Kaip suprasti kito polinkius ir atstatyti darną
Vienas emocinio nesubrendimo pasireiškimų yra ilgiau ar trumpiau užsitęsiąs kerštaująs užpykimas. Tokiuo užpykimu siekiama atsiskaityti dėl kito tikrai padaryto ar tik įsivaizduoto blogio.
Vedybose tokiems užsitęsusiems užpykimams ir kerštavimams yra begalės progų. Normaliai netobulam vyrui ar žmonai kasdien pasitaiko padaryti ką nors tokio, kas kito, nesubrendusio, gali būti išsiaiškinta, kaip užgaulus elgesys. Blogiausia, kai toks kerštavimas išsivysto i “šaltąjį karą” — į visišką tylą ir absoliutų šaltumą.
“Marriage” žurnale (šių metų balandžio nr.) yra pateikiamos sugestijos tokiam vedybiniam partneriui, kuris iš kito patiria tokius užpykimus.
Pirmiausia, tokius užpykimus kitame reikia suprasti ir priimti, kaip partnerio nesubrendimo ženklą ir asmeninį poreikį-polinkį, kuris parodo, kad jam kažko kito reikia, būtent, pripažinimo. Nuostabūs pasikeitimai yra įvykę tose situacijose, kuriose toks partneris, užuot jautęs menkavertiškumą ar savigarbos stoką, pajunta pasisekimą, įvertinimą. Pyktis ir kiti nesubrendimo ženklai pradingsta. Taip, pavyzdžiui, atsitinka moteriai, kuri nuoširdžiai vyro pagiriama už josios virimo meną taip, kad jai “nebereikia” griebtis supykimo priemonių.
Antra, kada vedybinis partneris pasirodo taip supykęs, reikia reaguoti neperdėtai, bet atitrauktai. Taip išmokti tegalima palaipsniui, didele kantrybe. Moterys daugiau palinkusios tokiais atvejais per daug reaguoti. Jos taip užgaunamos užgaulaus vyro, kad tebando apsiginti ir dėl to dar labiau susijaudina.
Trečia, negalima bandyti partnerį “ištraukti” iš pykčio vien protiniais išvedžiojimais. Užpykęs partneris tada paprastai negali ir nenori priimti kito nuomonės. Tuo metu daug svarbiau pasistengti suvaldyti savo jausmus, negu bandyti perkalbėti supykusįjį ir įtikinti, kad jis yra klaidoj.
Ketvirta, tiesioginė nesusipratimo priežastis turi būti pašalinta savaime ir natūraliai. Daug asmenų, stengdamiesi įrodyti savo “tiesą”, o kito “netiesą”, bando kad ir kažin kaip argumentuoti, kad tik įrodytų savo pranašumą. Nė vienas jų nelaimi. Paprastai tokio “įrodinėjimo” vienintelė pasekmė tėra tolimesnis ir dar gilesnis nesutarimas.
Penkta, negalint argumentais pašalinti nesutarimo, reikia išmokti “atsitolinti” nuo pykčio ir ypač nuo jį “sukėlusios” situacijos, sutelkiant dėmesį į šeimyninio gyvenimo konstruktyviąsias puses. O tokių konstruktyvių aspektų yra kiekviename vedybiniame ryšyje, nebent jis jau tapo visiškai sunaikintas. Paprastai vis dėlto yra tokių bendro gyvenimo aspektų, kuriose pora gali sutarti, patirti abipusę šilumą, paspirtį ir paskatą. Kai užpykęs partneris yra jau pasiruošęs priimti meilę iš kito, visas “reikalas” užpyti ir kerštauti praeina.
Lygiai kaip yra tikrų ar tariamų “šešėlių”, kuriuos išpūtus ar į kuriuos vien žvelgiant, galima atrasti priekabių, taip yra ir pragiedrulių, į kuriuos atsigrįžus vėl galima darniai sugyventi. Reikia tik vienas kitam tuos pragiedrulius nurodyti — pasiklydus, į juos vėl nuvesti. Tokiu būdu nesubrendimo ribos pergalimos ir tikra vienybė pasiekiama.
Paruošė K. T.
Lietuvių Švietimo ir Šeimos Metų proga Lietuvių Bendruomenė skelbia vajų, kad šį rudenį į lituanistines mokyklas įsirašytų kuo daugiau vaikų ir jaunuolių. Į tai kreipiame mokyklinio amžiaus vaikus turinčiųjų tėvų dėmesį, prašydami suprasti savo atsakomybę ir, jei tik atitinkama lituanistinė mokykla apylinkėj yra, įrašyti į ją savo vaikus, pirma juos atitinkamai nuteikus.