Spausdinti

PETRAS PAKALNIS

     Praėjusių metų pradžia JAV piliečiams buvo tarsi nuolatinė šventė. Aplėkę keliolika kartų aplink mėnulį trys astronautai šventė savo kelionės triumfą; 84 Pueblo jūrininkai, paleisti iš nelaisvės, grįžo iš Šiaurinės Korėjos; o Aliaskoje dirbą geologai patvirtino, kad ten yra milžiniški naftos šaltiniai. Be to, iškilminga Niksono inauguracija sukėlė vilčių naujų kelių ieškotojams.

     Tačiau tos ilgos šventės metu du skaudūs faktai priminė gyvenimo tikrovę. Keršydami už teroro aktą Atėnų aerodrome, žydai sunaikino 13 Libano lėktuvų, o protestuodamas prieš rusų invaziją, Pragoję susidegino studentas Jan Palach. Taigi, politinių problemų apstu. Libano respublikos laimei, sudaužyti orlaiviai dalinai priklausė prancūzų ir JAV bendrovėms ir buvo apdrausti Anglijos žydų.

     Ir vasario mėnuo matė du liūdnus įvykius: Irako vyriausybė pakorė 14 šnipų, tarp kurių 9 buvo žydai, o nežinomi teroristai nušovė Mozambiko partizanų vadą E. Mondlanę. Baigiantis vasariui, pakriko ilgametė Pakistano prezidento Ayub Kahn valdžia. Matydamas, kad prarado tautiečių pasitikėjimą, jis nutarė atsistatyti.

     Didžiausias politinis įvykis balandžio pradžioje buvo Niksono kelionė į Europą. Ten jis aplankė Prancūziją, Angliją, Vokietiją, Belgiją, Italiją ir Vatikaną. Kad žmonės neapsiviltų, jis prisipažino, kad "ši kelionė neišriš visų mūsų problemų". Tikrai, taip ir įvyko. Niksonas nevažiavo į Europą rišti visų problemų, bet pasiklausyti kitų nuomonės apie esamas problemas. Jis pritarė gen. De Gaulle planui, kad 4 didžiosios valstybės — JAV, Sovietai, Anglija ir Prancūzija — pradėtų konstruktyvų pokalbį apie žydų ir arabų kivirčus. Niksonas atšildė šaltus JAV ir Prancūzijos santykius ir, laukdamas derybų su rusais, prižadėjo informuoti sąjungininkus apie jų turinį ir eigą. Jo kelionės įpūdis žymiai silpnesnis už prezidento Kennedy.

     Niksonui keliaujant po Europą, Palestinoje mirė Levi Eškol, Izraelio premjeras, o Atėnuose — buvęs Arabijos karalius Saud. Šis arogantiškas ir negabus valdovas pasižymėjo ne politiniais darbais, bet orientališku gyvenimo būdu. Jis turėjo 24 ištaigingus namus, 91 vaiką, 100 sugulovių ir 10.000 tarnų. Kai gyvendavo užsienyje, jo kasdieninės išlaidos kartais siekdavo 10.000 dolerių.

     Kovo viduryje Vakarų Vokietija išsirinko naują prezidentą, socialistą Gustavą Heinemann, rusai ir kinai susišaudė prie Ussuri upės, o Goldą Meir tapo Izraelio premjeru. Ši gabi Ukrainoje gimusi ir JAV užaugusi moteris turi kietą ranką arabų atžvilgiu ir nori tiesioginiai su jais derėtis tik tada, kai arabai pripažins Izraelį de jure. Viename arabų ir žydų susirėmime tragiškai žuvo Egipto štabo viršininkas gen. Riad. Per jo laidotuves arabų noras atsikeršyti taip įkaito, kad įsiutusi minia isteriškai šaukė: "Gamal, duok mums ginklų!" Bet Nasseris susivaldė, nes žinojo, kad 4 didžiosios valstybės jau pradėjo žydų ir arabų reikalu pokalbį. Nasseris yra nuomonės, kad ilgu partizaniniu karu bus galima išsemti karinį ir ekonominį Izraelio pajėgumą. Praėjusių metų kruvinus žydų ir arabų susirėmimus gal suskaitys tik karo istorikai.

     Kovo mėnesio pabaigoje Budapešte įvyko Varšuvos pakto dalyvių pasitarimas, kuriame rusams nepasisekė išprašyti iš satelitų, kad pasmerktų Kinijos elgesį. Jiems taip pat nepavyko įjungti Rumunijos kariuomenės į Varšuvos pakto komandą, kuri yra Sovietų rankose. Rusai jautėsi taip silpni ir taip apstulbę, kad jie paliko ramybėje Čekoslovakiją ir pradėjo gerintis JAV, duodami suprasti, kad po kokių 6 mėnesių galėtų įvykti viršūnių — Niksono ir Kosygeno — pokalbis. Panašus pokalbis buvo ruošiamas ir prezidento Johnsono laikais, bet, rusams įžygiavus į Čekoslovakiją, JAV prezidentas atsisakė kalbėtis.

     Pergyvenęs 7 širdies smūgius, balandžio pradžioje numirė buvęs JAV prezidentas gen. Eisenhoweris. Tas garbingas žmogus padėjo atstatyti karo sugriautą Europą, sustabdė Korėjos karą ir neleido įsigalėti komunistams Libane. Jo liūdėjo visa JAV tauta.

     Liūdniausias balandžio įvykis — tai Aleksandro Dubčeko pasitraukimas iš komunistų partijos sekretoriaus pareigų. Naujasis partijos sekretorius Gustavas Husak tuojau pasuko Čekoslovakijos vairą rusų pageidauta kryptimi. Pasidarbavęs 6 mėnesius, jis atstatė Čekoslovakijoje normalią komunistinę padėtį.

     Per šimtmečius laikomi antros rūšies piliečiais, gegužės pradžioje subruzdo Ulsterio katalikai ir susikibo su protestantais Londonderio mieste. Kadangi visame Ulsteryje viešpatauja ta pati katalikų diskriminacija, kruvinos muštynės greitai persimetė ir į kitus miestus. Matydama, kad susirėmimai tęsis ir toliau, Anglija pasiuntė kariuomenės dalinius, nuginklavo Ulsterio policiją, susidedančią beveik iš protestantų ir liepė baigti diskriminaciją. Riaušių metu pasižymėjo katalikė Bernadeta Devlin, 22 metų mergina, balandžio mėnesį išrinkta į Anglijos parlamentą.

     Išvaldęs Prancūziją beveik 12 metų, gegužės mėnesį gen. De Gaulle pralaimėjo plebiscitą ir išvažiavo į Airiją atostogų. Tačiau De Gaulle pasiliks istorine asmenybe. Didžiausieji jo nuopelnai yra šie: jis leido Prancūzijos kolonijoms pasisakyti, ar nori nepriklausomybės, jis suteikė laisvę Alžyrijai ir davė Prancūzijai naują konstituciją. Naujas Prancūzijos prezidentas G. Pompidou tęsia jo darbą, mažai nukrypdamas nuo De Gaulle linijos.

     Birželio viduryje Maskvoje įvyko tarptautinis komunistų suvažiavimas, kuriame išryškėjo nemažas komunistų susiskaldymas. Nors komunistų partija veikia 100 kraštų, bet 25 iš jų neatsiuntė į Maskvą savo atstovų. Išskyrus rusus, niekas nenorėjo smerkti Kinijos, ir daugelis atstovų kritikavo Sovietus už Čekoslovakijos invaziją. Trys atstovai pareiškė, kad nepasirašys rusų paruoštų konferencijos rezoliucijų, o kiti sutiko pasirašyti tada, kai keli skyriai bus pakeisti. Gal įdomiausias konferencijos reiškinys buvo tas, kad daugelis komunistų nebenori sekti Maskvos nustatytų gairių. "Komunistų sąjūdyje", taip išsireiškė Italijos atstovas, "negali būti vadovaujančio centro, vadovaujančios partijos ar vadovaujančio krašto".

     Visus politinius vasaros įvykius nustelbė istorinė trijų JAV astronautų kelionė, kurie liepos 21 dieną nusileido ant mėnulio. Norėdamas atžymėti tą įvykį ir pagerbti visos tautos pastangas, pats JAV prezidentas sutiko laimingai sugrįžusius astronautus ir juos nuoširdžiai pasveikino. Paskui prezidentas leidosi į Aziją ir Europą (Rumuniją ir Angliją) ir pareiškė, kad Amerika gerbsianti pasirašytas sutartis, bet vargu ar besiųsianti savo karius į užsienį. Tuo tarpu Azijoje yra daugiau kaip vienas milijonas JAV karių.

     Beveik niekam nepastebint, liepos pabaigoje Ispanijos Franco formaliai atstatė monarchiją, parinkdamas kunigaikštį Don Juan Carlos savo įpėdiniu. Mažai kas pastebėjo ir Hondūro bei EI Salvadoro karą, kurį sustabdė Pietų Amerikos Organizacija.

     Rugpjūčio mėnesį Prancūzija nuvertino franką ir atšventė dviejų šimtų metų Napoleono gimtadienį, Čekoslovakija paminėjo rusų invaziją, popiežius aplankė Afriką, o Šiaurės Airija vėl pergyveno protestantų ir katalikų peštynes. Šį kartą peštynės virto kova, kurioje buvo 4 užmušti ir apie 200 sužeistų. Kovas sustabdė britų kariai.

     Rugsėjo 1 dieną jauni Libijos karininkai nuvertė monarchiją ir sudarė karinę vyriausybę. Atrodo, kad jie suks į kairiąją pusę. Galimas daiktas, kad iš gausių alyvos šaltinių daugiau naudos turės visas kraštas. Seniau pajamos už alyvą subyrėdavo į didikų ir ministerių kišenes. Naujoji Libijos vyriausybė žada siųsti karių batalioną į Palestiną ir sustiprinti arabų gretas.

     Organizuojantis naujai Libijos vyriausybei, Egipto sostinėje vyko penkių arabų valstybių pasitarimai, kurie nedavė jokių konkrečių rezultatų. Rugsėjo 3 dieną numirė Šiaurės Vietnamo prezidentas Ho Či Min. Tas gudrus politikas jau 1919 m. prašė sąjungininkų suteikti Vietnamui nepriklausomybę. Matydamas, kad niekas nepaiso jo prašymo, Ho Či Min padėjo prancūzams įsteigti komunistų partiją, o pats išvyko į Maskvą, kur 1922 m. susipažino su Leninu. Grįžęs namo, jis pradėjo organizuoti komunistus ir partizanus, o 1954 m. sumušė prancūzus. Perkalbėtas rusų, Ho Či Min priėmė Ženevos sutartį, kuria Vietnamas buvo padalintas į dvi dalis. Paskui jis slaptai organizavo komunistus partizanus ir Pietų Vietname, o 1959 m. perėjo į atvirą kovą.

     Išsiliejus kraujui smegenyse, iš rikiuotės išėjo ir Brazilijos prezidentas Costa. Po šešių savaičių užkulisinių manevrų, Brazilijos prezidentu tapo gen. Medici. Jis sakė, kad kreips dėmesį į darbininkų, mažažemių ir bežemių reikalus.

     Rugsėjo 28 d. vokiečiai išsirinko naują parlamentą, į kurį neįeina nė vienas komunistų ir neonacių atstovas. Naują Vokietijos vyriausybę sudarė socialistai su laisvųjų demokratų atstovais. Kancleris Willy Brandt nori glaudesnių ryšių su Rytų Vokietija ir pripažįsta esamąją Lenkijos ir Vokietijos sieną. Kitose srityse jis mažai atsitolins nuo Kiesingerio linijos.

     Bijodamas pralaimėti busimuosius prezidento rinkimus, generolas Ovando nuvertė Bolivijos prezidentą Salinas ir pats pasiskelbė prezidentu. Tai yra jau 185-oji revoliucija Bolivijoje. Kitam kandidatui į prezidentus jis uždėjo namų areštą. Spaudžiamas ministerių, jis suvalstybino Gulfo alyvą ir žmonių akyse tapo didvyriu. Bet dabar Ovando yra labai susirūpinęs, nes Gulfas atsisakė pirkti suvalstybintą alyvą, o naujų rinkų nelengva rasti.

     Savotišką revoliuciją pergyveno rudeniop ir Čekoslovakija, kur pasikeitė ministerių kabinetas, o Dubčekas buvo pašalintas iš partijos prezidiumo ir seimo pirmininko vietos. Kadangi Dubčekas yra labai populiarus, jis paliktas centraliniame partijos komitete, kuriame yra 165 nariai. Taip pat ir artimas Dubčeko bendradarbis J. Smrkovsky neteko visų savo pareigų. Iš viso buvo pašalinti 29 pažangūs centralinio komiteto nariai. L. Strougol, Maskvos bičiulis, reikalavo, kad Dubčekas ir kiti būtų teisiami. Tačiau prezidentas Svoboda pareiškė, kad, kol jis bus prezidentu, nebus keliamos jokios politinės bylos. Bet šiaip Čekoslovakijoje viešpatauja normali komunistinė padėtis su spaudos, televizijos ir radijo cenzūra, su slapta policija ir su geležine uždanga. Kad žmonės nebėgtų į užsienį, naujoji vyriausybė atšaukė 100.000 išduotų vizų. Iki šiol į užsienį pabėgo apie 90.000 čekų.

     Spalio mėnesį nežinomais sumetimais vienas policininkas nušovė Somalijos prezidentą Šermarkę. Įtardamas, kad atentatą įkvėpė ministeris pirmininkas, Somalijos kariuomenės vadas apšaudė premjero butą ir pasiskelbė prezidentu. Atrodo, kad naujoji vyriausybė turi daug simpatijų Rusijai, iš kur gauna ginklų. Ji žada remti partizanus, norinčius atgauti iš Etiopijos ir Kenijos Somalijos dalis.

     Spalio 15 d. JAV įvyko didelės demonstracijos, kad prezidentas Niksonas tuojau atitrauktų kariuomenę iš Vietnamo. Tačiau pasirodė, kad 77% amerikiečių pritaria Niksono nusistatymui pasilikti Vietname tol, kol Pietų Vietnamas galės perimti visą karo naštą.

     Lapkričio pradžioje Portugalijoje buvo parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo konservatyvi Salazaro partija. Nors pats Salazaras dėl nesveikatos jau virš metų nebėra premjeru, bet jis šaukia buvusio kabineto posėdžius ir leidžia potvarkius. Mat, niekas nedrįsta jam pasakyti, kad Portugalija turi naują ministerių pirmininką. Dabartinis Portugalijos premjeras Dr. Caetano yra pažangesnis, bet ir jis varžo piliečių laisvę ir trukdo opozicijai pasireikšti. Portugalija yra skurdžiausias vakarų Europos kraštas, turįs net 40% analfabetų. Vidutinės vieno žmogaus metinės pajamos siekia 400 dol. Didelę pajamų dalį Portugalija sukišo į kariuomenę, kad galėtų išlaikyti savo kolonijas. Vyrai tarnauja kariuomenėje net 4 metus, o iš kolonijų semia sau naudą tik didelės bendrovės.

     Nagrinėjant tų ir kitų įvykių priežastis, matosi trys sveikos šių dienų tendencijos. Visų pirma galima pastebėti vis didesnių masių norą teisingiau pasidalinti žemės turtais tiek tautiniu, tiek tarptautiniu atžvilgiu. Dažnai tariami politiniai konfliktai yra ekonominių interesų išvados. Aiškiausias tų konfliktų pavyzdys yra P. Amerikos bruzdėjimai ir prieš vietinius oligarchus, ir prieš JAV kapitalą.

     Antrą sveiką tendenciją sudaro noras kovoti prieš įvairiašakę diskriminaciją tiek JAV, tiek Afrikoje, tiek Azijoje. Žmogus, kad ir atsilikęs civilizacijoje, yra žmogus, ir jam reikia pripažinti įgimtas žmogaus teises. Deja Jungtinės Tautos, išleidusios išsamią žmogaus teisių deklaraciją, neturi priemonių reikalauti iš savo narių, kad tos teisės būtų respektuojamos. Todėl teisingai Povilas VI pastebėjo, kad Jungtinėms Tautoms reikėtų duoti stipresnį autoritetą. Gaila, kad popiežiaus žodžiai nerado tinkamo atgarsio. Antra vertus, įvairios ekonominės bendruomenės, įsteigtos Europoje, P. Amerikoje ir Afrikoje, veda ir prie politinio valstybių suartėjimo. Nors tas kelias ilgas, bet jo kryptis gera. Galimas daiktas, kad ir 1970 m. padarys tuo keliu keletą žingsnių pirmyn.

     Trečią sveiką tendenciją galima įžvelgti troškime spręsti politinius ir ekonominius klausimus ne ginklu, bet šaltu protavimu, derybomis ir trečiųjų tarpininkavimu. Ginklu pasiektas konflikto sprendimas dažnai yra tik laikinis. Jis tveria tol, kol nugalėtasis negali atsirevanšuoti. Kukliai pradėtos Helsinkio derybos dėl strateginių ginklų apribojimo gali turėti istorinės reikšmės, ypač jei Rusija išsižadės savo imperializmo. Nusvilę pirštus Konge, Ghanoj, Palestinoj ir kitur. Sovietai pasidarė atsargesni ir apdairesni, ypač todėl, kad įvairių kraštų komunistų partijos jau nebenori sekti Maskvos linijos ir rytuose dar tebegresia Kinijos pavojus. Nepaisant to, komunistų tonas dar tebėra agresyvus, o 100-tasis Lenino gimtadienis (1970. IV. 22) bus gera proga svaiginti rusų mases marksizmo - leninizmo dogmomis dar kuriam laikui. Tačiau už Rusijos ribų marksizmas - leninizmas nebėra populiarus, ir kai kurios komunistinės valstybės pradėjo savintis ekonominius kapitalizmo principus. Didžiausias komunizmo pavojus gresia Pietų Rytų Azijai. Nuo JAV piliečių valios priklausys, ar tas pavojus bus pašalintas.

Redakcijos pastaba.

Atgaiviname "Laiškuose Lietuviams" šį skyrių, vardu "Idėjos ir Žmonės". Jame rašysime apie įvairius žmones ir apie įvairias jų idėjas. Tos idėjos kartais galės net būti skirtingos nuo redakcijos nuomonės, jeigu tik jos neperžengs spaudos etikos taisyklių. Jeigu kam nors kuri idėja nepatiks, jis gali parašyti ir pareikšti savo nuomonę tuo klausimu. Tačiau mums atrodo labai vaikiška, kad jeigu kam nors kas nors nepatinka, tuoj rašo: "Prašau man daugiau "Laiškų Lietuviams" nesiuntinėti, jeigu dedate tokius rašinius!" Paprastai mes tokius prašymus tuoj patenkiname, nes "Laiškai Lietuviams" yra skiriami platesnio akiračio skaitytojams.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” SUKAKTIS

Šių metų vasario mėnesį sukanka lygiai dvidešimt metų nuo pirmojo “Laiškų Lietuviams” numerio pasirodymo. Metinė sukaktuvinė šventė bus rudeni, spalio mėn. 17 d. Kitame numeryje paskelbsime tradicinį “Laiškų Lietuviams” konkursą suaugusiems ir jaunimui. Konkurso laimėtojams premijos bus įteiktos sukaktuvinės šventės metu.