KNYGOS
nijolė jankutė
("Gatvės Berniuko Nuotykių" antrąją laidą pasitinkant)
Mums besiskundžiant lietuviškos lektūros jaunimui stoka, Akademinio Skautų Sąjūdžio dr. Vydūno Fondas ėmėsi darbo ir išleido antrąją, pataisytą R. Spalio apysakos laidą — "Gatvės Berniuko Nuotykius".
Pirmą kartą ši knyga aplankė mus labai seniai — 1952 m. Daug laiko nutekėjo... Kurie tada dar buvo berniukai, su įdomumu skaitę Jono - Pomidoro nuotykius, dabar — jau patys yra tėvai, iešką (arba greitai ieškosią) savo sūnums ir dukroms tinkamo pasiskaitymo lietuvių kalba. Taigi, antroji "Gatvės Berniuko Nuotykių" laida pasirodė pačiu laiku. Reikia tikėtis, kad gatvės berniukas atras naujų gerbėjų.
Nors "Gatvės Berniuko Nuotykiai" autoriaus skiriami "jaunimui ir senimui", vis dėlto yra ypač jaunatviška knyga. Tai dvylikmečių gyvenimo iškarpa nepriklausomos Lietuvos miesto fone.
Viena karšta vasara, vienas trumpas ruduo, dulkina užmiesčio gatvelė, mediniai namukai, liežuvingi kaimynai, skurdžiai ir pasiturintieji už tos pačios sukrypusios tvoros — tai laikas ir aplinka, kurioje gyvena apsukrusis išdykėlis Jonas ir nepamirštama jo pramuštgalvių gauja. Tai laikai, kada nei miestas, nei gatvė dar neįstengė negrąžinamai į savo padugnes susi urbti jaunimo. Nors gatvės vaikai augo keikūnai, vagišiai ir mušeikos, neturėdami kito pasirinkimo, tačiau, pasitaikius progai, ugningai kibo į mokslą ir tvarkingą gyvenimą. Tai laikai, kada laimėje ar nelaimėje kaimynas nebuvo abejingas kaimynui. Dažnai tų žmonių, suspaustų siauros gatvelės, mažų daržų ir dar mažesnių kambarėlių, artumas gimdė apkalbas, pavydą, pykčius, tačiau šias gyvenimo rūškanas vijosi ir šviesios properšos: kaimyniški pasiguodimai, draugystės, nuoširdi pagalba bėdoje.
Jono, pravarde Pomidoro, ir jo ištikimų draugų gaujos gyvenimas, nežiūrint skurdžių aplinkybių bei galimybių, pilnas įvykių, nuotykių ir nesulaikomai riedančio veiksmo. Tie vaikai, tartum šventraščio "dangaus paukščiai" — nei sėja, nei piauna... Basi, nuskurę su duonos kriaukšle ar vogtu obuoliu kišenėj, papurę ir triukšmingi, lyg žvirbliai smėlyje, atbėga jie pas skaitytoją purvinais veidais ir dar tokiomis tyromis širdimis. Kiek lakiausios fantazijos, kiek išmonės slepia tos nešukuotos galvos!
Pomidoro gauja — skaitančių vaikų gauja. Nors nevisad pilni jų pilvai, bet galvos pilnos knygose išskaitytų grafo Montekristo ir Tomo Sawyer'io žygdarbių, kuriuos jie, surežisavę pagal savo supratimą, ugningai išgyvena daržų, kiemų ir sodų laisvėj. Jų išdaigas, jų priesaikas, nuotykius, paslaptis ir net muštynes autorius perteikia su meile ir humoru. Geras vaiko psichologijos ir to meto Lietuvos miestelėnų gyvenimo pažinimas "Gatvės Berniuko Nuotykių" veikėjams duoda gyvybės ir tikrumo.
Pramuštgalviška vasara gatvės vaikams, tačiau, neša ne vien juokus ir nerūpestingas dienas. Kieti gyvenimo krumpliai ne kartą apdaužo Pomidoro gaują. Nuotykių ištroškusius ir geresnio kąsnio išalkusius vaikus savo abejotiniems tikslams dažnai stengiasi panaudoti suaugėliai: gatvelės pletkininkės, sukčius Akulis, kvailas, bet žiaurus bernas Dinda, vagys. Tačiau vaikai, lyg lankstomi medeliai, nepasiduoda: instinktyviai tiesiasi atgal, netikėtai kirsdami j sukčių planus ir užmačias. Į pinkles jie atsako pinklėmis; į jėgą — vikrumu; į apgaulę — apgaule, nes jie, deja, gatvės augintiniai ir supranta tik gatvės kalbą: pasisekimą per suktumą arba... lazdas per sėdynę, kol gyvenimas pasiūlo trečią išeitį — sąžiningumą. Tai neįprastas kelias, bet jis veda per darbą ir mokslą į ateitį.
Jonas Pomidoras ir jo draugai pasikeičia, geriau sakant, ima pamažu augti "į žmones", kai netikėtai susiduria su skautybe. Nuotykių troškulį, nežabotą energiją, begalinį norą veikti skautybė po truputėlį kreipia tiesumo, mandagumo, pagalbos artimui vaga. Ta gatvės vaikų, ypač Jono, metamorfozė iš padaužos į atsakomingą jaunuolį autoriaus parodoma laipsniškai, natūraliai, su giliu įsijautimu į vaiko galvoseną, o taip pat nelėkštesniu skautiškųjų auklėjimo principų supratimu.
"Gatvės Berniuko Nuotykiuose" R. Spalis parodo skautus, kurių skautybė neapsiriboja sueiga ir stovykla. Tai jaunuoliai, kurie iš tikrųjų stengiasi būti geresni ir stengiasi ne žodžiais, o darbais. Studentas, Kęstutis, Antanas, Petras — berniukai, kurie patraukia tiesumu, draugiškumu, dėmesiu žmogui. Jie taip pat parodo užtektinai išminties ir apsukrumo, susidūrę su blogos valios pinklėmis. Todėl pas juos ateina gatvės berniukas, vedinas savo apiplyšusia, apstumdyta, piktų žmonių išnaudojama gauja. Skautų būry Jonas pagaliau randa visų nuotykių išsipildymą ir draugus, kurie deda didžiausias ir nuoširdžiausias pastangas jam padėti skaudžios nelaimės metu.
Autoriaus silpnybės — trafaretiniai epitetai (pvz. prasminga malda, skambi lietuviška daina, nerūpestinga jaunystė ir pan.), nenatūrali didaktika kai kurių veikėjų lūpose (pvz. jaunas draugininkas: "Žinok, motinos širdies dovanos nėra privaloma kasdienybė", 118 psl.) bei "happy end" neįtikėtinumu susitvarkęs Jono tėvų gyvenimas. Tačiau visa tai atperka puikios vaikų charakteristikos, nemeluotas jų nuotykiškumas, dialogų natūralumas ir nuo pirmo iki paskutinio puslapio kunkuliuojąs veiksmas. Tokie epizodai, kaip gaujos priesaika, pajodžarga Nijolė, kaip Knopas pirko kopėčias, kaip Dinda plaukus šukavo, ar Jonas pas raganą ėjo, yra tikri jaunimo literatūros deimančiukai. Todėl, kai dar turime paauglių, neperskaičiusių "Gatvės Berniuko Nuotykių", nedejuokim, kad neturim geros lietuviškos knygos jaunimui.