tiesos liudytojai ir sielų išganymo tarnautojai, gausiai perduotų dangiškos malonės paguodą ir antgamtinį gyvenimą visiems žmonėms, o ypač tiems, kurie yra paliesti anksčiau minimų nelaimių".

     Pirminis vyskupo tikslas yra dvasinis religinis. Ir dėl to yra džiugu, kad naujas ganytojas ateina į mūsų tarpą.

■ Popiežius Ženevoje

     Popiežiaus atsilankymas Ženevoje yra svarbus įvykis, liudijąs ir apie viltį, ir apie sunkumus, besiekiant krikščionių vienybės

     Ženeva yra istorinis protestantų reformacijos centras, kurioje šiuo metu yra Pasaulio Bažnyčių Tarybos centrinė būstinė. Savo kalboje popiežius iškėlė tris dalykus: 1) jis kvietė visus krikščionis bendradarbiauti siekiant visų krikščionių vienybės, 2) teigiamai įvertino PBT veiklą, pavadindamas ją "nuostabiu sąjūdžiu" ir 3) vis dėlto pripažino, kad klausimas, ar Katalikų Bažnyčios tapti PBT nariu, "dar nėra tiek pribrendę, kad būtų galima ar reikėtų duoti teigiamą atsakymą".

     PBT general, sekr. dr. Eugene C. Blake pasveikino popiežių ir pareiškė, kad popiežiaus atsilankymas PBT centre rodo "augimą ekumeninio sąjūdžio, kuriuo Kristus mūsų šimtmetyje jungia Bažnyčią".

     Paulius VI perdavė nežinomo asmens padovanotus 100,000 dol. PB Tarybai ir dalyvavo bendrose maldose. Be to, lankėsi ir Tarptautiniame Darbo Organizacijos kongrese, kuriame pasakė kalbą, iškeldamas darbininko vertę virš darbo ir žmogaus vertę virš technikos.

■    Jaunimo žygis

     Lietuvių Jaunimo Žygio už tikėjimo laisvę idėja ima vis labiau plisti. Visuomenės tautinės ir religinės viršūnės labiau ją pradeda remti. Jaunimo organizacijų atstovams sudarius centrinį komitetą, vykdomi konkretūs planai. Viešais simpoziumais Čikagoj ir Clevelande bei periodine spauda žygio idėja imi plačiau sklisti visuomenėj (žr. šio "L. L." nr. Jaunystės skyrių, 252 psl.)

     Žygis dar neranda platesnio atgarsio pačiame jaunime. Tuo turi pasirūpinti į žygį įsijungusio jaunimo organizacijų vadovybės. Tam puiki proga — vasaros stovyklos ir suvažiavimai.

     Žygis neturėtų pasibaigti vien jaunimo delegacijos pasiuntimu pas popiežių, bet turėtų išsiplėsti į sąjūdį peticijomis, ekumeninėmis pamaldomis bei kitais būdais atkreipti gyvenamųjų kraštų žmonių dėmesį į religinę priespaudą už Geležinės Uždangos.

■    Įstaigos ir naudojimasis jomis

     Dėl mokinių stokos susidarius per daug nuostolių, uždaroma Tėvų Pranciškonų vadovaujama berniukų gimnazija Kennebunkporte. Visko ten buvo. Trūko tik vieno — kad kas ja pakankamai naudotųsi ir už naudojimąsi apmokėtų... Tik vėl — vargiai ar tokia gimnazija būtų užsidariusi, jei ji būtų buvusi ne Kennebunkporte, bet, sakykim, Čikagoje.

* * *

     Dėl gimnazijos, kurią mergaitės lanko, uždarymo, Putnamo mergaičių bendrabutis uždaromas. O juo visą eilę metų naudingai pasinaudojo būrys lietuvaičių (dar vos tik šių metų "L. L." gegužės numeryje A. Rygelytė tą bendrabutį pavadino "pačiu svarbiausiu dalyku savo gyvenime", 183 psl.).

* * *

     Putnamo Seserys nusprendė nestatyti stovyklos prie Putnamo ir nupirko nebenaudojamą stovyklą Vermonte. Reikia tikėtis, kad nauja stovyklos vieta bus patogi stovyklautojams iš įvairių vietovių.

* * *

vBendras dėsnis tebegalioja: mūsų išeivių institucijos išsilaiko tik bendra talka: iš vienos pusės, jomis visuomenei naudojantis ir jas remiant; iš kitos — jas darant visuomenei kuo prieinamesnes.

■ ... ar Bažnyčia tebėra šeima?

     "Šiuo metu yra labiausiai būtina įvertinti vyskupo Shannon istoriją", rašo katalikų savaitraštis National Register (VI. 15), "nes be jokios abejonės ji jau turėjo ir ilgai dar turės gilią reikšmę sekančiose savaitėse ir mėnesiuose kiekvienam sąmoningam krikščioniui... Šis atvejis yra tuo svarbus, kad jis nusagsto labiausiai kontroversinius šių dienų klausimus Bažnyčioj: sąžinės laisvę, informuotos sąžinės pareigą, autoriteto naudojimą, "naudą" bet kokia kaina išvengti tariamo skandalo, "mažo balto melo" morališkumą ir spaudos atsakomybę ieškoti ir spausdinti tiesą".

     Vyskupo Shannon istorija yra tokia. Jis yra pagelbinis vyskupas St. Paul ir Minneapolio arkivyskupijoj. Pagal amerikiečių jėzuitų America žurnalą (VI. 14), jis "pasirodė esąs JAV Bažnyčioj efektingiausiu kalbėtoju jaunimui, prispaustiesiems, ...intelektualams". Jo vertę rodo ir tas faktas, kad įvairiomis progomis JAV vyskukpai buvo jį išsirinkę kalbėti jų visų vardu.

     Po ilgų ir rimtų svarstymų šis vyskupas parašė popiežiui laišką pagal savo sąžinę negalįs priimti Humanae vitae enciklikos ir dėl savo užimamų pareigų jaučiąs atsakomybę popiežiui apie tai pranešti. Savo nuožiūra ar iš aukščiau verčiamas jis parašė atsistatydinimo raštą. Roma jam pasiūlė be bažnytinių pareigų apsigyventi vienoj iš trijų nurodytų vietovių už JAV ribų. Jis su tokia tremtimi nesutiko ir šiuo metu laikinai profesoriauja viename universitete.

     Šiuo reikalu St. Paul arkivyskupijos kanceliarija ne visai jaukiai jautėsi, nes atsistatydinimo faktą "dengė" net to fakto paneigimu. Spauda visa tai iškėlė viešumon. Vyskupo trėmimo faktas atsistoja labai skausmingoj situacijoj (pvz. katalikų savaitraštis Ave Maria jį pavadino "skandalingu").

     Skausminga situacija yra dėl to, kad, pagal aukščiau minėtame interview pasakytus kardinolo Suenens žodžius, "Bažnyčia yra arba šeima arba ji yra niekas. Kiekvienoj šeimoj turi būti atviras pokalbis nesusipratimams išvengti ir atmosferai praskaidrinti". Ne trėmimai. Su pagrindu America kelia klausimą: "Kas dedasi Bažnyčioj, jei ji gali nustoti tokio vyro oficialaus patarnavimo?''

■ Kodėl Bažnyčioj krizė?

     Plačiai nuskambėjusiame Informations Catholique Internationales Interview belgų kardinolas Suenens teigia, kad pagrindinė šių laikų katalikus skirianti problema yra "pirminis žvilgsnis į Bažnyčią". Vieni net po II Vatikano suvažiavimo į Bažnyčią žvelgia "formalistiniu,... juridiniu žvilgsniu"; kiti gi ją mato kaip "evangelinę tikrovę josios gilioje dvasinėje ir sakramentinėje paslaptyje". Daug problemų kyla iš to, kad kai kurie įstatymai ir struktūros tinka nebe šiems, bet tik praėjusiems laikams.

     Pagal kardinolą Suenens, daug žmonių kritikuoja dabartines bažnytines struktūras "kaip tik dėl to, kad jie Bažnyčią myli... Tie ištikimi popiežiaus sūnūs Bažnyčioj neabejoja popiežiaus autoritetu, bet ta "sistema", kuri laiko jį kaliniu ir įvelia į menkiausius nutarimus, daromus Romos kongregacijose, nežiūrint to, ar jis tokius dekretus pasirašo, ar nepasirašo... Ko reikia — tai kiekvieną — net patį Šv. Tėvą — išlaisvinti iš tos sistemos, kuria buvo nepasitenkinama jau kelis šimtmečius... Nes, nors popiežiai ateina ir praeina, (Romos) kurija pasilieka".

     Iš praeities užsilikęs Romos kurijos mentalitetas savo esme pasižymi "biurokratine, statistiška, juridine, centralizuojančia tendencija; tai charakteringa žmonėms, labiau matantiems praeity įvestą tvarką, negu ateities reikalavimus; artimesnis I Vatikano dvasiai, negu 2000 metams; labiau besijaudinantiems užgniaužti prasižengimus, negu suprasti ir puoselėti naujas vertybes ir aspiracijas, iškylančias pačioj Bažnyčioj ir likusiame pasaulyje".

     Bažnyčioj krizę pašalinti kardinolas Suenens siūlo įgyvendinti II Vatikano susirinkime priimtą popiežiaus, vyskupų ir pasauliečių bendrą atsakingumą: pakeisti popiežiaus rinkimo būdą, iš Romos netrukdyti vyskupams pravesti atsinaujinimą pagal vietines sąlygas, suteikti tikrą atsakomybę pasauliečiams Bažnyčioj.

     Ši bažnytinės santvarkos kritika nėra visiškai nauja. Tačiau tokio žymaus kardinolo tiesus žodis turėtų atrasti tinkamesnį atgarsį negu ligi šiol. Pramatoma, kad Katalikų Bažnyčios antrajame vyskupų sinode, įvyksiančiame spalio mėnesį, bus siekiama vyskupus dar labiau palenkti Romos kurijai. Kardinolas Suenens kalba už norinčius pasukti labiau savitu keliu įvairiose srityse — pastoracijoj, liturgijoj, bažnytinėj struktūroj ir kt. Ligi šiol svarbiausią tokio savito kelio apraišką tenka laikyti Vakarų Vokietijos, Kanados, Olandijos, Belgijos, Prancūzijos ir kitų kraštų vyskupų bendrus pastoracinius potvarkius, prileidžiančius išimtis iš Humanae vitae enciklikos pagal savo sąžinę gimimams kontroliuoti.