Spausdinti

Slidus kelias tarp vaistų naudojimo ir piktnaudojimo

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

     Prieš kiek laiko UPI žinių agentūra pranešė: "San Jose, Kalifornija. Bent tuzinui jaunuolių buvo suteikta pirmoji pagalba po nepavykusių pasivaikščiojimų ("bad trips") muzikos festivalyje, kurio metu, atrodo, tūkstančiams buvo išdalinta LSD. 'Jie krinta kaip musės', pastebėjo Santa Clara apskrities policininkas. Jo žiniomis, arti 4,000 piliulių buvo paskleista 15,000 - 20,000 minioje, dalyvavusioje minėtame festivalyje. Per valandą bent dvylikai asmenų buvo suteikta pirmoji pagalba. Panika tačiau nekilo, ir muzikos festivalis tęsėsi be pertraukos".

     Maždaug tuo pačiu metu dr. Moy Čikagos Universiteto ligoninės seminare apie LSD visuomenės reakciją į jų vartojimą studentuose pavadino "truputį isteriška". Jo žodžiais, "mūsų reakcija į plintantį LSD vartojimą studentų tarpe ribojasi nusidėvėjusiomis ir bergždžiomis pastangomis: įstatymų pravedimu ir informacinių programų reikalingumo pabrėžimu. Nors įstatymai ir švietimas su iš to išplaukiančiais grasinimais ir bauginimais turi savo vietą, tačiau jų nepakanka. Jų propagavimas gali tik nukreipti dėmesį nuo suvokimo, kas iš tikro darosi. Kol atitinkami įstatymai išleidžiami ir švietimo programos suorganizuojamos, studentai jau gali būti nusikreipę kur kitur ir ne todėl, kad vyresnieji nuo narkotikų atbaidė, bet dėl to, kad patys studentai patyrė, jog narkotikai neduoda atsakymų, kurių jie ieško".

     Panašius viens kitam prieštaraujančius pranešimus spaudoje skaitome jau bent penketą metų. Sunku susigaudyti, sunku orientuotis, kur kiek teisybės ir kas iš tikrųjų dedasi. Jei šis pranešimas sukels daugiau klausimų, negu duos atsakymų, tik tada, galima teigti, bus tiksliai pagautas esamos situacijos pulsas.

HALIUCINOGENINIAI VAISTAI

     LSD (lysergic acid diethylamide) yra sąmonę iškreipiantis chemikalų junginys, kartais sukeliąs haliucinacijas. Haliucinacija — tai liguistas pojūčių būvis, kada be išorinių paerzinimų žmogus girdi, užuodžia ar mato nesamus dalykus. Tačiau LSD įtakoje esąs asmuo dažniausiai sugeba atskirti savo patiriamas haliucinacijas nuo realybės. Barron, Jarvik ir Bunnell pastebi, kad jeigu haliucinacijos terminas yra taikomas tik tiems atvejams, kuriuose asmuo yra pilnai įsitikinęs savo nesamų pojūčių tikrumu, tada haliucinogeniniai vaistai tik labai retai taip apibrėžtas haliucinacijas sukelia.

     Dažnai pabrėžiamas skirtumas tarp psychotomimetinių ir psichedelinių junginių, nors LSD, rodos, turi nario kortelę į abi grupes. Hoagland apibūdina psichotomimetinius vaistus kaip priemones, sukeliančias trumpas ir apvaldomas psichozes sveikuose žmonėse. Palankiau nusiteikę tyrinėtojai dar 1957 m. sulipdė "psichedelijos" terminą, tuo sugestijonuodami naudingą vaizduotės ir sąmonės galimybių atsiskleidimą vaistų pagelba. Pirmasis terminas nepateisino vilčių, o antrasis neišlaikė norėto neutralumo, taip kad LSD šiandieną dažniausiai skiriami haliucinogeninių vaistų kategorijai.

     Haliucinogeniniai vaistai jokiu būdu nesudaro naujos vaistų grupės. Jie yra žinomi jau tūkstančius metų. Pavyzdžiui, egiptiečiai juos naudojo juslinei izoliacijai, pasninkui ir socialiniam atsiribojimui bei sukelti kliedėjimus religinėse apeigose. Senovės persai turėję šaknelių viralo receptą, kuris asmenį dieviškai nuteikdavęs. Indijoje ir Egipte hašišas (Indijos kanapės) naudojamos šimtmečiais. Induizmo asketai jį naudojo meditacijos metu pašaliniams trukdymams pašalinti. Turkijoje hašišu buvo dažnai užmokama samdytiems žmogžudžiams. Vienas keistesnių haliucinogenų naudojimų randamas Tibete, kur momea (irgi kanapių rūšis) yra sumaišoma su žmogaus riebalais ir geriama iš indo, padaryto iš žmogaus kaukolės. Mums pažįstamos musmirės buvo valgomos šiaurės Uralo tautelės sukurti fantazijos pasaulį. Kita Sibiro gentis musmirėmis išgaudavo smagų išsiblaškymą ir pasitenkinimą, kai tuo tarpu senovės skandinavų karžygiai musmires naudojo drąsai ir atkaklumui mūšio lauke. Kaip matoma, musmirių efektas nėra vienodas; spėjama, kad jis bent dalinai pareina nuo nusiteikimo sukurti vienokį ar kitokį stovį. Tikslios informacijos nėra, ar senovės lietuviai naudojo musmires, bet, sprendžiant iš priežodžio "ar durnas, ar musmirių ėdęs", atrodytų, kad sąmoningo ar atsitiktinio eksperamentavimo būta.

     Kita grybų rūšis meksikiečių buvo naudojama religinių ceremonijų metu. Tie grybai buvo vadinami "dievo kūnu" arba "dieviškaisiais grybais". Tik 1936 m. buvo patirta, kad tos grybų ceremonijos tebevykstančios. Peyote, kaktuso kilmės haliucinogenas, kai kurių indėnų yra ir dabar tebegarbinamas ir vartojamas. Tam tikros rūšies vijoklių sėklos yra irgi vadinamos "dieviškuoju maistu", nes, jas kramtant, išgaunamas haliucinogeninis efektas. Jų kramtymas paplitęs Meksikos indėnų tarpe. Tik neseniai buvo patirta, kad vijokliuose yra tokių pat chemikalų, kurie įeina į LSD junginį. Iki tol buvo manoma, kad LSD galima pagaminti tik sintetiniu būdu.

     Kaip LSD haliucinogeninė savybė buvo atrasta? Kaip ir daugeliu kitų atvejų, LSD savybė buvo patirta atsitiktinai. Albert Hofman, dirbęs Sandoz firmos laboratorijoje Bazelyje, Šveicarijoje, laikomas pirmuoju, sumaišiusiu LSD junginį 1938 m. Tačiau tik 1943 m. balandžio 16 d. Hofman atsitiktinai įkvėpavo ar paragavo mažą LSD dozę, tuo patirdamas haliucinogeninę savybę. Jis tą dieną grįžo namo, smagiai kliedėdamas. Tai užtruko pora valandų. įtardamas priežastį, vėliau jis sąmoningai paėmė didesnę dozę — 250 mikrogramų ("normali" dozė yra apie 100 mikrogramų). Jo žodžiais, štai kas po to atsitiko:

     "Aš paprašiau laboratorijos asistentą palydėti mane namo, nes tikėjaus, kad jausiuos panašiai, kaip pereitą penktadienį. Pakelėje į namus... simptomai išsivystė daug sparčiau, negu pirmą kartą. Turėjau nepaprastą sunkumą sąmoningai kalbėti. Mano matymas, tarsi vaizdas banguotame veidrodyje, šokinėjo ir kaitaliojosi. Man rodėsi, kad aš vos judu, nors vėliau mano asistentas man teigė, kad aš dviračio pedalus myniau labai greitai. Kiek aš pamenu, krizės aukštumą galima apibūdinti štai kaip: svaiguliu; vaizdine permaina; aplink esančiųjų veidų persimainymu į spalvotas maskes; kaitaliojimųsi tarp gilaus susierzinimo ir paralyžiaus; jausmu, kad galva, kūnas ir galūnės kartais buvo nutirpę ir atšalę; metalo skoniu ant liežuvio; išdžiūvusia gerkle; dusulio jausmu; svyravimu tarp susimaišymo ir aiškaus padėties suvokimo; retkartiniu stovėjimu už savęs ir burzdėjimu arba puskvailiu rėkavimu. Atrodė, kad viskas juda, o daiktų proporcijos buvo sujauktos, tarsi atsispindį audringame vandens paviršiuje. Viskas keitėsi į nemalonų, nuodingai žalią ir mėlyną atspalvį. Užmerkus akis, mane užtvindė daugiaspalviai, metaforiškai fantastiški vaizdai. Garsai tapo perkeisti į vaizdus taip, kad su kiekvienu garsu kilo spalvotas paveikslas, kaleidoskopiškai besikeičiąs formomis ir spalvomis".

LSD IR PSICHOZĖ

     LSD atradimas parodė, kad labai mažas to chemikalo junginys gali sukelti psichinius sutrikimus, giminingus psichozei. Vėl imta galvoti, kad protinės ligos, ypač schizofrenija, yra kokios metabolinės klaidos padarinys. Vėl buvo susidomėta cheminiu ryšiu tarp vaistų ir neurohumorų (medžiagų, chemiškai perduodančių impulsą per neuronus skiriantį tarpą). Nors sutariama, kad yra ryšys tarp LSD ir seratonino (vieno iš neurohumorų), bet dar vis aiškinamasi, koks tas santykis yra. Vieni tyrinėtojai teigė, kad LSD, kaip ir seratoninas, yra sinaptinis inhibitorius. Vėliau buvo patirta, kad LSD gali arba paspartinti, arba pristabdyti seratonino veikimą smegenyse. Tas susijaudinimas ir haliucinacijos reikštų seratonino perteklių, o gilus liūdesys ir kūno "apmirimas" atspindėtų jo stoką. Sandison mano, kad jeigu LSD pagelbsti permesti impulsą per tarpą tarp neuronų, tada maža LSD dozė turėtų pakelti sąmoningumą ir paaštrinti juslinį priėmimą. Su didelėmis LSD dozėmis įplaukiančiųjų signalų tinklai taptų perkrauti. Kitais žodžiais tariant, vietoj to, kad informacija darniai pasiektų didžiuosius smegenis, būtų daug juslinio triukšmo, bet mažai suderintų pojūčių. Nors jau yra davinių, paremiančių šiuos spėliojimus, bet dar per anksti daryti išvadas.

     Koks yra ryšys tarp LSD išprovokuotų ir "natūraliai" patiriamų haliucinacijų? Garsinės haliucinacijos yra, palyginti, dažnas schizofrenijos simptomas. Girdimi balsai atspindi nerimą ir prikaišioja kaltę. Schizofreninės haliucinacijos, rodos, mažai rišasi su realybe. Gi LSD sukeliamos haliucinacijos dažniausiai yra vaizdinės: matomi aiškių spalvų besikeičiantys deriniai. LSD įtakoje esantieji dažniausiai suvokia, kas su jais darosi ir kad tai yra vaistų sukelta laikinė stadija. LSD iškreipia laiko ir erdvės suvokimą. Kartais laiko tėkmės pajutimas yra paspartinamas, kartais pristabdomas. Nors asmuo žino laikrodžio valandą ir kalendoriaus dieną, šis žinojimas praranda prasmę, ir asmuo gali pasijusti esąs už laiko ribos. Atmintis ką tik praėjusiems įvykiams gali sušlubuoti, bet tolimos praeities atsiminimai dažniausiai yra smulkmeniškai tikslūs. LSD įtakoje esantys nori su kitais pasidalinti savo besirutuliojančiu išgyvenimu, kai tuo tarpu schizofrenikai yra linkę užsidaryti savyje.

     Yra ir panašumų tarp LSD sukeltų ir schizofreninių simptomų. Abiejuose atvejuose išgyvenama prie aplinkos nesiderinanti nuotaika. Maišėsi džiaugsmas ir liūdesys. Juoką seka ašaros ir vėl juokas. Psichinis išsiskyrimas su asmenine tikrove irgi charakterizuoja abi grupes. Nusiasmeninimu susikuria patologinis stovis, kuriame asmuo praranda savosios tapatybės arba savojo kūno pajautimą. Kartais jaučiamasi net mirusiu. Sunku atskirti naujus schizofrenikus nuo LSD įtakoje esančiųjų iš jų kalbos. Hoffer jau prieš kiek laiko paskelbė, kad psichiatrai, pasiklausę kalbos ištraukų magnetofoninėse juostelėse, tikrai negalėjo atskirti, kurios šnektos kuriai grupei priklausė.

     Išplitus LSD vartojimui, padaugėjo ir kenksmingų reakcijų atvejai. Pavyzdžiui, UCLA Neuropsichiatrijos Institute prieš 1965 m. rudenį tepasitaikydavo vos po vieną pacientą kas du mėnesiai. Šalia to, kas mėnesį turėta nuo 60 iki 100 telefoninių pasiteiravimų, nors pastarieji gydymuisi ir neprisistatė. Kitose didmiesčių ligoninėse situacija panaši, nors ir ne taip dramatiška. Ištyrus pirmuosius septyniasdešimt minėto instituto LSD vartojusius pacientus, paaiškėjo, kad dauguma jų kreipėsi pagalbos dėl nemalonių haliucinacijų, kurias sekė panikos apgaubtas nerimas, gilus nuliūdimas, dažnai palydimas savižudybės minčių ar bandymų ir tapatybinis susimaišymas.

     Natūraliai kilo klausimas, kodėl šie asmenys turėjo sunkumų su LSD, kai kiti, naudoją tuos vaistus reguliariai, matomų komplikacijų išvengė. Galimas daiktas, kad, patyrę sunkumų su LSD, jau anksčiau buvo psichiniai pairę. Vienoje studijoje patirta, kad 37% LSD nesėkmingų atvejų yra anksčiau buvę reikalingi psichiatrinės priežiūros. Kitas trečdalis buvo bedarbiai, kas irgi neatestuoja protinės sveikatos plačiąja prasme.

     Nėra atitinkamo cheminio matavimo LSD buvimui žmogaus kūne patirti, nėra nei išskirtinų simptomų, padedančių diagnozei nustatyti. Tad reikia remtis paciento pasipasakojimu, jo jaučiamos reakcijos aptarimu bei akių lėliukių išsiplėtimu.

     Šiuo metu neturima didesnio supratimo, kokiems asmenims LSD vartojimas išsiskleis į psichinę krizę. Yra grupių, tokią galimybę ignoruojančių. Pavyzdžiui, Los Angeles priemiestyje yra susibūrus pusiau religinė grupė, save vadinanti "apaštalais". Joje yra šimtas pastovių narių ir apie keturi šimtai stipriai prijaučiančiųjų, kurie reguliariai, bet be didesnių komplikacijų vartoja LSD. Šie "apaštalai" gyvena tarsi kolūkyje, aria ir akėja laukus, augina daržoves ir vaikus. Jų trobas puošia Budos ir Jėzaus paveikslai. Kas trečiadienio vakarą jie renkasi religiniam susikaupimui — maldoms ir meditacijai (be LSD). Vaistų ėmimo sesijos vyksta tik savaitgaliais. Jie pasisako prieš "iškritimą" Leary "užsižiebti - susikaupti -iškristi" filosofijoje. Jie sakosi dirbą ir uždirbą; jaučiasi save atsinaujinę ir rehabilitavę. Daugumas jų prisipažįsta anksčiau buvę nusikaltėliais ir narkotikų vergais. Dabar jie atradę naują ir prasmingą gyvenimą LSD pagalba.

     Jau yra susikūrusi mitologija, kaip išvengti LSD komplikacijų. Yra įsitikinusių, kad LSD "pasivaikščiojimas" pasiseks, jei bus ramiai nusiteikiama (jokių barnių tą dieną su žmona ar viršininku!), jei kartu bus pora gerų draugų priežiūrai, jei sąmonei nuteikti bus klausoma indų muzikos ir skaitoma padrąsinančių ištraukų iš Tibetian Bookof the Dead (Tibetiečių Mirusiujų Knygos), jei po ranka bus turima raminančių vaistų piliulė nelaimės atveju ir t. t. Tačiau yra buvę komplikacijų ir su visais tokiais apsidraudimais.

     Palyginus turėjusius komplikacijas su jų neturėjusiais, nerasta nė vieno tikrai išskiriančio faktoriaus, kuris garantuotų imunitetą nuo nenorimų rezultatų. Yra buvę atvejų, kad asmuo patyrė psichiatrinių komplikacijų tik po šimtojo LSD paėmimo. Nusiteikimas ir aplinka, rodos, sumažina komplikacijų galimybes, bet dar nieko negarantuoja.

     Empiriniais daviniais pasiremiant, manoma, kad netvirtai realybę jaučiančiuose ir schizoidiniuose (uždaruose, atsiribojančiuose) asmenyse LSD komplikacijų galimybės padidėja. Čia reikia pridurti, kad komplikacijos nesiriboja vien psichiniais sunegalavimais, bet jau yra davinių, kad LSD gali sudarkyti ir genetinį susiformavimą chromosomuose. Pastebėta, kad per paskutinius metus LSD vartojimas sumažėjęs, kas sutampa su genetinių radinių paskelbimu. Aišku, LSD gaminimo suvaržymai ir kai kuriose valstijose pravesti įstatymai irgi apkarpė LSD vartojimo epidemiją. Atrodo, kad tuoj bus pravestas federalinis įstatymas, įgalinąs haliucinogeninių vaistų gamintojus ir vartotojus bausti pinigine (iki 10,000 dolerių) ir kalėjimo (iki penkių metų) bausme. Čia reikia sutikti su pradžioje cituotu Moy. Federalinio įstatymo dar neturima, bet jaunuoliai jau kreipiasi kitur, ieškodami LSD efekto be pačio LSD, cheminėm, necheminėm ir net nedirbtinom priemonėm. Gal ir stebėtina, bet yra teigiančių, kad jiems pavykę psichedelinius efektus išgauti vien nusiteikimo, šviesų ir garsų kombinacijos pagalba.

LSD IR ASMENYBĖS UGDYMAS

     Ar LSD padeda psichoterapijoje? Ar šitas vaistas suteikia naudotojui išskirtinę patirtį, vedančią į naują savižvalgą, ilgainiui pakeičiančią nusiteikimus ir pačią asmenybę? Asmenys, įsitikinę, kad jie buvo giliai pakeisti LSD patirties, į šiuos klausimus atsako teigiamai. Bet yra žinoma, kad asmuo gali jaustis pasikeitusiu be išorinių pasikeitimų žymių, panašiai kaip sapnuojąs gali vaizduotis atlikęs žygdarbį.

     Ilgalaikė LSD įtaka žmogui dar nežinoma. Cohen, peržiūrėjęs 5.000 LSD naudojusiųjų atvejų, rado visą eilę trumpalaikių reakcijų. Tik labai mažas asmenų skaičius išvystė psichozės simptomus, trukusius nuo poros valandų iki keleto mėnesių. Tuo remdamasis Cohen nusprendė, kad protiniai sveiki asmenys gali saugiai, nors tik mediciniškoje priežiūroje, vartoti LSD. Jo manymu, asmens protinis sveikumas turėtų pirma būti nustatytas psichologinėmis priemonėmis.

     Cohen ir McGlothlin stebėjimu, LSD patirtį turėtų sekti nerimo sumažėjimas, pakantos padidėjimas ir egocentrizmo priblėsimas. Ilgesnė studija nepatvirtino teigimų, kad LSD dramatiškai atveria duris į naudingą ir nedilstantį asmenybės pasikeitimą. Dėmesio verti antraeiliai radiniai. Buvo pastebėta, kad mąstantieji, sugebą į save įžvelgti, būti spontaniški ir galį toleruoti pasyvumą į LSD reagavo daug intensyviau ir entuziastiškiau negu tie, kurie yra linkę apvaldyti save ir aplinką.

     Ši ir panašios studijos yra neįtikinančios tiems, kurie su giliu įsitikinimu teigia, kad LSD patirtis sudariusi sąlygas greitai ir giliai save suprasti, susipainiojusioms problemoms išrišti ar kūrybingumui pakelti. LSD yra naudojamas ir emocinėms problemoms gydyti. Abramson suredaguotoje knygoje The Use of LSD in Psychotherapy and Alcoholism eilė autorių iškelia LSD gydomąją galią psichoterapijoje. Jų teigimu, vaistų pavojai yra minimalūs ir atitinkamose sąlygose verti rizikos. Jau kuris laikas maža, bet atkakli specialistų grupė naudoja LSD kaip pagelbinę priemonę, gydant neurozę, alkoholizmą, pripratimą narkotikams, depresiją ir kitus psichinius negalavimus. Tačiau autoriai be išimties sutinka, kad LSD gydomoji galia napareina iš jo tiesioginio veikimo į centrinę nervų sistemą. LSD naudojimas nėra lygiagretus penicilino naudojimui užkrėtimuose ar raminančiųjų vaistų naudojimui psichozėje. LSD tik tarsi užveda psichologinį motorą paciento-terapisto santykiavimui suintensyvinti.

     Yra du pagrindiniai būdai panaudoti LSD psichoterapijoje: psicholysinis (nuo graikų žodžio lysis, reiškiantį sėkmingą ligos išrišimą) ir psichedelinis. Psicholysinis metodas plačiausiai naudojamas Europoje. Čia LSD yra priedu tradicinėje psichoterapijoje, susidedančioje iš 12-24 sesijų. Kiekvienos sesijos metu pacientas gauna mažą LSD dozę. Vaistų efektas ištirpdąs paciento pasipriešinimą ir paspartinąs priėjimą prie pasąmonės. Gi psichedelinis gydymo būdas susideda iš vienos, bet stiprios LSD dozės, sukeliančios stiprią reakciją. Tuo nebandoma tik įžvalgą sukurti ir pasąmoninius konfliktus atidengti, bet greitai ir pilnai asmenybę perorganizuoti. Teoretiniu pagrindu imama religinio išgyvenimo psichologija.

     Gydomoji LSD įtaka yra empirinis klausimas. Tyrimai su laiku arba patvirtins, arba paneigs LSD gydomąją galią. Tačiau reikiama informacija per lėtai plaukia. Visuomenė, rodos, per daug susijaudinusi, medicinos profesija yra linkus į konservatyvumą, o LSD šalininkų tyrinėjimo metodika retai atitinka rimtus mokslinius reikalavimus.

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

     Ostrow, recenzuodamas knygą, vardu The Psychedelic Reader, klausia, kodėl haliucinogeniniai vaistai yra vartojami. Anot jo, "šie nuodijantys vaistai proto stovį priartina schizofreninei reakcijai". Jo manymu, LSD sukurtame stovyje atsispindi du pagrindiniai momentai: pirma, psichinio atitrūkimo ir mirties baimės išprovokuotas nerimas; ir antra, augimu ir stiprėjimu išsiskleidžiąs atgimimas. Kas iš tikrųjų laimima, tokį stovį sukūrus? Asmuo savo natūralų psichinį stovį pakeičia kitu, kur išgyvenama dar nepažįstami ir įdomūs pojūčiai ir susikuriamas įspūdis, kad gyvenimas yra naujai tveriamas. Ostrow perša išvadą, kad tas psichinis stovis, kurio bandoma atsikratyti, iš tikrųjų tėra skausminga tuštuma ar pojūčių sausra. Jo manymu, šitas bejausmis stovis implikuoja ir psichiniai turi prilygti mirčiai. Su LSD pagalba pilkumos šešėlis išmainomas į spalvingą pojūčių orgiją. Knygos recenzija baigiama retoriniu klausimu, į kurį LSD vartotojai iš tikro neturi atsakymo: "Kokius apčiuopiamus rezultatus įkaušimas nuo LSD įgalino, išskyrus žingeidumo sukėlimą tuose, kurie yra įkliuvę į tą patį egzistencinį akligatvį? Ar ištrūkimas iš nelaimingumo laiduoja kūrybiškumą ir produktingumą, išskyrus neabejotiną sugebėjimą smulkmeniškai atpasakoti LSD išjudintus pojūčius?" Ostrow atsakymai į šiuos klausimus yra aiškūs.

     Ypač per pastaruosius kelerius metus visuomenėje ir profesiniuose sluoksniuose keliami klausimai, liečia platesnę vaistų užduotį. Vakarų kultūroje vaistų vartojimas yra tradiciniai leistinas tik dėl gydymo, išskyrus alkoholį, kafeiną ir tabaką. Į bet kokių vaistų vartojimą normaliam psichiniam Stoviui pratęsti ar protiniam našumui pakelti yra žiūrima kaip į iškrypusį arba net kenksmingą elgesį. Tačiau atsiranda vis daugiau teigiančių, kad išplitęs LSD ir marijuanos vartojimas stačiai verčia peržiūrėti mūsų nusiteikimus ir persvarstyti nusistovėjusias normas.

     Visuomenės susidomėjimas ar rūpestis vaistų efektais buvo pakartotinai išjudintas per paskutiniuosius du dešimtmečius. Su į rinką paleistais raminančiais vaistais vėl iškilo kontroversija dėl protinių ligų biologinio prado. Žaibiškai išplitęs narkotikų, ypač heroino, vartojimas jaunuolių tarpe J.A.V. didmiesčiuose sukėlė visuomenę, reikalaujančią atitinkamos vaistų kontrolės ir patobulintų gydymo metodų. Vaisių pramonės ekonomijon žvelgė JAV senatoriaus Kefauverio vadovaujama kongreso tyrinėjimo komisija. Kefauverio apklausinėjimų metu pasaulį sukrėtė thalidomido tragedija, įgalinusi pravesti atitinkamus įstatymų priedus. Šie priedai suteikė galią JAV Maisto ir Vaistų Administracijai ne tik spręsti bet kokių vaistų saugumą, bet ir įvertinti jų naudingumą.

     Šiuo metu krašto dėmesys yra nukrypęs į haliucinogeninius vaistus, ypač LSD, meskaliną (randamą kaktuso žieduose) ir marijuaną. Kartu su plačiaja visuomene, psichiatrai, psichologai ir sociologai deda pastangas suprasti ir išanalizuoti tų vaistų tarsi magnetinę trauką tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Jaunimo tarpe, susispietusiame apie hipių sąjūdį, vaistų vartojimas yra ypač išplitęs.

     Reikia susigyventi su mintimi, kad yra ir visad bus teigiančių, kad LSD ar koks kitas dar neatrastas junginys "padeda pasiekti protinius labirintus, kur slepiasi pilnutinis gyvenimo tiesos ir gėrio pajautimas ir supratimas". Tačiau prieš priimdama tokį teigimą už tikrą pinigą, visuomenė turi pilną teisę reikalauti vaistų saugumo garantijos. Iki nepaneigta žalingumo galimybė, rodos, neturėtų būti aktualu kalbėti apie galimą naudingumą natūraliai sveikiems asmenims.

     Šis ir kiti kraštai yra įklimpę į vaistų naudojimo ir piktnaudojimo kontroversiją. Per dažnai ramūs pokalbiai ir laboratoriniai tyrinėjimai virsta į ginčus, pasunkinančius farmakologinių faktų, istorinių paralelių ir socialinių krypčių suvokimą. Ligšiolinė patirtis su alkoholiu, morfinu, amfetaminais, LSD ir marijuana gana įtikinančiai ir kolektyviai perša išvadą, kad yra slidus kelias tarp vaistų naudojimo ir jų tolimesnio piktnaudojimo.