Spausdinti

      Po šešerių pertraukos metų vėl susitinkame su Jumis, mielieji "Laiškų Lietuviams” skaitytojai, rėmėjai ir bendradarbiai. Keičiantis redaktoriams, kartais vienas kitas paklausia, ar keisis ir žurnalo linija. Jeigu kas skaito ir stebi šį žurnalą nuo jo pirmojo numerio, pasirodžiusio prieš dvidešimt metų, tai gali aiškiai matyti, kad jo linija visuomet buvo ir pasiliko ta pati. Žinoma, keitėsi jo išorinė išvaizda: keitėsi viršeliai, puslapių skaičius, skyrių pavadinimai. Bet tai tik antraeiliai, neesminiai dalykai. Jo tikslas pasiliko visuomet tas pats — padėti po pasaulį išblaškytiems lietuviams lengviau susiorientuoti, sprendžiant religines bei tautines problemas.

      Pradėdami šį žurnalą leisti ir redaguoti 1950 m. vasario mėnesį, pirmajame puslapyje taip rašėme: "Šių laiškų tikslas — užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines — dorines problemas. "Laiškai Lietuviams” stengsis būti tokie, kokių jūs norite, todėl laukiame pageidavimų. Laiškai yra rašomi ne tik tam, kad kiti skaitytų, bet laukiama į juos ir atsakymo. Tad, gavęs šiuos laiškus, brangusis lietuvi, atidžiai perskaityk ir siųsk mums atsakymą: kokį įspūdį jie Tau padarė, kas labiausiai patiko, kas nepatiko, ko pageidautum kituose laiškuose”.

      Žengdami į antruosius metus, 1951 m. pirmajame numeryje trumpai peržvelgėme per metus pasiektus rezultatus: "Džiaugiamės iki šiol pasiektais laimėjimais, dėkodami skaitytojams, platintojams ir bendradarbiams už moralinę bei medžiaginę paramą ir trokšdami, kad ateinančiais metais "Laiškai Lietuviams” būtų dar labiau visų mėgiami. Tikrai yra ko džiaugtis, kad tas prieš metus kukliai pasirodęs laikraštukas taip įsidrąsino, jog savo tiražu pralenkė daugelį kitų, jau nuo seniai einančių lietuviškų laikraščių. Jis tuoj paplito po visą pasaulį, po visus žemynus, kur tik yra lietuvių. Ne tik Amerikoj ir Europoj, bet ir Azijoj, Afrikoj, Australijoj jis turi skaitytojų.

      Kiekvienas, kurs tik jį paskaito, nenori niekuomet skirtis, nes čia randa atsakymą į aktualiausius šių dienų religinius ir tautinius klausimus. Malonu, kad skaitytojai su mumis palaiko ryšius, dažnai parašo, išreiškia savo pageidavimus, pateikia klausimų ir ne retai mus apipila tokiais komplimentais, kad juos čia kartoti būtų nekuklu. Visiems patinka paprastas, nuoširdus "Laiškų Lietuviams” tonas, kiekvieną patraukia įdomios ir praktiškos juose sprendžiamos problemos.

      Bet, norėdami būti teisingi, turime pastebėti, kad šioje harmonijoje buvo ir kitaip skambančių balsų... Kai kurie norėtų, kad "Laiškai Lietuviams” būtų grynai religinis laikraštis, kad tautinius klausimus paliktume spręsti kitiems. Mums atrodo, kad šios dvi sąvokos, religija ir tautybė, taip yra lietuvio širdyje susijusios, kad, pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita, todėl apie jas ir kalbėti dažnai reikia drauge.

      Praėjus dar metams, vėl išgirdus daug pagyrimų, bet taip pat ir kritikos, vieniems sakant, kad šis žurnalas yra per aukštas, kitiems — per lėkštas, taip stengėmės apibūdinti savo liniją ir tikslus: "L. L.” yra skiriami visiems lietuviams, o ne kuriai atskirai klasei ar luomui, todėl ir juose gvildenami klausimai yra įvairūs. Savaime suprantama, kad ne kiekvienas straipsnis kiekvienam skaitytojui bus lygiai įdomus ir naudingas. Pvz. vienuolė gal nedaug sau naudos atras skyriuje "Prie šeimos židinio”; žilagalviui senukui gal nebus įdomios "Jaunimo paslaptys”; profesoriui kai kurie straipsniai atrodys perdaug paprasti, o nedaug mokslo teišėjusiems — kai kurie gal ir per aukšti. Todėl, kiek bus galima, stengsimės duoti įvairiausių straipsnių, kad kiekvienas galėtų pasirinkti, kas jam įdomiau ir naudingiau”.

      Panašias mintis kartojome ir dešimtmečio sukakties proga, paaiškindami, dėl ko kartais dedame kai kam gal ir ne taip malonius straipsnius: "Laiškai Lietuviams” visuomet stengėsi drąsiai kovoti prieš visokias negeroves, nesvarbu ar jos pasireikštų lietuvių, ar katalikų bendruomenėje. Kai kas tokį metodą laiko klaidingu ir sako, kad "blogas paukštis, kurs savo lizdą teršia”. Bet mes atsakome, kad dar blogesnis yra tas paukštis, kurs suteršto savo lizdo neišvalo. Kai kurių negerovių iškėlimas, mėginant rasti priemones joms pašalinti, nėra lizdo teršimas, bet valymas. Kartais mes paliečiame žaizdas ne tam, kad skaudintume, bet tik tam, kad gydytume, kaip teisingai paminėjo kai kurie mūsų bendradarbiai sveikinimo laiškuose šio dešimtmečio proga. Žinoma, tokiu keliu einant, sutinkama daug priešų, bet mes jų nebijome, nes žinome, kad priešų neturi tik tas, kas neturi principų”.

      Ir T. K. Trimakas, S. J., perimdamas redaktoriavimą 1963 m. rudenį, rašė, kad "Laiškai Lietuviams” buvo ir bus skiriami plačiai skaitytojų publikai — įvairiaus amžiaus, skirtingų profesijų, vyresniųjų ir jaunesniųjų, profesionalų ir studentų, inteligentų ir šiaip dirbančiųjų. Visiems įvairios skaitomosios medžiagos buvo ir bus”. Pagaliau trimis sąvokomis jis nutiesė ateities gaires: lietuviai, Kristus ir modernieji laikai. Taip, tai yra, buvo ir bus mūsų žurnalo tikslas.

      Redagavau "Laiškus Lietuviams” beveik keturiolika metų — nuo pat jų įsteigimo iki 1963 m. rudens, kada turėjau išvykti Kanadon. Redaktoriavimą tada perėmė T. K. Trimakas, šešerius metus šiuo žurnalu rūpinęsis, jo ugdymui ir tobulinimui praleidęs daug ne tik dienos, bet kartais ir nakties valandų. Bet štai neseniai, lyg žaibas iš giedro dangaus, netikėta žinia — susidomėjęs psichologijos studijomis, jis atsisako redaktoriavimo! Kas daryti? Kur rasti naują redaktorių? Nesuradus naujo, buvo nusikreipta į senąjį. Daug entuziazmo šioms pareigoms nerodžiau. Po šešerių metų pertraukos jaučiausi nuo to darbo atpratęs. O kadangi pirmiau keturiolika metų prie redaktoriaus stalo atsėdėjau, tai jaučiausi turįs teisę "išeiti pensijon”. Bet atsistojau prieš dilemą: arba apsiimti redaguoti, arba "Laiškus Lietuviams” reikės uždaryti. Žiūrėdamas į tą savo iki keturiolikos metų užaugintą, o T. Trimako iki dvidešimt metų subrandintą jaunuolį, negalėjau įsivaizduoti, negalėjau sutikti su mintimi, kad štai jis turės žengti į kapą... Tad sutikau. Sutikau, tikėdamasis jūsų visų, mielieji skaitytojai ir bendradarbiai, paramos. Reikėtų padidinti prenumeratorių skaičių, reikėtų paįvairinti turinį, bet visa tai be jūsų pagalbos bus neįmanoma.

      Dažnai mūsų laikraščių ar žurnalų tonas ir lygis priklauso ne tiek nuo redaktorių, kiek nuo bendradarbių. Juk mes negalime naudotis tokia prabanga, kaip amerikietiškų žurnalų redaktoriai, kai iš keliasdešimt atsiųstų straipsnių gali pasirinkti vieną, geriausią. Mes kartais esame priversti dėti tai, ką turime, ką gauname, nes geresnių niekas neatsiunčia. Tad šia proga ir norėčiau apeliuoti į visų sugebančių rašyti sąžines, kad paaukotumėte vieną kitą valandėlę šiam bendram mūsų visų reikalui — tiesos, gėrio ir grožio ugdymui bei skleidimui, pasinaudojant "Laiškų Lietuviams” puslapiais.

      Išorinė laikraščio išvaizda taip pat ne visuomet nuo mūsų priklauso. Reikia skaitytis ir su lėšomis. Buvusis redaktorius jau ne kartą yra skundęsis, kad šį žurnalą leidžiame su dideliais nuostoliais. Ir turime žinoti, kad tie nuostoliai kartais buvo skaičiuojami ne šimtais, o tūkstančiais. Tad stengsimės, kad "Laiškų Lietuviams” išvaizda būtų meniška ir patraukli, bet turėsime atsisakyti prabangos, turėsime vengti to, kas nebūtina, be ko galima apsieiti.

      Gal dabar pirmieji numeriai nebus tokie, kokių norėčiau. Pradžioje visuomet atsiranda visokių kliūčių, bet su visų pagalba ir talka tikimės tas kliūtis nugalėti ir šį mūsų religinės bei tautinės kultūros žurnalą vis gerinti ir tobulinti.

      Jus visus nuoširdžiai gerbiąs,

Juozas Vaišnys, S. J.