JULIJA ŠVABAITĖ
IŠĖJAU, RAŠYDAMA SAVO VARDĄ
Sprogo molio puodynės
Vasaros karštyje
Ant pažaliavusių kiemo tvorų.
Iš suskirdusių tavo delnų,
Tėve,
Aš ištraukiau ploną rankutę...
Maža, nepatyrus mergaitė,
Išėjau, rašydama savo vardą
Balta kreida asloje
Ir didžiosiomis raidėmis.
O tu antrą kartą valgei
Ten sudžiūvusią duoną,
Slėpeisi
Bulvių rūsy,
Savo kūnu uždengdamas
Šviežiai užraugtąją...
Visas turtas — maišely druskiniam,
Neatgniaužtoje saujoj
Šalti namų pelenai
Delne, kuriame palikau
Savo karštų lūpų riksmą.
NETAISYSIU NAMŲ
Netaisysiu namų,
Neravėsiu daržų,
Paliksiu piktas žoles
Linksmam rudenio derliui.
Diemedėli, o
Diemedėli, tu
Niekados nežydėsi,
Paliktas vienas, parneštas
Iš svetimo lauko...
Rytoj aš eisiu namo,
Diemedėli, o
Kaip tu mane priimsi?
Netaisysiu namų,
Neravėsiu daržų...
Virtuvėje nekabinsiu
Kalendoriaus.
Iškrito vinys iš sienų —
Tu niekados nežydėsi....